Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Sandra: gimdyti važiavau nesitarusi ir likau iš tiesų nustebusi

Tuo įsitikinusi (ir pati patyrusi) žavaus mažylio mama Sandra. Moteris pasakoja, kad, nors gimdymas būna komplikuotas, jis prisiminimuose gali išlikti kaip graži, šviesi diena. Ir didžiąją dalį lemia personalo dėmesys, atidumas ir kompetencija.

Mažyli, ateik greičiau!

Nors mano stebuklui jau dešimt mėnesių, atrodo, kad viskas vyko dar vakar... Prisimenu, buvo lietingų dienų periodas, o tą dieną, kai turėjo skatinti, kad greičiau gimtų vaikelis, skaisčiai švietė saulė. Dar dabar pamenu tą nuostabų vaizdą pro ligoninės langą. Bet apie viską – nuo pradžių.
Pirmas nėštumas, vaikelis planuotas ir be galo lauktas. Būdama nėščia jaučiausi geriau nei įprastai, kad galėjau kalnus nuversti! Visus mėnesius buvau laiminga, rami, pasitikinti savo jėgomis. Žinojau, kad į gimdymą eisiu lyg į karą! Nusiteikusi tvirtai. Žadėjau sau būti stipri, to prašiau ir mažylio. Glostydavau pilvuką ir kartodavau, kokie mes stiprūs būsim tą dieną, dirbsim kaip komanda, kad abiem būtų lengviau.

Kadangi mano mėnesinės būdavo nereguliarios, tikslaus gimdymo termino medikams apskaičiuoti nepavyko. Nustatė apytiksliai – kovo 22–24 d., per Velykas. Tačiau velykinio zuikučio taip ir nesulaukėm. Artimieji vis klausinėjo, kada gi jau... Atrodo, net jaučiau aplinkinių spaudimą važiuoti ir gimdyti. Bet mano vaikui turbūt buvo gera pilvely... Bėgo dienos. Pradėjau skaityti įvairią informaciją apie „pernešiotukus" (nors visą nėštumą persekiojo baimė pagimdyti anksčiau). Nuo visokių perskaitytų istorijų šiaušėsi oda. Nežinojau, ką ir galvoti. Vieną pirmadienį apsilankiusi pas gydytoją išgirdau tą patį: „Dar truputį palaukit." Žadėjo, jei iki trečiadienio neprasidės gimdymas, skatins.

Laukiausi pirmo vaikelio, tad buvo neramu, baisu. Atrodė, žemė slysta iš po kojų. Negalėjau ramiai laukti namuose, tikėjau, kad prie gydytojų bus saugiau. Nuvažiavau į ligoninę, paminėjau, kad spaudimas dažnai būna aukštas, ir paguldė. Stacionare vietos buvo daug, tad rūpesčių dėl to nekilo. Gimimo datos terminą perskaičiavo... Nukėlė į balandžio 15-ąją. Turėjome savaitę – per ją, tikėjomės, veikla prasidės savaime. Ta savaitė buvo viena ilgiausių mano gyvenime! Laukiau, bijojau. Ne gimdyti, ne. Bijojau gydytojų neprofesionalumo, kad neskatintų per anksti. Juk terminą visi gydytojai nustatinėjo skirtingai.

Medikų rūpestis – kaip filmuose...

Pauliukas niekur neskubėjo – matyt, nusprendė, kad jam dar ne laikas. Nors gimda susitraukinėjo kasdien... Šiaip ne taip sulaukėme balandžio 15 d. Septintą valandą ryte buvau skatinama gimdyti tablete į makštį. Laimei, veikla prasidėjo sėkmingai. 15 val. jau buvau perkelta į gimdyklą.

Skatinimas vyko sėkmingai, veikla prasidėjo sklandžiai, todėl 11 val. apžiūrėjus gydytojams buvo nuspręsta perkelti mus į gimdyklą. Ten patirtas rūpestis ir paskatino papasakoti mūsų istoriją.
Kodėl? Pirmiausia dėl moterų, kurios galbūt šiuo metu laukiasi ir bijo. Ir kurios skaito visokias istorijas. Tegu jų būna ir gerų!

Tą balandžio 15-osios rytą buvau susikaupusi, susitelkusi į tai, kad mes su mažyliu turėsime nudirbti didžiulį darbą. Žinojau, kad už mane niekas to nepadarys. Tiesa, buvau girdėjusi, kad skatinant sąrėmiai būna kur kas aštresni, skausmingesni – maniškiai buvo itin stiprūs, tačiau laikiausi tvirtai. Glosčiau pilvelį, kalbėjau ir raminau mažylį, kad viską iškęsim, viskas bus gerai. Kartu taip raminau ir save.

Viena gydytojų pamaina jau baigė darbą, atėjo kiti. Ir būtent tai atėjusiai pamainai noriu iš visos širdies padėkoti. Akušerė (gaila, jos pavardės taip ir nežinau) padėjo, kuo galėjo – prižiūrėjo, globojo. Apskritai visas personalas, tuo metu buvęs su mumis, tik drąsino ir palaikė. Ir tai nebuvo šiaip palaikymas, o būtent toks, kokio reikia gimdančiai moteriai, ypač pirmą kartą, kai viskas tęsiasi tiek valandų... Dėl tam tikrų skaudžių artimųjų patirčių nepasitikėjau gydytojais ir bijojau jų neprofesionalių sprendimų. Be to, buvau prisiskaičiusi, kad KMUK viskas vyksta tarsi konvejeriu, kad medikai arogantiški... O gimdydama pati negalėjau patikėti tuo, kas vyksta: viskas – kaip gražiausiam filme.

