Austėja Landsbergienė: būti su vaiku geriausiais draugais - klaidingas auklėjimas

(2)


Neretai tėvai, norėdami gerai sutarti su savo vaikais, stengiasi tapti jų draugais. Ir net nesusimąsto, kad būti draugais ir draugiškai elgtis nėra tas pats. Pradėdami svarstyti apie galimus vaikų ir tėvų draugysčių privalumus bei pavojus, pirmiausia turime prisiminti, kad mes esame tėvai, ir tai apibrėžia mūsų santykį ir jo specifiką su savo vaikais. Negana to, suaugusiųjų atsakomybė už savo nepilnamečius atžalas bei jų elgesį yra įtvirtinta teisės aktais. Vadinasi, tėvų ir jų vaikų santykis nėra tapatūs, sako socialinių mokslų daktarė edukologė Austėja Landsbergienė.


Kuo tėvų santykiai su vaikais yra kitokie nei draugų tarpusavio santykiai?


Suaugęs žmogus yra ne tik vyresnis, bet ir atsakingesnis bei turintis daugiau patirties nei vaikas. Todėl jo pareiga yra perduoti įgytas žinias, sukauptą patirtį, pasaulėžiūrą ir vertybes. Negana to, suaugęs žmogus yra brandesnis, todėl privalo vaikui padėti įgyti socialinių emocinių gebėjimų, o ne dalytis savo emocijomis su vaiku, kuris šių gebėjimų dar neturi ir privalo juos dar įgyti.


Todėl nieko nėra blogiau, kai tėvai (tą ypač mėgsta daryti tie, kurie jaučiasi vieniši) savo baimes, liūdesį ar nerimą perduoda savo atžalai, tiksliau – jomis pasidalija su vaiku, tarsi šis būtų jų geriausias draugas. Taip užkraunama nemenka našta mažam žmogučiui, jam ji yra gerokai per sunki. Nenoriu sakyti, kad tėvai nuo savo atžalų turi viską slėpti. Tikrai ne. Tačiau sunkius išgyvenimus ir slogias mintis reikėtų pasilikti. Juk nenorime, kad mažieji per anksti taptų suaugusiaisiais. Vaiko nei smegenų, nei socialinė emocinė branda nėra tokia, kad jis galėtų adekvačiai kalbėtis apie jus užgriuvusius sunkumus ir būti lygiavertis pašnekovas.


Kartais susidaro įspūdis, kad tėvai bijo susipykti su savo atžala, baiminasi išgirsti, jog jie yra blogi tėvai, kurių vaikas nemyli. Neretai suaugusieji painioja du skirtingus dalykus – draugiškumą ir buvimą draugais. Tai nėra tas pats.


Draugų santykis yra lygiavertis. Gimdytojų ir vaikų santykis turi būti kitoks, nes tėvai, kitaip nei draugai, yra atsakingi už savo vaikus. Tačiau tai visiškai nerodo, kad tėtis ar mama su vaiku negali būti artimi, leisti laiką kartu ir kurti bendrus tik jiems abiem priklausančius prisiminimus. Tą daryti tiesiog būtina.


Svarbu mažą žmogutį nuo kūdikystės ugdyti pozityviai ir empatišką. Tėvams svarbu išmokti savo atžalą išklausyti, užuot nuolat kritikavus ir barus, padėti ir patarti, kad šis pajaustų ir suprastų, jog priimate ir mylite jį tokį, koks yra. Tuos, kurie bijo tapti nemylimi, skubu nuraminti – vaiko nemeilė (jei jos, pagavus pykčiui ar nusivylimui, ir atsirastų) truks tikrai neilgai, o nubrėžtos ribos saugumą suteiks ilgam.


Tačiau sutikite – visi tėvai nuoširdžiai nori sukurti artimą ryšį su savo atžala. Kaip jie tą galėtų padaryti? Ko labiausiai reikia mažam žmogučiui?


Ogi fizinio ir emocinio saugumo. Emocinis saugumas sukuriamas labai aiškiai brėžiant ribas, t. y. vaiką auklėjant. Mažylis negimsta žinodamas, kokios yra pagrindinės mūsų bendruomenės socialinės taisyklės, kaip veikia žmonių tarpusavio ryšiai. Todėl tėvai yra atsakingi, kad būtų perteiktos šios žinios, įgūdžiai, nuostatos ir vertybės. Vaikas jausis saugiau, jeigu dar prieš patekdamas į naują aplinką sužinos, kaip toje vietoje dera elgtis. Naivu tikėtis, kad vaikas suaugusiųjų nustatytoms taisyklėms ir nubrėžtoms riboms nesipriešins, nenorės praplėsti ribų. Jis gali netgi supykti ar imti maištauti. Ir tai yra visiškai normalu.


Nejaugi niekada ta akimirka, kai vaikas jau gali tapti mamos ar tėčio draugu, taip ir neateina?


