Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Rugilė: papasakosiu, kaip be pagražinimų atrodo tikroji motinystė

Rugilė nevynioja žodžių į vatą – iš pradžių, gimus vaikeliui, ji save laikė negera mama ir netgi, kaip pati sako, nejautė meilės savo sūnui. Tai ją labai gąsdino. Bet... Atradus priežastis situacija ėmė keistis.

Pirmakartės", neužkibkit!

„Gimus vaikui nuoširdžiai galvojau, kad esu negera mama. Tiek ruošiausi laukdamasi, tiek knygų skaičiau, į tiek kursų ėjau, ir ką? Ogi nieko, ničnieko. Gimus vaikui visi girdėti pamokymai ir skaitytos eilutės išgaruoja kaip dūmas. Juk nestovėsi prie karščiuojančio vaiko bandydamas prisiminti, ką sakė kursuose, dvidešimt ketvirtoje paskaitoje, skyriuje „Vaiko karščiavimas". Veiki čia ir dabar, atsižvelgdamas į situaciją. Geriausias mokytojas yra patirtis – jau žinau, kad augindama antrą (gal ir trečią ar penktą) vaiką žinosiu, ką daryti, kaip galvoti ir dėl ko jaudintis.

Kam aš čia viską pasakoju? Ne dėmesio norėdama, ne žvaigždė aš kokia, o tam, kad tos jaunos mamos, vadinamos kažkokiu baisiu žodžiu „pirmakartės", neužkibtų ant kabliukų. O kabliukų daug. Visokios gražios reklamos ir deklaruojamas vaiko auginimo fainumas. Taip, pagaliau supratau, kad vaiką auginti faina, bet gal reiktų deklaruoti abi medalio puses? Šalia to fainumo bus ir nemigo naktų, ir dygstančių dantų, ir nugraužtų papų ir dar daug visko. Na, taip lygiavertiškai deklaruoti reikėtų, sakyčiau. Kitas dalykas – aplinkiniai. Tik pabandyk pasakyt, kad sunku, kad tau reikia poilsio, kad jau stogelis laukais skrieja, ir ką išgirsti? „Pasigimdei, dabar esi atsakinga, susiimk!" Ir kas man taip pasakė? Ogi nuosava mama! Ir dar pora žmonių. Net vyrelis brangusis, ir tas kvadratinėm akim žiūrėdavo, kai grįžusiam iš darbo įduodavau mažių. Juk jis pavargo... Suprantat, pa-var-go. O kur dar forumai supermamyčių, kurios tik ir pasiruošusios patart: „Kaip pasijust geriau? Išeik pasivaikščiot su vaiku, pasportuok, pagulėk vonioj, pamedituok, paskaityk knygą, užsiimk mėgstama veikla, paruošk vyrui vakarienę, dar kokias aštuonias staigmenas, gražiai apsirenk, susitvarkyk nagus... Kąąąą? Nespėji? Kaip tai nespėji?! Oooo... Tada jau blogai...."

Galima tęsti be galo, be krašto, bet, manau, jūs supratot, apie ką aš.

Tobulos knygos ir netobula aš

O mano istorija labai paprasta. Norėjome vaikelio, pastojau, džiaugėmės – kaip ir daugelis šeimų. Aš buvau perfekcionistė, tad ir mama norėjau tapti perfect. Kaip jau minėjau, pradėjau skaityti knygas, netgi apie auklėjimą, ne tik apie priežiūrą (nors realiai net neturėjau ko auklėti), ir galiausiai pradėjau painiotis patarimų jūroj. Bet buvau įsitikinus, kad jau kas kas, o aš būsiu tobula mama, visur spėsiu, viską padarysiu ir, svarbiausia, – žinosiu, kaip padaryti.

Ir štai – visai netobulu būdu gimė Jis, mano sūnus. Buvau įsitikinusi, kad tada, kai jį man uždės ant krūtinės, apsiverksiu. Na, kaip rašo knygose, forumuose ir rodo filmuose. Bet... Aš tik pagalvojau: pagaliau. Ir neapsiverkiau. Prisipažinsiu, bandžiau – neišėjo. Ir vyras neverkė. O turėjo! Vėliau verkdavau dažniausiai iš nuovargio.
Net gimdymą, ir tą susiplanavau, bet (cha cha) viskas vyko kardinaliai kitaip. Neužbėgdama už akių pasakysiu, kad ir nėštumas vyko ne taip, kaip turėtų atrodyti tobulasis laukimas. Tualetą matydavau dažniau nei savo nuosavą vyrą, bet ką gi padarysi... Knygose nėščioji – tokia graži, švytinti, supermamytės irgi patvirtindavo – „o taip, jaučiausi tokia ypatinga". Na, jei nusivėmusi – ypatinga, tai aš irgi buvau tokia, nepaneigsi.