Kad kaklelis atsidarytų greičiau, vadovavausi fizinio aktyvumo metodais, neleidau sau, o ir negalėjau, gulėti, todėl ištisai judėjau, siūbavau. Buvau duše – šiltas vanduo šiek tiek apmalšino sąrėmių skausmą. Po vandens procedūrų gimdos kaklelis jau atsivėrė tiek, kad buvo galima gimdyti.

„Neturėjau galimybės palaikyti ant krūtinės..."

Deja, gimdymas buvo komplikuotas – vaikelis gimė pridusęs, galiniai vandenys – žali... Galbūt dėl to, kad skatinti buvo nuspręsta vėlai... Paskutinio stūmimo metu Pauliaus jau laukė visa naujagimių reanimacijos komanda. Laimei, gydytojai išgelbėjo mūsų sūnelio gyvybę. Jis buvo inhaliuotas, sutvarkytas ir paguldytas į reanimacijos inkubatorių stebėti. Vaikiukas gimė 2770 kg ir 50 cm – mažytis, bet stiprus kruopiukas...

Gaila, kad sūneliui gimus neturėjau galimybės palaikyti jo ant krūtinės – gimdžiusios moterys pasakoja, kad ta akimirka stebuklinga... Po gimdymo akušerių dėka labai greit galėjau pamatyti savo kūdikį, galėjau stovėti šalia jo ir žiūrėti, kiek tik pajėgdavau.

Gulėjome privačioje palatoje (patys taip norėjome, kad būtų patogiau). Akušerės dažnai ateidavo pažiūrėti, kaip aš laikausi. Sūnelis gimė penktadienį, tad iki pirmadienio, neturėdama jo šalia, praašarojau... Labai svarbu, kad personalas sudarė visas sąlygas maitinti kūdikį savo pienuku (žindau Paulių iki šiol).

Pamenu, penktadienio naktis buvo lemtinga – mažylis turėjo prakvėpuoti pats. Buvo atidžiai stebimas, kad neprasidėtų traukuliai. Šeštadienį paryčiui su sūnelio tėčiu jau stovėjome šalia inkubatoriaus. Paulių prižiūrintis gydytojas papasakojo ir suteikė visą informaciją apie mūsų gyvenimo stebuklą. Jautėme ir tame skyriuje dirbančių seselių šilumą. Mano manymu, būtent tokie žmonės ir turi dirbti su naujagimiais.

Vėl kartu!

Pirmadienio rytą Paulius jau buvo kartu su manimi palatoje. Mus buvo aplankiusi žindymo specialistė, užeidavo ir akušerės, kantriai atsakydavo į visus rūpimus klausimus. O trečiadienį jau keliavome namo!

Praėjo 10 mėnesių, o visa tai gyva manyje, tarsi būtų vykę vakar...

Paulius yra itin stiprus ir kantrus berniukas, beprotiškai linksmas, labai imlus – užtenka kelis kartus ką nors parodyti, ir jis jau kartoja. Sūnelis gana savarankiškas – kai mamai reikia susitvarkyti namus, jis tiesiog žaidžia su savo žaisliukais lyg laukdamas, kada vėl galėsime apsikabinti (šypsosi). Lankėme mankšteles, kad paskatintume ropoti, manėme, gal koks padidėjęs raumenukų tonusas, o pasirodo, jis truputį tingėjo – viską, ką reikia, kuo puikiausiai moka ir gali (juokiasi). Dabar juokais pagalvoju, kad gal jam pilvely buvo taip gera, kad tingėjo gimti... (šypsosi). Mums jis – tikras stebuklas, mūsų laimė...

*******

Nors gimdymas ir buvo komplikuotas, bet jį prisimenu kaip šviesią, gražią dieną, ir tikiu, kad prie to labai prisidėjo ligoninės personalas. Jie netgi gimdyme dalyvavusiam vyrui vis paaiškindavo, ką ir kodėl daro, kas su mumis vyksta, ir pan. Noriu padėkoti medikams, kurie mumis rūpinosi, kad man nė akimirkos neleido sudvejoti, jog viskas bus gerai, – jie prisidėjo prie mūsų šeimos laimės. Tiesa, su gydytojais iš anksto nesitarėme ir jokių dovanų nenešėme, padėkojome tik viskam pasibaigus.

Labai vertinu, kad gydytojai rūpinosi ne tik fizine mano būkle, bet ir psichologine savijauta. Tiesa, esu pastebėjusi, kad nėštukei gan neretai tenka susidurti su nemaloniu, atsainiu medicinos darbuotojų elgesiu. Nors, kita vertus, nėštukės labai jau jautrios būna ir ne taip lengva joms įtikti (juokiasi).

Savo istorija noriu pasidalinti, kad įkvėpčiau visas nėštukes nebijoti, drąsiai laukti susitikimo su mažyliu. Juk tiek visko prisiskaitome, kai laukiamės... Tad skaitykime gražias, šviesias istorijas! Būsimosios mamytės, tikėkit, kad viskas bus gerai! Taip ir bus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?