Viskas priklauso nuo to, ką mes vadiname draugu. Galime sakyti, kad vaikas yra mano draugas nuo pirmų jo gyvenimo dienų. Bet pirmiausia turime atminti, kad mes esame jo tėvai. Juokingai skamba, kai, pasak tėvų, pavyzdžiui, vaikas renkasi darželį ar mokyklą. Esu įsitikinusi – tai tėčio ir mamos pareiga. Perkeldami atsakomybę ant mažo žmogučio pečių suaugusieji ne tik elgiasi nekorektiškai, bet ir neatsakingai. Todėl esu tikra – tėvų ir vaikų santykis išlieka visą gyvenimą. 


Be abejo, vaikui bręstant, vėlyvojoje jo paauglystėje ar jaunystėje, sūnui ar dukteriai jau galima papasakoti ir apie tam tikrus sunkumus, su kuriais susiduriame, ir savo išgyvenimus. Bet ir vėl nereikėtų persistengti, ką neretai daro besiskiriantys sutuoktiniai, bandydami pasirodyti esantys geresni ar labiau nuskriausti. Atminkite – artimas bendravimas su paaugliu ar jau suaugusiu vaiku yra labiau draugiškas santykis nei artima draugystė. Tiek suaugusieji, tiek vaikai, be vienas kito, privalo turėti dar ir draugų, kurie yra jų bendraamžiai.


O jeigu draugiškų santykių riba jau peržengta?


Kyla grėsmė atsirasti nepagarbiam santykiui. Blogiausia, kai vaikas nepagarbiai elgiasi ne tik su savo tėvais, bet ir su kitais suaugusiais žmonėmis. Mat neretai mažieji tą patį elgesio modelį kelia ir į kitus santykius: bendraudami su pedagogais, būrelio vadovais, kaimynais. Teko stebėti situaciją, kai pradinukas namuose pamiršta kūno kultūros aprangą, o mama, gelbėdama padėtį, ją atveža. Užuot sulaukusi atsiprašymo, kad jai teko dar kartą važiuoti į ugdymo įstaigą, ir dėkingumo, kad ištaisė vaiko padarytą klaidą, mama iš savo vaiko išgirsta priekaištų, neva ji dėl visko kalta, nes nepriminė, kad reikia pasiimti kūno kultūrai skirtą aprangą. Ir tada ne aprangą palikusįjį, bet tave užklumpa svetimos gėdos jausmas. Tokiu atveju tėvai pereina net ne į draugų, bet į patarnautojų santykį.


Kas kita, jeigu toks patarnavimas yra vienetinis, dėl kurio vaikas jaučiasi labai nepatogiai, kad savo brangiausiam žmogui pridarė papildomų rūpesčių. Pamiršti ir prašyti pagalbos yra normalu. Blogai, kai tuo piktnaudžiaujama. Tai, ką vaikas pagal savo amžiaus ypatumus gali padaryti, tą ir turi daryti pats.


Asmeninė patirtis


Edukologė dr. Austėja Landsbergienė: „Manote man, keturių vaikų mamai, neteko girdėti klausimo, kodėl aš ko nors neleidžiu, kai kitų vaikų tėvai leidžia. Ir ką aš tada atsakau? Ogi kad man labai gaila, jog aš esu Austėja, o ne tie „kiti“ tėvai. Todėl aš elgiuosi taip, kaip man atrodo tinkamiausia. Keista, kai suaugęs žmogus sako, kad vaikas yra jo geriausias draugas. Kyla klausimas, ar šis žmogus iš tikrųjų neturi draugų? Tarkim, mano draugai yra brandūs žmonės, bendraamžiai, su kuriais aš galiu pasidalyti gyvenimo aktualijomis.“


Draugų ryšys


Bendraujant geriausiems draugams gali būti netgi šiek tiek nelegalių ir nesąžiningų dalykų, kuriuos vėliau prisiminus galbūt norėsis net pasislėpti. Mat geriausiems draugams labai svarbu yra besąlyginė vienas kito parama. Pavyzdžiui, geriausi draugai gali susitarti nugvelbti braškių iš kaimynų sodo arba negražiai apkalbėti kiemo draugą. Tėvai tokių susitarimų ar kalbų toleruoti negali, nes jų pareiga – vaiką auklėti ir diegti tinkamas vertybes.


"Kartą, kai sūnus dar buvo mažas, manęs paklausė, jei jis padarytų eismo įvykį ir sužeistų žmogų, tačiau niekas to nematytų, ar praneščiau policijai. Net nedvejodama atsakiau, kad taip. Paskui pridūriau, kad, kaip mama, be abejo, aš jį palaikyčiau, tačiau nemeluočiau ir nusikaltimo neslėpčiau. Tokia mano, atsakingos pilietės, pareiga. O geriausias draugas tokiu atveju, tikėtina, apie tai nutylėtų ir net padėtų pasprukti iš įvykio vietos nepastebėtam. Ir tai yra visiškai natūralu, nes bendraujant draugams nėra atsakomybės ir auklėjimo elemento", - sako. A. Landsbergienė.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis