Ieva Andriulytė-Ptakienė su sūnumi Teodoru smagiausius savo šeimos žaidimus sudėjo į žaidimų ir nuostabiausių veiklų knygą, kurią išleido leidykla „Alma littera“. „Geras žaidimas yra tas, kuriame nėra jokių taisyklių“, – įsitikinusi knygos autorė.
Egzistuoja tokia nepatogi tiesa: tėvai su savo vaikais tingi žaisti. Ar taip yra iš tikrųjų?
Nemanau, kad tingi. Galbūt dažniau jie yra tiesiog per daug pavargę. O ir žaidimas neturėtų būti suprantamas pažodžiui. Juk vaikui svarbiausia laikas kartu ir tai nebūtinai turi būti mašinėlių stumdymas ar vaidmenų žaidimai su meškiukais. Juk kartu galima atlikti namų ruošos darbus, gaminti ar dainuoti karaokė.
O ir žmonių juk būna visokių. Vieni yra kūrybingesni, meniškesni, kiti – racionalesni. Svarbu atrasti aukso viduriuką, kad nereikėtų nieko daryti per prievartą. Spėju, kad kitokie žaidimai iš „Kitokių receptų knygos“ padės atrasti džiaugsmą ir norą praleisti daugiau kokybiško laiko su savo vaikais.
Jūsų knyga išaugo iš tinklaraščio įrašų. Kaip kilo idėja rašyti tinklaraštį apie prasmingą laiką kartu su vaikais ir žaidimus?
Kitokie žaidimai mūsų namuose apsigyveno tada, kai Teodorui nebuvo nė metukų. Norėjosi kuo įdomiau jį užimti, ėmiau domėtis vaikų lavinimu. Netrukus kartu pradėjome lankyti 7 intelektų lavinimo programą, kuri mane visiškai sužavėjo. Vaikų edukacija tarsi įtraukė ir nebepaleido. Pamačiau, kad Lietuvoje trūksta informacijos ir idėjų apie paprastą vaikų lavinimą namuose. Taip atsirado „Ciao_Teo“ – pasisveikinimas ir kvietimas pažaisti. Norėjau, kad tai būtų vieta, kur ir kiti galėtų rasti įkvėpimo bei idėjų išbandyti įvairius užsiėmimus su savo vaikais, kaip mes darėme su Teodoru. Nors iš pradžių tai tebuvo vieta, kur dalydavausi kasdiena su savo artimaisiais ir draugais, netrukus „Ciao_Teo“ „Facebook“ pradėjo sekti šimtai, vėliau – tūkstančiai mamų. Lygiai tokių pat kaip aš, su savo motinystės atostogų rutina ir iššūkiais. O juk bendrumo jausmas išties – didelė jėga. Po kurio laiko „Ciao_Teo“ atsirado ir „Instagram“. Netrukus įsiliejau į Lietuvos mamyčių tinklaraštininkių bendruomenę, susipažinau su daugybe įdomių asmenybių, užsimezgė draugystės.
Jūs sakote: nereikia būti edukologu, kad su vaiku nuveiktum galybę šaunių dalykų. Kada tokia mintis pačiai šovė į galvą?
Galbūt ji visada ten buvo... Kasdien džiaugiuosi atradusi save, veiklų ir žaidimų generatorę, džiaugiuosi, kad savo paprasta patirtimi galiu dalytis su tokiomis pačiomis paprastomis mamomis, kurios kasdien savo vaikams nori geriausio, ir kad manieji atradimai tampa ir jų, o mintys, kuriomis dalijuosi, įkvepia kitokiam žaidimui. Juk, jei viena paprasta mama, kaip aš, gali, kodėl turėtų nesugebėti kita?
Nors kiekviena ir esame skirtinga, mus tikrai vienija daugybė dalykų. Vienas jų – kad kiekviena norime užauginti laimingus vaikus. Mano laimingos ir kūrybiškos vaikystės recepto paieškos atvedė į kitokių žaidimų ir lavinamųjų veiklų pasaulį, kur dienos bėga linksmiau ir įdomiau. Savo mamiška patirtimi dalijuosi paprastai, nuoširdžiai. Tai ir yra vienos mamos istorija kitai mamai.
Sakoma, kada vaikai yra geriausi mūsų mokytojai. Kaip tai patyrėte savo kailiu?
Kasdien patiriu visur ir visada! Ne kiekvieną rytą noriai ir žvaliai keliesi pradėti savo dieną, o Teodoras yra visada puikiai nusiteikęs, tiesiog nekantrauja į ją šokti. Jis kasdien man sako: „Labas rytas, prasidėjo dar viena nuostabi diena!“ O eidamas miegoti visada pasidžiaugia dar viena nuostabia praėjusia. Nors galbūt joje buvo visko.
Vaikai visur ir visada moka įžvelgti gėrio, pamatyti stebuklus, su jais net žolė atrodo žalesnė.
Vaikai absoliučiai nuostabiai ir nuoširdžiai moka džiaugtis viskuo iš visos širdies ir nesitaupo kaip galbūt mes, suaugę, kartais tai darome.
Savo knygą suskirstėte į skyrius, kuriuose aprašote visokius smagumus. Kokių smagumų tėvai gali patirti drauge su vaikais?
Kadangi veiklos mums su Teodoru teikia labai daug džiaugsmo, visos jos yra tiesiog vienas didelis smagumas, vėliau virtęs knygos skyriais. Namų smagumai – tai veiklos, kuriomis užsiimame dažniausiai namuose. Lauko smagumai – smagiausios idėjos, kurias tiesiog būtina išbandyti lauke. Purvinieji smagumai – tai idėjos tikrai ne visiems. Juose vaikai išsitepa ir mėgaujasi pojūčių pasauliu. Visą skyrių paruošėme meno mėgėjams – „Van Gogas piešia“. Esu tikra, kad būtent piešdami vaikai gali išmokti daugybę dalykų. Šis skyrius mums ypatingas, tai – mūsų stichija. Piešiame daug ir įvairiai, bandome skirtingas technikas. Mūsų namuose visada kabo tapeto ritinukas, permestas per duris, kad Teodoras galėtų piešti kada panorėjęs, kad nereikėtų toli ieškoti popieriaus lapo.
Dar vienas skyrius skirtas eksperimentams, patiems mėgstamiausiems ir dažniausiai kartojamiems bandymams mūsų namuose, kuriems nereikia nei ypatingų žinių, nei daiktų.
Į paskutinį skyrių – „Taukšt paukšt ir idėja“ sudėjome 5 minučių blitc idėjas, kurios visada suveikia, jei namuose ima siautėti nuobodulys arba norisi nuveikti ką nors įdomaus, lengvo ir nereikalaujančio didelio pasiruošimo.
Kokios veiklos ugdo vaikų kūrybingumą? Juk jis išties – svarbus. Sakoma, ateityje tik kūrybiški žmonės pajėgs išsilaikyti darbo rinkoje...
Aš galvoju, kad kūrybingi žmonės yra smalsūs, atkaklūs, turintys plačią vaizduotę, norintys mokytis, tobulėti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis. Todėl niekada nenustoju mokytis. Seniau atrodė, kad žinau tiek visko daug, o kuo toliau ir giliau į mišką, tuo, rodos, žinau mažiau. Esu iš prigimties smalsi, bendraujanti asmenybė, nebijau klysti ar pasirodyti kvailai. Tie, kurie nori tobulėti ir ugdyti savąjį kūrybingumą, niekada nestovi vietoje, domisi pasauliu, yra laisvi ir atviri.
Vaikų kūrybingumą ugdo ne tik turtinga ir įvairi aplinka, kelionės, bet ir patys įvairiausi žaidimai, skaitymas, piešimas, dainavimas, viskas, kur jie gali nevaržomai tyrinėti, eksperimentuoti, smalsauti, kurti, įgauti naujų žinių ir lavinti savo vaizduotę.
Kur slepiasi jūsų kūrybinės idėjos. Atrodo, jūsų namuose jų galima rasti netgi virtuvės spintelėse!
Jei atvirai, šiuo metu esu visiškame kūrybiniame bloke, o kai taip nutinka, stengiuosi atsiriboti nuo visko ir daugiau laiko leisti gamtoje. Esu gamtos vaikas, todėl buvimas joje įkrauna ir jėgų, ir naujų idėjų.
Socialiniuose tinkluose seku įkvepiančias asmenybes, ieškau įvairių idėjų ir „Pinterest“, ir „Instragram“ platformose. Ypač džiaugiuosi, kai Teodoras dabar dažnai pats mesteli kokią idėją, ką norėtų nuveikti. Taip gimsta daug gražių dalykų.
Buvo laikas, kai dirbote inžiniere. Ar grįžote atgal į senąjį darbą, ar dabar jūsų darbas yra tik tinklaraštis?
Kai gimė Teodoras, gyvenimas tikrai apsivertė 180 laipsnių. Įvyko visko tiek daug, kad grįžti ten, kur jau buvau, visai nebesinorėjo. Tinklaraštis tapo lyg ir darbu, rašau, kol galėjome, rengiau edukacines „Ciao_Teo“ dirbtuvėles. Iki šiol turėjau dvi svajones: išleisti knygą ir atidaryti studiją. Viena svajonė neseniai tapo realybe.
Kokia buvo sūnaus reakcija, kai pamatė atspaustą knygą?
Kadangi emocijos po knygos fotosesijų dar nėra išblėsusios, Teo prisimena viską iki smulkmenų, vartyti knygos puslapius ir viską išgyventi dar kartą jam suteikia tikrai daug džiaugsmo. Sakė, kad knyga jam kvepia mumis.
Veiklos, kurias sudėjome į knygą, yra jo mėgstamiausios, todėl kartoti jas dar kartą buvo vienas malonumas. Kai kurias net nešdavomės namo „pabaigti“.
Man knyga todėl ir yra tokia nuostabi, kad visos užfiksuotos emocijos joje yra tikros.
Sakėte, kad viskas, kas sudėta į knygą, yra labai tikra. Gal todėl ji taip pagauna ir įtraukia. Kas kūrė knygos iliustracijas?
Dar tuomet, kai knyga tebuvo svajonė, ją įsivaizdavau kaip skanią receptų knygą, kur kalba ir tekstas, ir nuotraukos, o skaitytojui iškart norisi išmėginti receptą.
