Nuo mažens kolegės dukra Greta buvo „sunkus“ vaikas: nerami, užsispyrusi, išranki maistui, mėgo nusistovėjusią tvarką, o bet koks pokytis sukeldavo pyktį ir ašaras. Kelis kartus teko ją konsultuoti – atrodė įprastos raidos mergaitė, klausiama atsakydavo į klausimus trumpais žodeliais, tik į mane mažai dėmesio kreipdavo, bendraudavo su mama. Tuo metu apie autizmą beveik niekas nekalbėjo. Dėl elgesio problemų taikyta kognityvinė elgesio terapija, deja, jokio efekto neturėjo.
Greta skaitė jos amžiaus neatitinkančias knygas: enciklopedijas, mokslo pažinimo knygas, bet labiausiai mėgdavo meilės romanus. Draugauti su kitais vaikais nesisekė – jų žaidimai atrodė nuobodūs, ji norėdavo vadovauti, dėl to dažnai kildavo konfliktų. Mokykloje jausdavosi vieniša, retai dalyvaudavo bendrose veiklose. Greta nesuprasdavo humoro, perkeltinės prasmės, nemokėdavo įminti mįslių.
Šiandien galiu vienareikšmiškai pasakyti, kad Greta turi autizmo spektro sutrikimą, vadinamą Aspergerio sindromu. Tokios mergaitės kitaip supranta ir priima aplinkinį pasaulį. Nuo ankstyvo amžiaus jos yra ypatingos, jas traukia daugeliui vaikų nebūdingi užsiėmimai ir veiklos, pasižymi kitokiais ypatumais, bet ankstyvame amžiuje specialistams sunku pastebėti, kad vaiko raida ir elgesys skiriasi nuo bendraamžių.
Mergaitės, turinčios Aspergerio sindromą, dažnai kaltinamos dėl kitokio, nekontroliuojamo, „nemergaitiško“ elgesio. Tik joms nepaaiškinama, ką padarė blogai, todėl jos išsiugdo nepagrįstą kaltės baimę: „Jei būsiu labai gera, patiksiu žmonėms , viskas bus gerai.“ Jos išmoksta „pasislėpti“ visuomenėje, t. y. išmoksta „naudingo“ elgesio. Greitai suvokia, kad padariusios ką nors ne taip, gali atsiprašyti, ir bus atleista. Nežinodamos, kaip atlikti užduotį, iškart pasiduoda: „Aš nesugebėsiu“, ir tada būtinai kas nors ateina į pagalbą ir pan.
Nesuprasdamos visuomenėje galiojančių taisyklių, jos mokosi gyvenimo skaitydamos knygas, žiūrėdamos filmus, tarp jų – „muilo operas“. Ir tada knygoje ar ekrane matytą elgesį taiko gyvenime. Kalbėdamos stengiasi žiūrėti į akis, kartoja išmoktus juokus ar frazes, kopijuoja kitų žmonių bendravimą, veido išraišką, kūno kalbą. Dėl to ir Aspergerio sindromo diagnozė joms nustatoma vėlai arba apskritai nenustatoma. Jos išmoksta būti tylios, mandagios, bet dėl nuolat patiriamo streso namuose gali tapti agresyvios, piktos, varginti savo šeimą elgesio problemomis.
Jei pasiseka (o dažniausiai taip ir būna), tokios mergaitės susiranda draugę, prie jos labai prisiriša ir artimai bendrauja. O gera draugė labai padeda suprasti visuomenėje egzistuojančias taisykles
Užaugusios tokios mergaitės dažnai daug pasiekia, nes yra protingos, apsiskaičiusios, pasižymi išvystytu loginiu mąstymu, atsiduoda patinkančiam darbui, tačiau dėl tarpusavio santykių suvokimo problemų retai sukuria šeimą. Puiku, jei sutinka vaikiną, turintį tą patį sindromą.
Kaip padėti Aspergerio sindromą turinčioms mergaitėms? Manau, labai svarbu kuo anksčiau joms įvardyti jų ypatumus, paaiškinti, kad jos tiesiog kitaip supranta pasaulį. Geriau žinoti, kad tu kitokia, nei nuolat savimi nusivilti. Reikia paaiškinti tai, ko jos nesuvokia intuityviai: kaip kuriami žmonių santykiai, kokios taisyklės visuomenėje galioja, ir padėti išmokti jomis naudotis.
O visuomenė turi suvokti, kad yra kitokių žmonių, ir nustoti visus matuoti pagal vieną matą. Tas supratimas užkirstų kelią patyčias, kurios ypač kenkia savivertei jauname amžiuje. Mano giliu įsitikinimu, šioje žemėje turi užtekti vietos visiems ir visokiems.
-----------------------------------------
Straipsnis buvo publikuotas Lietuvos autizmo asociacijos žurnale „Lietaus vaikai“, kuris yra leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2019 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
