Konsultuoja psichologė Dovilė Jankauskienė
„Žindysiu, kad būtų lengviau“
Savo vaikams linkime paties geriausio. Žinome, kad žindomi kūdikiai jaučiasi saugesni, lengviau prisitaiko ir ištveria net skausmingas procedūras, pavyzdžiui, skiepus. Tačiau, pasak psichologės Dovilės Jankauskienės, žindomam vaikui apsiprasti darželyje yra sunkiau nei tam, kuris buvo švelniai ir išmintingai nujunkytas iki jo. „Į darželį vaikas turi ateiti nežindomas, be čiulptuko ir buteliuko, nes tai – kūdikio pasaulio atributai. Darželis yra pirmas žingsnis iš namų į visuomenę, čia prasideda socializacija, todėl reikia nutraukti bambagyslę su kūdikyste ir padėti vaikui augti. Žindomo vaiko imunitetas stipresnis? Tačiau mes, psichologai, matome, kaip grupėje jaučiasi tebežindomi mažieji. Jie nuolat verkia. Kaip tik emocinė įtampa ir yra didžiausias imuniteto priešas. Noriu pabrėžti, kad kalbu ne apie lopšelius, o apie vaikus, kurie į darželį ateina metukų – mamos pienukas jiems jau nėra svarbiausias maisto šaltinis, žindymas sulaukus tokio amžiaus atlieka kitą funkciją, pavyzdžiui, padeda nusiraminti. Reikėtų pabandyti įsivaizduoti, kokią įtampą išgyvena vaikas, kuris yra pratęs nurimti tik įsikandęs krūtį, nes dar neatrado kitų raminimosi būdų, todėl nurimti, kol ateis mama, darželyje praktiškai negali.
Tėveliai turėtų suprasti, kad nusprendę išleisti vaiką į darželį viena ranka stumteli jį į brandesnio žmogaus gyvenimą, tarsi sako: „Esi didelis“. Tačiau neatjunkydami kita ranka laiko stipriai prie savęs, tarsi sakydami: „Tu dar toks mažiukas, nesavarankiškas“. Tik vos įkirpti bambagyslę ir palikti vaiką blaškytis yra net labai nesąžininga. Todėl labai svarbu, kad tėveliai tvirtai apsispręstų: palieka bambagyslę sveiką, t. y. neleidžia į darželį ir tebežindo ar ją visiškai nukerpa.
Kartais nenoras atjunkyti darželinuką gali būti susijęs su mamos baimėmis: ji bijo prarasti savo svarbą, išgyvena, kad ją gali tarsi pakeisti auklėtoja, yra įsitikinusi, kad žindymas yra koziris. Tačiau mama visada bus svarbesnė vaikui, nors ir nežindys.
Verta pamąstyti apie tai, kad gal žindomas mažylis dar tikrai nepasirengęs darželiui, tačiau jei yra palyginti didelis ir jam pasirengęs, bet mama nepasiruošusi jo atjunkyti, tai pagalbos reikia jai. Vaikas negali būti mamos gydytojas.
Šiukštu negalima tą pat dieną išleisti vaiką į darželį ir nustoti žindyti. Tai jam būtų per didelė įtampa. Atjunkyti (ar atpratinti nuo buteliuko) rekomenduojama pradėti likus trims mėnesiams iki darželio. Tai nėra lengva, vaikas greičiausiai verks, rėks, blogai miegos ir bus kitų nepatogumų. Verkdamas rodo, kad jis kažko nori, bet juk ir vėlesniame gyvenime taip bus, kad teks ko nors atsisakyti, todėl atjunkyti yra logiškas sprendimas, kuris atitinka tikrovę. Atjunkytam vaikui paprasčiau darželyje. Kai lengviau vaikui – lengviau ir mamai. Vaikas, kuriam yra lengva, gali augti mokydamasis įveikti sunkumus, susitaikyti.
Tam, kuris į darželį ateina „pririštas“ prie kūdikystės atributų (taip pat ir prie sauskelnių), iš tikrųjų yra labai sunku „augti“. Jis regresuoja, prašo buteliuko, čiulptuko, puoduko, bet tuo pat metu jaučiasi nesmagiai, nes grupės draugai taip nesielgia. Mama turėtų padėti vaikui „augti“.
„Šiandien pasiimsiu anksčiau“
Tėveliams, kurie jau įgiję darželio patirties, turbūt pažįstamas jausmas, kuris apima anksčiau ištrūkus iš darbo: kai gali nulėkti į darželį, aprengti iš netikėtumo net išsižiojusią atžalą ir nusivežti į kino teatrą. Jaučiamės padarę kažką labai gero. O jei kitą dieną vėluojame pasiimti, galime pasakyti: „Bet trečiadienį tave pasiėmiau pirmą!“ Tai nuramina sąžinės balsą, bet, pasak psichologės D.Jankauskienės, ši dažna tėvų klaida darželinukui taip pat trukdo augti.
„Vaikas jaučiasi saugus, kai kasdienybė įgauna pasikartojantį ritmą, atsiranda rutina. Todėl labai svarbu, kad tėveliai jį į darželį atvestų ir iš jo pasiimtų kasdien tuo pat metu (leistina penkiolikos minučių paklaida, t. y. vaikas, jei mama ateis jo pasiimti penkiolika minučių anksčiau ar vėliau nei paprastai, to skirtumo nepajus).
Taip pat svarbu, kad būtų paisoma ugdymo įstaigos dienos ritmo, t. y. tėveliai atvestų mažuosius į darželį ne tada, kai patiems patogu, o prieš prasidedant veikloms, pavyzdžiui, prieš „Ryto“ ratą. Vaikas jausis saugesnis nei „įmestas“ į įvykių sūkurį. Pasiimti reikėtų stengtis kuo anksčiau. Mat, atvirai tariant, yra baisu, kai darželyje vaikas išbūna nuo septintos ryto iki septintos vakaro, t. y. dvylika valandų. Reikėtų stengtis jį pasiimti kuo anksčiau po pietų miego – ir visada tuo pat metu, nes darželinukai labai gerai atsimena, kurio kada ateina pasiimti. Jei kartą tėveliai ateina anksčiau, pavyzdžiui, prieš pietų miegą, nes reikia pas gydytoją ar šiaip turi laisvą popietę, tai pietų metas tam vaikui keliems mėnesiams bus sugadintas: jis negalės nei valgyti, nei žaisti, nei tyrinėti – tuos kelis mėnesius per pietus tik žiūrės į duris, rymos, lauks. Išbūti darželyje visas valandas daugumai darželinukų tampa tikra kankyne, jie išgyvena košmarą: ir tai akivaizdu, jų akyse – sustingusios ašaros. Vadinasi, netikėtumai yra žavūs tik tą akimirką – visada verta pagalvoti, kas bus vėliau.“
Psichologės teigimu, būtų idealu, t. y. vaiko poreikius labiausiai patenkintų tvarka, jei visi tėvai savo mažuosius atvestų sutartu laiku, pavyzdžiui, devintą ryte, ir pasiimtų visi tuo pat metu, pavyzdžiui, ketvirtą popiet, nes... neįsivaizduojamai sunku tam, kuris grupėje lieka paskutinis.
„Kai grupėje lieka vienas vaikas, nelengvas uždavinys nugula auklėtojai ant pečių. Tiesą sakant, nuo to, ar ji išradinga, moka užmegzti ryšį, labiausiai ir priklauso vaiko savijauta. Tokiomis aplinkybėmis be galo svarbu suteikti šiam vaikui asmeninio dėmesio, tokį sunkų metą paversti lyg ir privilegija, nors iš dalies kompensuoti traumuojančią patirtį. Pažįstu auklėtoją, tokiomis aplinkybėmis ištraukdavusią gražią dėžutę, kurioje saugojo savo kriauklių ir akmenukų kolekciją. Kai grupėje visi vaikai, tokių dalykų nepažiūrėsi – išnešios visi po akmenuką ir kolekcijos nebesurinksi. Todėl ši dėžutė buvo paskutinio likusio vaiko privilegija.
Išradinga auklėtoja sušvelnina vaiko patiriamą įtampą, bet vis dėlto likti paskutiniam yra traumuojanti patirtis. Ir kitą dieną vaikas ateis su nerimu. Tėvai turėtų paaiškinti jam, kas atsitiko, kodėl vėlavo, pasakyti, kad supranta jo jausmus, jei jis pyksta. Be to, visada, kai jaučiate, kad vėluosite, paskambinkite ar parašykite žinutę auklėtojai. Vaikui labai svarbu gauti žinią, kad nieko bloga nenutiko – mama ir tėtis skuba pas jį. Prisiminkime, kokios mintys mums lenda į galvą, kai laiku namo negrįžta mylimas žmogus: „Gal pateko į eismo įvykį? Gal kas užpuolė?“ Panašiai mąsto ir vaikas, tik dar baisiau: „O jei mama... dingo?“
„Galime būti ramūs: mūsų vaikas yra numylėtinis“
„Pastebėjau, kad mūsų mažasis – auklėtojos numylėtinis, todėl galime būti ramūs, nes bus ir paguostas, ir nuramintas, ir ant rankų panešiotas“, – tyliai, kad niekas nenugirstų, žmona šnibžda savo vyrui.
Psichologė D.Jankauskienė sako, kad tėvai turėtų ne svajoti apie tai, kad vaikas taptų auklėtojos numylėtiniu, priešingai, vengti to. „Nuostatos ir taisyklės skelbia, kad vaikų grupėje negali būti nei numylėtinių, nei atstumtųjų. Tad jei darželyje paisoma taisyklių, tokia padėtis neturėtų susidaryti. Jei vis dėlto taip yra, mama neturėtų tuo džiaugtis. Numylėtinis gyvena pavojingos konkurencijos sąlygomis. Juk bet kada gali ateiti geresnis, žavesnis, protingesnis, mielesnis ir „pasiimti“ auklėtojos dėmesį. Vadinasi, numylėtinis anaiptol negyvena lyg rojuje. Jis gyvena patirdamas nuolatinę įtampą, nes visada turi stengtis išlaikyti auklėtojos dėmesį, stebėti, kad kas nors nepasidarytų jai svarbesnis. Antra vertus, vaikas visada reaguos į didesnį jam rodomą dėmesį, nes jam jo visada trūksta. Todėl tai ne vaiko, o auklėtojos reikalas.
Klaidinga nuomonė, kad labiau globojamas lengviau išgyvena adaptacinį periodą. Priešingai, šis tampa dar sunkesnis. Nes nors vaikas lengviau „atsiriša“ nuo tėvų ir be ašarų lieka darželyje, bet ne dėl to, kad „paaugo“, sėkmingai išsprendė adaptacijos iššūkius, o tik dėl to, kad prisirišo prie kito žmogaus. Ir jei vieną dieną auklėtoja suserga, išeina atostogų ar pasikeičia jos darbo grafikas, kyla antra adaptacijos banga: vaikui ir taip sunku likti darželyje, o kai grupėje kita auklėtoja, jaučiasi „paliktas“ dukart.
Todėl jei tėvai pastebi, kad jau lyg ir apsipratęs darželyje vaikas vieną dieną užsispiria ir neina į grupę, nes joje – kita auklėtoja arba paliktas grupėje tarsi prilimpa jai prie šono, neina nei žaisti, nei su grupės draugais bendrauja, tai – pirmieji signalai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. Mat kai vaiko galva pernelyg užimta tuo, kaip išlaikyti auklėtojos dėmesį, tai trukdo jam tyrinėti, mokytis, augti. Labai svarbu, kad darželyje vaikas „matytų“ ne tik auklėtoją, bet ir grupės draugus. Tai – viena svarbiausių socializacijos sąlygų.
Prisirišti nereikia
Paprastai, vaikas, kad neprisirištų prie vieno žmogaus darželyje, yra prižiūrimas perduodant estafetę kitai auklėtojai. Pavyzdžiui, mažiukas prašosi ant rankų, auklėtoja jo neima, bet sako: „Galiu duoti tau ranką“. Paskui prieina kita ir pasiūlo eiti pasivaikščioti, taip pat duoda jam ranką. Taip vaikučio poreikis yra patenkinamas, bet tik iš dalies, nesuteikiant galimybės prisirišti prie vieno žmogaus.
