Kodėl svarbu kasdien rasti laiko nuoširdžiam pokalbiui su vaiku

Kiek žodžių per dieną pasakom savo vaikui? Ar apsiribojam liepiamosiomis komandomis - „ateik čia", „paimk", „padėk", nelipk", „negalima", „valgyk", ar kalbam daug, pasakodami apie gyvenimą, save ir patį vaiką, klausdami vaiko nuomonės?

Negailėkime žodžių savo vaikams

Tyrimai rodo, kad geriau pasisekė tiems vaikams, kurių tėvai kalba daugiau su vaikais. Naujagimių smegenys labiausiai auga tuomet, kai suaugusieji su jais bendrauja. Vaikų, su kuriais tėvai daugiau kalbasi, didesnis žodynas, geresnis mokyklinių testų atlikimas, tokiems vaikams lengviau sekasi skaityti ir suprasti, ką perskaitė, geresnė jų atmintis, geresni mąstymo įgūdžiai.

Bendravimas su vaiku didina ne tik intelektinius gebėjimus, bet ir vaiko empatiją, kitų supratimą, socialinius įgūdžius. Tyrimo metu buvo matuota, kiek žodžių tėvai pasakė vaikams. Tačiau kartu tėvai, kurie kalbėdami su vaikais pasako daugiau žodžių, paprastai ir kokybiškai geriau kalba su vaikais - juk įdomioms idėjoms išreikšti reikia daugiau žodžių.

Bendravimo svarba

Bendravimas yra esminė suaugusiųjų ir vaikų bendra veikla. Jos metu suaugę gali duoti tiek daug gero savo vaikui, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, ar tai naujagimis, ar paauglys. Kalbėdami su vaiku, tėvai ugdo vaiko kalbą, perteikia pasaulio supratimą, vertybes, atskleidžia bendravimo ypatumus, paskatina pačius vaikus pasidalinti patirtimi. Bendraujant išgirstamas ir pats vaikas - ką mąsto, kaip jaučiasi, ko nori, ką mėgsta, kaip mato pasaulį savomis akimis.

Taigi, kai kitą kartą kils klausimas - ką veikti su savo vaiku, tiesiog - pakalbėkite. Apie bet ką. Pradėjus kalbėtis temų tikrai atsiras, o kuo toliau, tuo daugiau. Svarbu prisiminti, kad geras pokalbis yra tuomet, kai abiems pusėms įdomu, kai abi pusės įsitraukusios ir kalba paeiliui, pasikeisdamos.

Akių ryšys bendraujant

Sako, kad akys - sielos veidrodis. Kas vyksta tarp dviejų žmonių, kai jų akys susitinka?

Jei bent tris ar keturias minutes per dieną palaikytumėm su vaikais abipusį akių kontaktą, tokį ramų, draugišką, kupiną pasitikėjimo ir meilės (be pykčio, be noro parodyti jėgą, valdžią), - tikrai vaikai elgtųsi žymiai draugiškiau, mes, suaugę, imtumėm labiau vertinti vaikų sugebėjimus, atsirastų daugiau taikos ir ramybės namie.Psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė

Naujausi tyrimai atskleidė, kad užmezgus ir ilgesnį laiką išlaikius akių kontaktą, žmonių smegenų veikla sinchronizuojasi, ima veikti panašiu ritmu. Ir turbūt ne tik ritmas susiderina. Tam nustatyti tyrimų nereikia - žaidžiant žaidimą, kas ilgiau išlaikys žvilgsnį, pradeda imti juokas, kyla gerų jausmų banga. Nors akių kontaktas vertinamas nevienareikšmiškai - konkurencingiems jis gali rodyti dominavimą, agresiją, tačiau tai vienas svarbiausių bendravimo būdų.

Ar dažnai žiūrim vaikams į akis? Jų akys yra žemiau nei mūsų ir norint jas pasiekti tenka pasistengti - atsitūpti, atsisėsti, pasilenkti. Jei bent tris ar keturias minutes per dieną palaikytumėm su vaikais abipusį akių kontaktą, tokį ramų, draugišką, kupiną pasitikėjimo ir meilės (be pykčio, be noro parodyti jėgą, valdžią), - tikrai vaikai elgtųsi žymiai draugiškiau, mes, suaugę, imtumėm labiau vertinti vaikų sugebėjimus, atsirastų daugiau taikos ir ramybės namie. Nes ilgas ramus tėvų žvelgimas savo vaikams į akis didina prieraišumą, stiprina abipusį ryšį, išreiškia meilę, sujungia sielas.

O kas vietoj „šaunuolio“?

Didmiestis. Vaikų žaidimų aikštelė. Keli vaikai įveikia savas kliūtis. Mamos stebi savo atžalas. Viena, vaikui įveikus sudėtingesnę kliūtį, monotonišku balsu, be išraiškos veide, kaip automatas, vis tarsteli - „šaunuolis". Kita turi daug entuziazmo ir tardama „šaunuolis" suploja rankomis ir tikrai nuoširdžiai džiaugiasi. Abi mamos iš tiesų šaunuolės - atsižvelgia į patarimus, kad vaikus reikia girti, o ne kritikuoti, stengiasi.

Čia jau prasideda subtilioji psichologija. Ar tikrai vaikas, įveikęs kliūtį, tampa šaunuoliu? O jei tos kliūties neįveikia, tai kas? Nevykėlis? Kaip ir ne. Tai kodėl kliūties įveikimas padaro vaiką šaunuoliu? Tarsi nieko blogo tame „šaunuoliškume“ nėra, tai tikrai geriau, nei kritikavimas. Tačiau nuolat kartojant „šaunuolis", toks pagyrimas praranda skonį, vaikai nebereaguoja.

Gal geriau pasakyti tai, ką norim pasakyti - „tu įveikei kliūtį", „atrodo, buvo nelengva", „tu atkakliai pasiekei savo", „mačiau, kaip tu stengeisi". Kalbėkim tai, ką norim pasakyti. Vaikams tokie apibūdinimai suteikia supratimo apie tai, ką jie daro, o ne parodo juos tuo, kuo jie nėra.

Svarbu išgirsti

„Mama, aš tikrai mačiau medį iki pat dangaus!" - susijaudinęs vaikas bando papasakoti mamai savo patirtis. „Gerai. Dabar einam." - nepasiduoda vaiko fantazijoms mama, tvirtai žinanti, kad medžių iki dangaus nebūna. Kad net patys aukščiausi medžiai nesiekia dangaus. Kad jos teisybė, o ne trimečio.

Vaikai tokių gerų dalykų papasakoja, kai yra, kas jų klauso. Tai nebūtinai paklūsta mūsų žinomiems gamtos, fizikos dėsniams, tai konstruojama pagal vaiko vidinę realybę, pagal tai, kaip pats vaikas mato pasaulį savo akimis. Kai atrodo, kad medžiai iki dangaus, kad medžiai sukelia vėją, o žvaigždės šviečia tam, kad būtų naktį šviesiau.

Kad vaikai kalbėtų, pasakotų, daug nereikia. Kartais tereikia kelių trumpų žodelių, pavyzdžiui: „tikrai?", „oho!", „negali būti?!", „papasakok ir man..", „oi, kaip įdomu", „mhm..", „noriu apie tai sužinoti..", „taip?".

Ir tuomet galima išgirsti ne tik apie tai, kur auga medžiai iki dangaus.

Gerų pokalbių!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis