Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kol neištekėsiu - negimdysiu! Skaitytojos istorija

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Skaistei.

Nusprendžiau ir aš papasakoti savo gimdymo istoriją. 2011 rudenį sužinojome jog laukiuosi. Kadangi vaikelis pirmas, tai ir potyriai visi nauji. Tiek daug prisiklausiusi buvau kalbų, apie nėštukių pykinimus, įvairaus maisto netoleravimus ir panašiai... Tačiau visiškai nieko tokio nepatyriau. Pirmosios nėštumo savaitės buvo labai lengvos.

TAIP PAT SKAITYKITE:
9 dažniausios jaunų tėvų klaidos
75 -erių lietuvis nori tapti vyriausiuoju Europos tėčiu

Kūdikėlis vis stebindavo mus įvairiausiomis progomis.

Atsitiktinai vizitas pas gydytoją patikrai buvo numatytas lapkričio 29 dieną. Kadangi dar nebuvome vedę, toji diena buvo mūsų draugystės metinių diena. Ir diena, kai pirmąjį kartą echoskopo ekrane išvydome savo mažyti angeliuką. Kadangi vyras nuo pat pirmųjų nėštumo savaičių tvirtino, jog laukiamės dukrytės, jau ir vardą buvome jai išrinke. Ema.

Kadangi pats nėštumas buvo labai lengvas, jokių pykinimu, jokių skausmų, jėgų turėjau daug, laikas skriete skriejo. Štai, Naujieji metai, vyro gimtadienis. Mažylė vėl lyg žinodama padovanojo mums dovanėlę - pirmieji spyriai, kuriuos jutome abu su vyru.

Likę mėnesiai taip pat praskriejo.

Pilvukas vis didėjo, laukėme kol mažylė išvys šį pasaulį. Kaip jau visi žinome, nėštukės dažnai būna labai kaprizingos. Ypač, jei laukti lieka ne tiek ir daug. Nusprendžiau - kol neištekėsiu - tol negimdysiu! Nusprendėme surengti kuklias, ramias vestuves. Kadangi buvau nėščia, neteko ilgai laukti nunešus prašymą tuoktis. Gegužės 19 diena. Diena, kai tapsime vyras ir žmona. Dukrytės gimimo terminas - gegužės 31 diena.

Kažin kodėl besiruošiant vestuvėms, visi aplinkiniai, draugai bei artimieji pradėjo lyg ir erzinti mus, sakydami, ar spėsime susituokti, ar tik nereikės iš metrikacijos biuro tiesiai į gimdyklą važiuoti?

Nukeliavome su sese rinktis suknelės vestuvėms. Tądien mažylė buvo itin rami pilvelyje. Tuomet pamačiau nuostabią vestuvinę suknelę, kuri buvo lygiai tokia, kokios ir ieškojau (kadangi ieškoti reikėjo ir gražios, ir tokios, kad "abi" tilptume"). Vos užsidėjau suknelę, mažytė taip ėmė tuksenti į pilvelį, jog supratau, kad tai ji išrinko man suknelę.

Laukėme vestuvių datos. Vis prašiau dukrelės, kad palauktų, kad negimtu anksčiau numatyto laiko.

Šiaip ne taip sulaukėme vestuvių dienos.

Nuo pačio ryto skubėjimas tai šen, tai ten. Grožio salonas, suknelės pasiėmimas. Taip, pagaliau jau vykstame į metrikacijos biurą. Jau esu beveik tikra, jog šiandien ištekėsiu. Mano brolis, dar pašiepdamas pajuokavo, jog jau girdi greitosios medicinos pagalbos automobilį, manęs laukiantį. Nors protas teigė, jog dar ne laikas, širdyje plazdeno keistas jausmas. Iš pradžių galvojau, kad tai laimė tapus mylimo vyro žmona.

Nieko, susituokėme, grįžome namo atšvęsti mūsų šventės. Visą laiką nuo pat metrikacijos mažutė buvo rami, tačiau mamos širdelė jautė kažką, kas netrukus įvyks. Vakarop, kai jau svečiai ėmė skirstytis, apėmė nenumaldomas noras susidėti, kaip aš vadinau "ekstrinį krepšelį". Baigusi atsiguliau.

Naktį prabundu ir suprantu - atėjo laikas.

Kadangi buvome pas mano tėvus, pirmiausia pasakiau mamai. Ši, kaip žinodama, iš vakaro net šampano taurės neišgėrė. Skubu žadint vyro. Šis vos išgirdęs kad man nubėgo vandenys šoko iš lovos, ir lyg prisuktas pradėjo ruoštis vykimui į ligoninę.

Paskambinome į greitąją. Sutarėme, kad susitiksime pusiaukelėje. Prasidėjo gana stiprūs sąrėmiai, pirmieji kas 5 minutes. Po to iškart patankėjo - kas 2-3 minutes. Pakeliui susitikome greitąją pagalbą. Nuvykome į gimdymo namus, pradėjo matuoti tonusus, patikrino gimdos kaklelį. Dar kurį laiką liepė pavaikščioti ir palinguoti.

Vėliau - ant gimdymo stalo.

Skausmas nepakeliamas. Kiek bandžiau paklusti daktaro žodžiams "stumk" , nepavyko. Vis klausiau seselių, kas vyksta, kodėl negaliu? Nieko niekas nesakė. Iš gimdyklos išvarė vyrą. Nesupratau, kas darosi. Tiesiog negaliu. Kodėl? Gydytojas nuolatos priekaištavo, jog nestumiu, nors stengiausi iš visų jėgų. Staiga aptemo akyse. Porai sekundžių nualpau nuo skausmo.

Gydytojas pasakė, jog teks panaudoti vakuumą. Nesupratau, kas tai, ir kodėl jis reikalingas. Keletas mėginimų su vakuumu - nieko. Tuomet išgirdau gydytojo žodžius skirtus seselei: „Ruoškite, operuosime."

Širdį apėmė baimė. Kas vyksta, kodėl mažytė taip nenori gimti?

Kuomet jau operacinė buvo paruošta operacijai, įvyko stebuklas. Mažytė gimė. Staiga prišoko būrys seselių, vaikutį tuojau pat nunešė, net nespėjus man jo pamatyti. Pradėjau klausinėti, kas vyksta. Man paaiškino, jog vaikutis gimė pridusęs, nes buvo persukęs galvutę. Todėl tiek laiko nieko nepavyko.

Kad būčiau tikra, dar paklausiau, kas gimė, pasakė, jog dukra. Labai apsidžiaugiau, tuomet pamačiau ją priešais save ant naujagimių stalo. Tik po kurio laiko, kai mane susiuvo, pagaliau padavė mano mažą stebukliuką, ir vyras, apkabinęs mus abi, ištarė "Ačiū už nuostabiausią vestuvių dovaną".

Skaistė

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?