Vyr. logopedė Marija Novokunskienė, dirbanti trijų tautybių (lietuvių-lenkų-rusų) Vilniaus lopšelyje-darželyje ,,Zylutė“.

Daugiakalbystė ikimokykliniame amžiuje.


    Šiuolaikiniame pasaulyje yra labai paplitęs dvikalbystės reiškinys. Ikimokyklinėse įstaigose daugėja dvikalbių vaikų. Kiekvienas migrantų vaikas turi savitą kultūrinį kontekstą, kurį atsineša į ikimokyklinio ugdymo įstaigos grupę. Dvikalbystė – tai socialinis reiškinys, kuris formuojasi natūraliai. 


Dauguma dvikalbių vaikų lanko darželį, kuriame kalbama viena kalba. Lietuvių vaikų darželis padeda vaikams geriau įsisavinti valstybinę kalbą ir į mokyklą vaikai eina labiau pasiruošę bendrauti lietuviškai.


    Geriausiai vaikai šnekamosios kalbos išmoksta natūraliai bendraujant kasdieninėse buitinėse situacijose, o taip pat žaisdami įvairius žaidimus. Tokiu būdu vaikai per malonią bei patrauklią veiklą sėkmingiau mokosi antros kalbos.


Vaikai bilingvistai. Kas jie?


Urielio Vainreiho teigimu, bilingvizmas- tai gebėjimas vartoti dvi kalbas, bendrauti dviem kalbomis. Jei vaikas nuo pat gimimo girdi abi kalbas, dvikalbystė formuojasi natūraliai.


Kokie pagrindiniai dvikalbių vaikų poreikiai?


Dvikalbių vaikų pagrindinis poreikis – būti kaip visi ir būti su visais. Tokie vaikai labai nori būti išgirsti, išklausyti, suprasti bei kalbinami, o kartais juos reikia ir paskatinti kalbėti. Neretai tokie vaikučiai susiduria ir su sunkumais. Jiems sunku reikšti mintis, kalbant jiems trūksta žodžių, menki jų rišlios kalbos gebėjimai, jie sukeičia vienus garsus kitais, iškraipo žodžius, pritaiko gimtosios kalbos taisykles kitai kalbai, skurdus jų žodynas.


Dvikalbystė (bilingvizmas, multilingvizmas) turi ir teigiamos ir neigiamos įtakos vaiko ugdyme.


Kokie teigiami ir neigiami dvikalbystės faktoriai?


Teigiami dvikalbystės faktoriai:


Tyrimais įrodyta, kad dvikalbių vaikų pakankamai geri pažintiniai gebėjimai. Pasak Wašingtono universiteto mokslininkų, dvikalbių vaikų pažintinis ir kalbinis vystymasis vyksta sparčiau negu vienkalbių vaikų. Dvikalbių vaikų atmintis geresnė, geresni lingvistiniai ir matematiniai gebėjimai.


Neigiami dvikalbystės faktoriai:


Mokslinėje literatūroje minima, kad dvikalbystė gali turėti ir neigiamų padarinių vaiko kalbos raidai.


Jacikevičiaus (1967) manymu, dėl dviejų kalbų ritmo kalbos padargų koordinacija nėra tiksli, gali atsirasti net koordinacijos sutrikimų, kurių padarinys yra mikčiojimas ir kiti kalbos sutrikimai. Autoriaus manymu, jei vaikas neturi gramatikos pagrindų, vaikas susiduria su sunkumais analizuojant gramatinę sandarą ir tokiu būdu vienos kalbos gramatinis modelis pradedamas taikyti kitai kalbai.


Monkevičienės (2003) nurodo, kad dėl dvikalbystės vaikui gali pasireikšti akcentas, tarties klaidos, o taip pat dviejų kalbų žodyno bei gramatikos susipynimu, nesugebėjimu formuluoti sąvokas. Rečiau yra vienodinamos stiliaus ypatybės ir kalbos niuansai.


Mazolevskienė (2003) pabrėžia, kad kartais dvikalbiai vaikai gali užsisklęsti savyje, pasidaryti nervingi, atsisakyti bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiais. Balčiūnienės (2013) nuomone, vienas iš neigiamų dvikalbystės aspektų yra tai, kad tėvai prastai moka valstybinę kalbą ir vaikai tokiu būdu perima skurdžią bei neturtingą, ribotą kalbą. Gudyno, Neseckienės, Skripkienės (2006) teigimu, yra pavojus, kad dvi kalbos gali ,,susimaišyti” ir tada viena kalba keičiama kita, todėl vaikai neišmoksta nei vienos kalbos gerai.


 Rosinas (1989) pabrėžia tokias neigiamas dvikalbystės savybes, kaip artikuliacijos organų koordinacijos sutrikimas, sunkumai atpasakojant, mikčiojimo atsiradimas, vaikams sunkiai sekasi reikšti mintis, sunkiai supranta žodžių reikšmes. Balžekienės (2008) nuomone, dvikalbiai vaikai patiria sunkumų mokantis, nes prasčiau suvokia žodžių reikšmes. Jašinskytė, Geležinienė, Aidukienė (2011) akcentuoja, kad kiekvienas atvejis unikalus.


