Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Tikra istorija: nevaisingumą įveikti padėjo Lietuvoje neįteisintas būdas

Portale TavoVaikas.lt vykstantis „Gimdymo istorijų" konkursas sulaukė neeilinio pasakojimo. Moteris prašė nesakyti tikrojo vardo (redakcijai jis žinomas), nes tikrąją tiesą šioje istorijoje be moters ir jos vyro žino tik jos tėvai.

Po vestuvių - planai apie nėštumą

Ištekėjau būdama 28-erių, jaučiausi stipri, ganėtinai pasiekusi moteris. Dar prieš vestuves mąstėme, kada gi mūsų gyvenime turėtų atsirasti tas trečiasis narys. Kai prisimenu planus, kurie atrodė tokie elementarūs, tai ima juokas per ašaras. Tada viskas atrodė taip elementaru ir paprasta. Deja... Kai ėmėmės "proceso", tikėdamiesi pavasarį gimsiančio vaikelio, ir rezultato nesulaukėm kelis mėnesius, tada - metus, pasidarė neramu.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Laukėsi trynukų, o pagimdė keturis
Pakraupusi skaitytoja: mama paliko verkiantį kūdikį automobilyje

Vizitai pas gydytoją, sąrašas MANO tyrimų, ieškojimas priežasties, laukimas atsakymų ir vis nieko naujo, nes mano tyrimai buvo geri. Jau nekalbu apie aplinkinių tradicinį klausimą: „Tai kada gi laukti naujo šeimos nario?"..

Darom pertrauką, vėl bandom, nesisaugom, bandymai darosi nebe tokie romantiški, tiesiog veiksmas su aiškiu tikslu. Prisiskaitę, kad šeimoms reikia atsipalaiduoti ir negalvoti apie trokštamą rezultatą, bandom „tai darydami negalvot"... Aš gal ir nebegalvojau, bandžiau atsipalaiduoti, tačiau kai vyrui ėmė nebesisekti tuo momentu, pasirodo, jis vis dėl to galvojo.

Tyrimai paskiriami vyrui

Po pusantrų metų bandymų, galiausiai nuvykome atlikti spermos testo vyrui. Jis juk vienintelis parodantis, ar pas vyrą viskas gerai. Pamenu, kaip liepė atsakymo atvykti po trijų valandų. Tuomet nieko neįtardami papietavome, juokavome, nieko blogo negalvojome. Kai atvažiavome sužinoti rezultatų, pasikvietusi gydytoja neatrodė labai jau linksma. Ką ji kalbėjo, aš nelabai ir pamenu, tik mačiau vyro baltą, prakaituotą veidą, išsigandusias akis..

„Jūsų rezultatas NULINIS, neturite jokios galimybės susilaukti vaikų, ir šis atsakymas tikrai nepasikeis ateityje", - sakė ji. Net dabar rieda ašaros veide, kai matau tą vaizdą ir girdžiu jos negailestingą, į jokį spalvotą popieriuką neįvyniotą atsakymą. Išėjome su tuo lapu į lauką tylėdami, vyro tokio nebuvau dar mačiusi, net negaliu suvokti, kaip jis jautėsi, tik mačiau paklaikusias akis, ašaras, išbalusį ir apmirusį veidą. Tylėjom... Būsenos neįmanoma aprašyti, tik tai patyrusieji žino, apie ką aš.

Vizitai pas kitus specialistus

Dabar viską apmąsčius suvokiu, kad man šokas tęsėsi gana ilgai, aš elgiausi tarytum „viskas normalu" ir nieko čia tokio. Pasipasakojom tėvams, kokie tyrimo atsakymai, kalbėjau apie tai kaip apie elementarų dalyką, nors tik dabar suvokiu, kad buvau žiauri. Juk vyrui tai prilygo pasaulio pabaigai, o aš pasakojau tėvams ir elgiausi egoistiškai.

Su vyru kreipėmės į kitus specialistus, vykom į kitus miestus pas geriausius urologus, nevaisingumo gydytojus, skaitėm daugybę straipsnių, naršėm interneto forumuose, ieškojom informacijos, susijusios su mūsų problema. Mes tikėjomės išgirsti kažką naujo, bet vis tekdavo nusivilti ir klausytis tą patį verdiktą - jokios vilties susilaukti vaikučio kartu su šiuo vyru...

Kartą teko net išgirsti pasiūlymą permiegoti su kitu vyru, tada bent jau turėčiau galimybę pati išnešioti kūdikį.

Mintys apie įvaikinimą

Atšventus savo 30-ąjį gimtadienį, pajutau pokytį savyje. Tokį nežmonišką troškimą, tuštumą, vienatvę ir nepilnavertiškumą. Nežinau, kaip galėjo tam turėti įtakos amžius, tačiau nuolat gyvenau liūdėdama ir mąstydama, ką dar galime padaryti kitaip.

Pasiūliau vyrui įsivaikinti. Nuvykome į kūdikių namus pasiklausinėti apie galimybes, sąlygas, koks ir kada galėtų būti „mūsų" vaikelis. Buvome Vaikų teisių apsaugos tarnyboje, kurioje sutikau jau įsivaikinusią moterį, kuri papasakojo, kaip ji jaučiasi po to. Man nereikėjo, kad ji pasakotų - tą neišmatuojamą laimę, džiaugsmą, pasididžiavimą mačiau jos veide, ji atrodė pati laimingiausia mama pasaulyje. Nuo to man tik dar labiau norėjosi tapti ja - MAMA.

Mano entuziazmą įsivaikinti temdė vyro abejonės. Jis norėjo, kad aš, sveika ir galinti gimdyti moteris, pagimdyčiau pati, pajausčiau tą motinystės džiaugsmą. Jis nenorėjo, jog aš netekčiau tos moteriai duotos galimybės.

Išeitis - donoro sperma

Vienai gydytojai užsiminus, ėmėm mąstyti apie donorystę, kuomet daromas dirbtinis apvaisinimas iš donoro spermos. Deja, tačiau vėl susidūrėme su Lietuvos taisyklėmis, mūsų valstybėje šios galimybės nėra. Šios procedūros teko kreiptis į kaimyninę valstybę, Latviją. Viskas užtruko apie pusmetį, stimuliavausi Lietuvoje, stebėjau ovuliacijas ir vykau pas juos. Mums pasisekė - jau iš pirmo karto aš pamačiau du brūkšnelius nėštumo teste!

Nėštumas buvo nuostabus, sklandus, jaučiausi kaip ant sparnų, kūdikėlis augo sveikas ir aktyvus. Aš skraidžiau padebesiais, jaučiausi pati gražiausia nėštukė, mylėjau visą pasaulį.

Svajonės išsipildymas po ketverių metų laukimo

Pagaliau sulaukėme tos lemiamos nakties. Aš skausmų nejaučiau, tik nubėgo vandenys. Niekur neskubėjau, jaučiausi rami, tvarkiausi, ko dar nebuvau spėjusi pasidaryti. Nuvykome į gimdymo namus Paguldė. Laukėme 16 valandų. Galiausiai viskas baigėsi cezario pjūvio operacija, kurios metu buvau suakmenėjusi, labai trūko vyro rankos ir žvilgsnio, bet ką darysi, tokios ligoninės taisyklės.

Ant operacinės stalo gulėjau nerami, su gumulu gerklėje, ašaros nevalingai riedėjo skruostais, kvėpavimas sulėtėjo, praktiškai sustojo. Kai pakėlė dukrytę ir pasakė: „Pasisveikink su savo gražuolyte", norėjosi iš laimės rėkti, šaukti, ją apkabinti, bučiuoti ir niekada nepaleisti...

Vyras laukė koridoriuje, kol mane tvarkė, jis galėjo pirmas ją pasveikinti ir priglausti. Tą popietę, po 4 ilgų laukimo metų, mes tapome TĖVAIS.

Vaikas sutvirtino šeimą

Jei tik manęs paklaustų, tai galėčiau valandų valandas kalbėti apie nerealų jausmą tapus mama, susilaukus mažojo mūsų „paukščiuko" (taip mes ją vadiname).

Supratau, kad nei perpus nesuvokiau, ką reiškia būti mama, kas darosi su moterimi, susilaukus savo vaikelio, kuomet galima jį glausti, vadinti dukryte. Ji - mūsų didžiausia gyvenimo dovana, kurios mes nusipelnėme nenuleisdami rankų, eidami kartu, daug ką bandę, išgirdę, sužinoję ir vis dar įsimylėję vienas kitą. Mes tapome tik stipresniais.

P.S.
Patarimas kitiems - NIEKADA neklauskite porų, kodėl jie vis dar neturi vaikų - nenori ar negali. Kalbu iš savo patirties, kuomet sulaukėme įvairiausių klausimų ir "pajuokavimų" ta tema. Nedarykite to! Tie žmonės ir taip nuskriausti.

Mama

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 6 mėnesių žurnalo "TAVO VAIKAS" prenumeratą.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?