Mamystė neveža

Ir štai – visai netobulu būdu gimė Jis, mano sūnus. Buvau įsitikinusi, kad tada, kai jį man uždės ant krūtinės, apsiverksiu. Na, kaip rašo knygose, forumuose ir rodo filmuose. Bet... Aš tik pagalvojau: pagaliau. Ir neapsiverkiau. Prisipažinsiu, bandžiau – neišėjo. Ir vyras neverkė. O turėjo! Vėliau verkdavau dažniausiai iš nuovargio.

Ir nebijau pasakyti, kad TOS didelės meilės savo kūdikiui iš pat pradžių aš nejaučiau. Taip, už jį galėjau gyvybę paaukoti, bet kad alpti iš meilės – oi, neee... Ir dėl to jaučiausi baisiai. Būtent dėl to, kad nesu gera mama, kad nemyliu savo vaiko (kaip man tada atrodė, o niekas ir nepaneigė). Aš tikrai ne su malonumu keldavausi naktimis kokį tūkstantį kartų. Kai apie tai parašiau viename forume ir tiesiog paprašiau patarimo, ką daryti, kad vaikas taip dažnai nesikeltų, gavau tokią dozę, kad daugiau ten nei rašiau, nei skaičiau. „Tau ką, sunku prie savo vaiko atsikelt?" „Kokia tu mama, jei dėl tokių dalykų skundiesi? Kas bus, jei susidursi su tikrom problemom?" ir pan. Na, kai susidursiu su tom tikrom problemom, tada ir galvosiu, ką daryti, o tuo momentu tik norėjau žinoti, ką man su savo vaiku ir su savim daryti...

Tada supratau, kad visos perskaitytos knygos... tiesiog neveikia. Jos netinka nei man, nei mano vaikui (gal čia mes tokie išskirtiniai, cha cha). Arba aš nemoku tų stebuklingų patarimų pritaikyt. Man išvis atrodė kosmosas, kaip galima vaiką nuo kūdikystės migdyt kitame kambaryje ir pas jį vaikščiot... Mane gi jau būtų su kokiais neštuvais išnešę. O ir ne laikas kelių dienų kruopą atskirt nuo mamos, čia mano subjektyvi nuomonė, bet nesiplėsiu – įsitikinau, kad, kaip kam geriau, tas taip ir turi daryti.

Aplinkinių „paslaugos"

Kad aš esu nelabai kokia mama, aplinkiniai kaip susitarę (tikiu, blogo nelinkėdami) tik dar labiau kalė man į galvą. Na, pavyzdžiui, dialogas:

„Ar žindai?" – „M... a.... (Gal pameluot? Bet ne, aš gi gerai išauklėta)." – „Neeeeaaa, nežindau..." – „Kodėl?! (Išpūstos akys, o aš galvoju, kad velniop reikėjo siųst tą gerą išsiauklėjimą...)" – „Neturiu pieno..." – „Kaip tai neturi pieno?! Juk jis pirmiausia gaminasi galvoje! (Na, atsiprašau, man gaminosi kitoje vietoje, bet negi ginčysies...)."

Kai išmokau nebūti „perfect“, kai pradėjau mažiau klausyti aplinkinių, o daugiau savęs, – man tapo lengva.RUGILĖ
Žodžiu, po tokio dialogo grįžtu namo pabrukus uodegą, žiūriu į savo galvą, papus ir mąstau, kad su manim tai jau tikrai kažkas negerai...

Arba dar. „Kokias sauskelnes dedi mažiui?" – „Tai tas iš „Maximos", ne pačias brangiausias..." (Ir vėl matau, kaip jau kitos personos akys pučiasi. Greit galvoju, kuo blogai tos sauskelnės – nealergizuoja, sugeria, ką jos dar turi daryti? Gal lopšinę dainuot ar pranešt, kai jau būna ties sprogimo riba?) – „Tai jos neekologiškos! Ir išvis reikėtų be jokių sauskelnių, su medvilninėm palutėm! Tu ką, plaut jas tingi?" (Na, tiesą pasakius, tingiu. Po nemiegotos nakties mažiausiai noriu plaut palutes, kad ir kokios jos minkštos ir nuostabios būtų. O tai reiškia, kad esu bloga mama? Varge... Nežinojau.)"