Taigi dauguma mokslininkų rekomenduoja, kad norint išvengti trūkumų, svarbu su vaiku kalbėti vienoje situacijoje viena kalba, kitoje – kita.


Geriausiai kai kiekvienas iš tėvų kalba su vaikų gražia, turtinga gimtąja kalba. Ir sudarius vaikui tokias palankias sąlygas, jis išmoks abiejų kalbų lengvai ir be didelių sunkumų. Apibendrinant, galime teigti, kad dvikalbystės reiškinys veikia kalbinę ir bendrąją vaiko raidą, vieni mokslininkai akcentuoja teigiamus, o kiti neigiamus dvikalbystės aspektus.


Pedagogo vaidmuo ugdant dvikalbius vaikus


Pedagogas pagrindinis tikslas - ,,įtraukti“ dvikalbius vaikus į darželio bendruomenę bei sudaryti palankias sąlygas antros kalbos išmokymui. Svarbu glaudžiai bendradarbiauti su šeima, skirti nemažai dėmesio dvikalbio vaiko ugdymui.


Pagal Landsbergienę, pagrindinis pedagogo tikslas – ,,įjungti“ dvikalbius vaikus į darželio bendruomenę ir padėti

adaptuoti jų elgesį priklausomai nuo situacijos.


Labai svarbu padėti išlaikyti pirminį kultūrinį identitetą ir išmokyti vaiką efektyviai funkcionuoti visuomenėje, kurioje jis atsidūrė. Todėl:

-       pedagogas turi gerai suprasti ryšį tarp vaiko vystymosi ir kultūros;

-       svarbu suartėti su vaiku;

-       pedagogas turi vengti standartinių vertinimo formų, nes jos dažniausiai nėra pritaikytos vaikams iš kitų kultūrinių terpių;

-       pedagogas turi puikiai sutarti su tėvais, gerbti ir rodyti pagarbą tam , kas vyksta už darželio ar namų ribų.

 

Kokie svarbiausi ugdymo modeliai, ugdant dvikalbius vaikus ikimokyklinėje įstaigoje?

 

Prosniakova ( 2004) akcentuoja tokius ugdymo modelius:

Submersija. Vaiko ,, įmetimas” į grupę, kurioje ugdymas vyksta daugumos kalba.

Pereinamojo tipo dvikalbis ugdymas. Mažumos kalba vartojama kaip ugdymosi kalba lygiomis teisėmis su daugumos kalba. Galimas tiek ankstyvasis, tiek vėlyvasis perėjimas prie mokymosi daugumos kalba. Mažumos kalbos toliau mokomasi kaip dalyko.

 

Labai svarbu ugdant dvikalbius vaikus:


-       nuolat kalbėti su vaiku vaizdžiai, temos turi būti įdomios vaikui, kalbėti draugiškai bei pagarbiai, aiškinti vaikui tai, ko nesupranta;

-       sudėtingiau kalbėti – palaipsniui. Iš pradžių lėtai ir aiškiai tarti atskirus žodžius, juos

pakartoti, po to sudaryti frazę, sakinį. Svarbus yra kartojimas, pratinti vaikus suprasti vis ilgesnį ir sudėtingesnį tekstą;

-       svarbu tęsti vaiko pradėtą, bet nebaigtą mintį;

-       tikslinti bei taisyti vaiko tariamų frazių, replikų prasmę ir formą;

-       turtinti žodyną;

-       klausti. Ne tik apie artimiausią aplinką, tačiau ir apie abstrakčius dalykus, jausmus,

išgyvenimus, potyrius, reiškinius ir pan.


Dvikalbių vaikų ugdymas bus sėkmingas, jei mokymosi procesas bus aktyvus, o pedagogas bus vaikui patarėju ir pagalbininku. Svarbu, kad vaikas jaustųsi saugus, drąsiai reikštų nuomonę, nebūtų žeminamas dėl klaidų.


Svarbu parinkti tinkamus metodus ir būdus dvikalbiam vaikui ugdyti, rekomenduojama pripažinti kitakalbio vaiko gimtosios kalbos teisėtumą, sukurti turtingą kalbinę aplinką, nuolat kalbinti ir bendrauti su vaiku.


Taigi svarbu ugdymo procese taikyti diferencijavimo, individualizavimo principus, kadangi kiekvienas vaikas unikalus ir suprasti, kad vaiko kalba geriausiai vystosi geroje kalbinėje aplinkoje, nuolat vaiką kalbinant ir kalbantis.


Gebėjimas komunikuoti yra formuojamas visame ugdymo procese, todėl antros kalbos mokymosi aplinka turi būti pritaikyta dvikalbiams vaikams, kad jie galėtų išreikšti save įvairiose veiklose: muzikoje, dramoje, fizinėje, meninėje ir pan.


Lietuvos švietimui tampant daugiakultūriniu dariniu svarbu taikyti dvikalbiams vaikams skirtas mokymo metodikas, sudaryti sąlygas išmokti valstybinę kalbą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis