Vaikas mikčioja: netikėkite pasenusiais mitais ir laiku padėkite mažyliui

„Mano vaikas mikčioja", - nerimaudama pasakoja pas logopedę užsukusi mama, lyg tai būtų jos kaltė. Deja, pastebėję, kad vaikai kalba nesklandžiai, taip jaučiasi daugelis tėvų.

Kodėl mikčioja

Mikčiojimo priežastys nagrinėjamos jau seniai. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad tai yra neurofiziologinis sutrikimas. Išsigandus, pervargus ar net susirgus gali padidėti raumenų įtampa kalbant ir žodžiai ima strigti.

Pastebėta, kad mikčiojančių vaikų dešinysis smegenų pusrutulis yra kur kas aktyvesnis nei nemikčiojančių. Taigi svarbiausia šio sutrikimo priežastis yra įgimtas polinkis kalbėti nesklandžiai.

Medicinos mokslo laimėjimai leido paneigti iki šiol vyravusius mitus, esą mikčioti labiau linkę per daug jautrūs vaikai arba ši bėda dažnesnė išsigandus, dėl barnių šeimoje.

Emocinių sukrėtimų patiria visi vaikai, tačiau juk ne visi pradeda mikčioti. Dauguma mokslininkų tvirtina, kad mikčiojimą sukelia ir įgimtų, ir aplinkos veiksnių sąveika. Taigi jei vaikas turi įgimtą polinkį, stresas ar įtampa gali paskatinti nesklandžią kalbėseną.

Beje, ne vien neigiamos emocijos gali paskatinti mikčioti. Gana dažnai pas logopedą apsilanko vaikai, kuriems kalbos sutrikimų atsirado po siautulingo gimtadienio, kelionės ar persikrausčius į naują vietą.

Pirmoji pagalba

Jei mažylis pradeda mikčioti, sutrinka ir jis pats, ir tėveliai. Todėl labai svarbu žinoti, kaip tokiu atveju elgtis.

Suaugusieji dažnai nesąmoningai su vaikais bendrauja per sudėtingais sakiniais, kalba apie jiems sunkiai suprantamus dalykus. Tai gali padaryti pradėjusiam mikčioti vaikui meškos paslaugą. Su vaiku kalbėkite lėčiau trumpesniais, paprastesniais sakiniais.

Dauguma specialistų mano, kad pradėjusio mikčioti vaiko tėveliai neturėtų skatinti pasakoti ar atsakinėti į klausimus. Užuot aktyviai bendravus patariama vaikui pasiūlyti kitokios veiklos, pavyzdžiui, piešti, lipdyti, žaisti lauke. Bendraujant patartina kalbėti apie tai, ką vaikas mato ar veikia, nes veiksmas, vykstantis „čia ir dabar", padeda lengviau reikšti mintis.

Būkite kantrūs ir nuoširdūs klausytojai. Jei imsite nerimauti ir sielotis dėl stringančios kalbos, vaikas tai pajus ir vėliau gali gėdytis kalbėti. Be to, labai svarbu, kad aplinkiniai nekritikuotų vaiko kalbos, nelieptų kartoti nesklandžiai ištartų žodžių, bet stengtųsi ramiai išklausyti ir padrąsinti.

Mikčiojimo terapija

Labai svarbu į specialistą kreiptis laiku - vos pastebėjus, kad vaikui stringa kalba. Tuomet pagalba pati efektyviausia. Kaip derėtų elgtis su mikčiojančiu vaiku, gali patarti logopedas, kuris teikia pagalbą pagal konkretaus vaiko amžių.

Ikimokykliniame amžiuje bėdą siekiama įveikti taikant netiesioginius darbo būdus, pamažu sunkinant kalbines užduotis ir situacijas. Pavyzdžiui: kabinete, kuris labiau primena žaidimų kambarį, sklandžiai kalbėti mokoma žaidžiant, dainuojant, vaidinant ir panašiai. Per susitikimus logopedė šneka lėtai, daro daug pauzių, kalba paprastais sakiniais. Vaikai sklandžiai kalbėti skatinami ir giriami už pastangas: „Kaip gražiai tu dabar kalbėjai", „Kaip lėtai tu pasakei."