O viename mamyčių susibūrime manęs paklausė: „Kokius užsiėmimus lankot?" Pabandžiau pasitikslinti klausimą – kokius dar užsiėmimus? Na, nueinam į polikliniką, kai reikia, pasisveriam, pasimatuojam. Dar į lauką išeinam. Namie ant kilimo žaidžiam. „Užsiėmimus! Lavinamuosius!" Palaukit, kokius dar užsiėmimus, mum juk metų dar nėra. O, pasirodo, mamytės (na, su vaikais... pampersiniais...) lanko ir muzikos mokyklėles, ir piešimo pamokėles. Gerai, kad į siuvinėjimą dar jų neužrašė.

Aš nesu perfect, ir tai labai gerai!

Tiesą pasakius, jaučiausi labai labai sumautai. Sakyčiau, gal net kokią depresiją buvau įsitaisius, kaip dabar priimta sakyti. (Bet aš tikiu, kad tai – liga, ir labai rimta.) Ir kai vaikas truputį paaugo, o aš pagaliau po truputį jaukinausi ir sąmoninausi mintį, jog auginti savo sūnų turiu klausydama savęs, kad turiu labiau atsipalaiduoti, nenorėti būti perfect, kad turiu mažiau klausyti aplinkinių, štai tada man pradėjo gerėti. Skamba labai paprastai, tiesa? Bet išmokti tam reikėjo daaaug laiko. Ir dar toje pačioje aplinkoje, kur šmirinėja supermamytės, kur aplinkiniai dalija patarimus, o nuosavas vyras nelabai supranta, ko tu čia išvis nori. Kad mano pasakojimas neatrodytų kaip blevyzgos vien apie mane, labai noriu pasidalinti su jaunom mamom savo keliomis mintimis, gal pravers...

Išmeskit visas, absoliučiai visas knygas apie vaikų auklėjimą ir priežiūrą. Sudeginkit. Padovanokit. Svarbiausia – atsikratykit jomis. Kai reikės, sužinosit kaip elgtis, juolab jei namie turit internetą ir telefoną.

Tik... Iškart antras dalykas – jokių forumų mamoms. Negalima. Nebent yra kokia grupė, kur niekas neloja.

Darot taip, kaip geriau vaikui ir jums. Norit miegot vienoj lovoj, nes taip patogiau, tai ir miegat nors iki mokyklos. Kiti sako, kad negalima? Pasakys ir pamirš, ne jiems jūsų gyvenimą gyvent, tai kam reaguot? Aišku, į protingus patarimus įsiklausyt reikia, bet nuspręst turit tik pačios. Ir dėl to nesijaust kaltos. Nes... tiesiog nėra prasmės.

Kas nors ką nors ne taip apie jus pagalvos? Pasakykit atvirai: jums dėl to skauda? Ne? Tai kam nervintis? Pasaulyj milijonai žmonių daro dar didesnių nesąmonių, nei kad jūs, pvz., maitinat vaiką mišiniu. Ir kas?

Kūrybiškumas. Štai kas man padeda auginant vaiką. Nekalbu apie būrelius iškart grįžus iš gimdymo namų, bet ir tokie dalykai, kaip ką aprengti, kaip laikyti vaiką, kur laikyti („ant gultukų blogai, ant rankų pripras, ant žemės nešvaru" – ačiū už nuomonę, viso gero).

Tobulų nebūna. Deja. Jei esat neišsimiegojusi ir irzli, jūs tam turit teisę, nes jūs, nors ir mama, esat žmogus. Ir nereikia būt išsišiepus bei vaidint teatro – vaikai viską jaučia. Su jais reikia būt sąžiningiems, tada ir jie su jumis tokie bus. Nuo mažų dienų.

Tvarkos namie irgi nebus. Su tuo, tiesą sakant, man buvo sunku susigyvent ir dabar dar kartais nelengva, bet kažkaip kažkaip... Ne tai gyvenime svarbiausia pagaliau.

Viskas praeina. Nežinau, gerai tai ar blogai. Bet praeina tiek geri, tiek blogi dalykai. Ir jei labai sunku, žinokit, kad tai tikrai praeis. Tikrai tikrai.

-----------

Dabar motinystė mane veža. Labai. Tada, kai atsipalaidavau, kai su savo vaiku nuoširdžiai žaidžiu ir būnu su juo, o ne mintimis klajoju po nepadarytų darbų sąrašą ir neanalizuoju, kodėl gi aš tokia bloga, man lengva. Ir... savo vaiką aš visgi myliu... besąlygiškai. Tai ne meilės trūko jam gimus, o mano supratimo apie tai. Ir jam esu geriausia. Žinau tai."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?