6-7 metų mokinukams taikomi kitokie būdai, nes vyresni vaikai patys pastebi ir kritiškai vertina kalbėsenos nesklandumus. Nuoširdus pokalbis su mikčiojančiais vaikais padeda sumažinti nerimą, gėdą, leidžia geriau suprasti, kodėl kalbant užsikertama. Pavyzdžiui, jei vaikas žodį „batas" taria „bbbbb-atas", su stipria įtampa lūpose, kartu aiškinamasi, kas trukdo jį ištarti. Aptiktą kliūtį mokomasi įveikti: lėčiau kalbėti, švelniai, be įtampos ir spaudimo, tarti žodžio pradžią, sieti žodžius ir panašiai.

Didžiausia kliūtis

Net jei vaikas sklandžiai kalba su logopedu, dar nereiškia, kad taip kalbės grįžęs namo. Didžiausia bėda - tai paties vaiko emocinė reakcija į nesklandžią kalbą. Mikčiojantys mokyklinio amžiaus vaikai dažnai varžosi atsakinėdami klasėje, bendraudami su nepažįstamaisiais, kenčia bendraamžių pašaipas ir patyčias.

Todėl per pratybas vaikai mokosi naujus kalbėjimo įgūdžius taikyti kasdienėmis aplinkybėmis: skambina telefonu draugams, užsako bilietus į kino teatrą, gatvėje praeivių klausia valandų ar teiraujasi kelio. Tik peržengę šį viešumo barjerą įgunda laisvai ir neužsikirsdami kalbėti.

Greitakalbis ir garsiakalbis mikčioja dažniau nei kiti. Greitakalbystė dažniausiai yra paveldima, o garsi kalbėsena gali būti šeimos įprotis ar atsiradusi dėl aplinkos poveikio. Todėl stenkitės kalbėti ramiau ir lėčiau. Vaikas nevalingai perims jūsų kalbėseną ir greitakalbė pamažu dings. Jei vaikas nori greitai pasakyti, jaudinasi, paimkite jį už rankos, apkabinkite ir nuraminkite: „Tu juk viską žinai, bet truputį pagalvok ir tada pasakysi neužsikirsdamas".

Laikykitės dienotvarkės. Mažyliui būtinas dienos miegas. Jei jis „išsikovoja" teisę neiti pogulio, vakare jis labai nori miego. Tai kenkia nervų sistemai. Patarkite jam bent pailsėti, juolab jei po pietų eina į būrelį. Prieš tai tegul nebėga į lauką, bet pasiklauso ramios muzikos, pasakos. Sutvarkius režimą vaikas mažiau mikčioja.

Kad dingtų spazmai, svarbu atpalaiduoti kalbos padargus, atlikti kvėpavimo pratimus. Kvėpavimą su kalba padeda derinti eilėraščiai, eiliuotos pasakos. Nė vienas mikčius, kai deklamuoja, dainuoja ar vienas tyliai bendrauja su žaislais, nemikčioja!

Svetimo žmogaus mažylis drovisi, jam girdint bijo kalbėti. Kol vaikas nenugali baimės, kalba stringa. Todėl baimę reikia mažinti. Žodžiai - „Tai nieko baisaus. Viskas bus gerai" neįtikina. Mokykite prisitaikyti, kalbėti taip, kad trūkumas užsiglaistytų: „Kai nesijaudinsi, mažiau užsikirsi. Jei jauti, kad kažkas užspaudžia gerklę, įkvėpk oro, stabtelėk ir vėl kalbėk".

Gydyti ar ne?

Nors trūkumo visai pašalinti beveik neįmanoma, tačiau jį sumažinti ir pagerinti savijautą būtina. Nieko nedarant vaiko asmenybė gali pakisti: taps uždaras, nedrąsus, didės nepasitikėjimas savimi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis