Žindymo komandą (diadą) sudaro du žmonės – mama ir kūdikis, abi šios grandys turi veikti tinkamai ir derėti. Kartais viena grandis yra silpnesnė, bet kita labai stipri ir ištempia visą komandą į priekį. Instinktyvaus elgesio požiūriu stiprioji grandis yra kūdikis. Jeigu yra sveikas, neturi kokių nors ligų ar apsigimimų, gimdymo traumų ir pan., jis yra labai stiprus šios komandos žaidėjas, nes jau gimė turėdamas gamtos „įdiegtą“ programą, ką ir kaip turėtų daryti.

Mamos yra silpnesnės ne todėl, kad yra kažkokios nevykėlės ar neišmanėlės, kurioms nesiseka, o todėl, kad mes jau nutolusios nuo gamtos, mūsų smegenys perkrautos informacijos – nuo to, kaip tu pati augai, kaip tave augino, ką matei, ką perskaitei, ką išgirdai. Šiuolaikinė mama visas problemas stengiasi išspręsti kairiuoju smegenų pusrutuliu – labai logiškai, remdamasi savo protu, patirtimi, o kūdikis vadovaujasi dešiniuoju smegenų pusrutuliu – dėl to veikia instinktyviai. Jeigu mama sugebėtų išjungti visą tą informacijos perteklių kairiajame smegenų pusrutulyje, dešinysis puikiausiai išspręstų beveik visas su žindymu susijusias problemas tiesiog instinktyviai – kaip gamtos ir sugalvota. 

Neuždelsti!

Pirmas ir svarbiausias patarimas, kai susiduriama su žindymo bėdomis, yra nedelsti ir ieškoti pagalbos. Netinkamai žindomas ar jau dirbtinai maitinamas kūdikis kiekvieną valandą įgauna netinkamos patirties. Vos per savaitę, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, galima gerokai nuslopinti jo žindymo įgūdžius ir gebėjimus ir jis labai pripras prie buteliuko.

Ką tik pagimdžiusi mama turėtų bent tiek žinoti, kad žindant tikrai neturi skaudėti, kad nepažindęs naujagimis negali išmiegoti, pavyzdžiui, visą naktį, kad jis valgo tikrai dažnai ir tai normalu. Jei to nedaro, jį reikia žadinti, jeigu jau matote, kad kažkas negerai (pustuščiai vystyklai, vangus mažylis, nuolat verkia), prašykite pagalbos dar gimdymo namuose, jums turi pagelbėti medicinos personalas. Grįžus namo, pagalbos jau galima kreiptis į žindymo konsultantus.

Išeitis - maitinti iš taurelės

Naujagimio burna pirmas 6 savaites yra labai jautri jutimams. Todėl, kad žindymą lydėtų sėkmė, svarbu jam į burnytę nekišti nieko svetimo bent pirmuosius du gyvenimo mėnesius (net čiulptuko!). Jei jau taip nutiko, kad dėl kokių nors priežasčių (dėl mamos ar naujagimio ligos ar pan.) ką tik gimusio vaikelio žindyti neįmanoma ar jis negali žįsti, tada geriausia maitinti iš taurelės. Pieną iš taurelės kūdikis gali valgyti pats, tinkamai maitinant iš taurelės ar šaukštelio, lėliukai pradeda tiesiog lakti kaip šuniukai ar kačiukai. Toks maitinimo būdas yra ne pieno pylimas į burną, o vaikelis pats valgo maistą, kaip ir turėtų būti.

Kai pienas (ar mišinys) bėga iš buteliuko per žinduką, kūdikis labai greitai ryja, gali persivalgyti ar net užspringti – jis nesupranta, kada yra gana. Iš taurelės lakdami, naujagimiai valgo pagal poreikį – greičiau ar lėčiau, panašiai kaip iš krūties. Trumpam, kai reikia pakeisti krūtį, tai tikras išsigelbėjimas, nes kūdikis nepersivalgo, neištampo savo skranduko. Lengviau grąžinti kūdikį prie krūties, kuris nors šiek tiek savo gyvenime jau yra žindęs, negu visiškai nežindęs.

Kaip veikia pieno fabrikėlis

Laktacija vystosi taip: 16 nėštumo savaičių moters kūnas jau yra pasiruošęs žindyti – jos krūtyse yra pasigaminusio priešpienio. Jeigu kūdikis gimtų ir išgyventų, mama jį išmaitintų. Toliau pieno gamybos sistema tik bręsta, ruošiasi, kai kurioms moterims pradeda bėgti ir priešpienis, gali net labai gausiai (tuomet net patariama surinkti jį į sterilius švirkštukus ir užšaldyti, jei kas nutiktų, tokios atsargos gali praversti naujagimiui!).

Kai moteris pagimdo kūdikį ir atsiskiria placenta, prasideda kita pieno gamybos (laktogenezės) stadija. Pasišalinusi placenta kūnui yra aiški žinia, kad kūdikio kūne nebeliko, jam reikia pieno išgyventi. Tad jei netyčia moters gimdoje po gimdymo lieka nors mažas gabalėlis placentos, pieno gamyba gali labai nukentėti (slopins hormonai).

Pirmų parų žindymas yra labiau ne kūdikio nuopelnas, o mamos kūno ir jos hormonų, paskui jau labai aktyviai turi įsitraukti kūdikis, tad jei kas nors nepavyksta, tada gali pagelbėti mamos rankos (geriausia) arba pientraukis. Mamai būtina išmokti rankomis pačiai sau išsitraukti pieno ir kaip stimuliuoti krūtį.

Pirmas 6–8 savaites po gimdymo pieno gaminimo sistema bręsta, formuojasi laktacija, tuomet labai svarbu, kaip kūdikis žinda, kaip jis „užsisako“ pieno. Gali būti, kad jis yra ta silpnoji grandis: galbūt kažkokios sveikatos bėdos jam trukdo, tarkime, priaugęs liežuvio pasaitėlis, kai kūdikis negali visiškai ištuštinti krūties, tuomet gali sutrikti mamos atsakas, t. y. mažėti pieno gamyba, jai gali labai skaudėti žindant. Po 6–8 savaičių, jei iki tol mama jau gerai žindė, laktaciją „užmušti“ yra sudėtinga, nes ji tampa brandi, ir kad visiškai nusloptų, jau reikėtų mažiausiai 45 paras visiškai neliesti krūties. 

Svarbiausios pirmos penkios minutės

Kai gimsta kūdikis, žindymo sėkmei pats svarbiausias dalykas per pirmas penkias minutes – susitikimas su mamos kūnu, su jos oda, tas ankstyvasis kontaktas. Jeigu padėtis yra labai nepalanki, tarkime, mamą po gimdymo reikia gaivinti ar gelbėti, tuomet galima uždėti naujagimį ant tėčio kūno. Per pirmą valandą po gimdymo reikia pradėti stimuliuoti krūtį, t. y. žindyti ar, jei tai neįmanoma (vaikelis privalo būti atskirtas nuo mamos dėl jo sveikatos būklės ar yra tiesiog labai vangus ir mieguistas po sunkaus gimdymo), traukti priešpienį rankomis ar pientraukiu.

Gimdymų būna įvairiausių – naujagimis gali būti labai pavargęs, neimti krūties, tačiau jeigu jis ne reanimacijoje, ne inkubatoriuje, turi būti ant mamos kūno, liestis savo oda prie jos odos. Pačiai mamai reikia pradėti traukti pieną per pirmą valandą. Tai – sėkmingo, idealaus žindymo pradžia, kad prasidėtų gera pieno gamyba, vaizdžiai tariant, pradėtų veikti mamos pieno fabrikėlis. 

„Kad ir kokių sunkumų turėtumėte, pasistenkite išlaikyti laktaciją, – pataria žindymo konsultantai, – tarkime, skauda spenelius, kai kūdikis žinda, – išsitraukite pieno, jūs esate pajėgi tai atlikti rankomis ar pientraukiu. Net jei mama dėl sunkios sveikatos būklės negali žindyti kūdikio, krūtį vis tiek privalu stimuliuoti: bent kas tris–keturias valandas išsitraukti pienuko. Gera žinia, kad, net ir nemaitinant kurį laiką, pienas niekur nedingsta, galima viską vėl „užsukti“.

Grąžinimas prie krūties – tai labiau ne pieno grąžinimo, o kūdikio grįžimo prie krūties bėda. Pienas sugrįžta gana lengvai – neturint rimtų sveikatos bėdų (endokrininių sutrikimų, krūties traumų ar pan.), užtenka tik mechaniškai krūtį stimuliuoti rankomis arba pientraukiu, visą parą kas 2–3 val. nuoširdžiai traukiant pieną, kurio, dienoms bėgant, vis daugės. Specialistai gali patarti, kokių vaistų ar papildų reikėtų gerti, kad paskatintumėte pieno gamybą.“

Teoriškai manoma, kad kol kūdikis yra tokio amžiaus, kai maitinasi tik mamos pienu, t. y. iki maždaug 6 mėnesių jį galima grąžinti prie krūties.

„Lizdo“ metodas, arba kaip vaikelis grįžta prie krūties

Geriausiai tai pavyksta, kai kūdikiu rūpinasi tik mama: keičia vystyklus, maudo, migdo, t. y. vaikelis mato tik ją. Reikėtų susisukti savitą lizdą (tai vadinama „lizdo“ metodu), būti kartu su kūdikiu visada, kai jis miega, liestis oda prie odos.

Lėliuką grąžinti prie krūties paprasčiau, sunkiau 4–6 mėnesių kūdikį – jam jau nebepatinka tiesiog gulėti lovoje, jis bando judėti, verstis ir pan. Tuomet reikėtų bent jau miegoti kartu apsikabinus, nuogai, kad krūtis jam būtų po nosimi. Reikia išimti pakaitalus iš burnytės – čiulptukus, buteliukus, antspenius, šaukštelius. Jei krūtyje yra pieno, gali padėti specialios papildomo maitinimo sistemos. Kreipkitės į žindymo konsultantę, ji tikrai paaiškins, kaip naudoti, kaip elgtis. Mama turi išlikti rami, nes vaikas atspindi jos jausmus. Tai nelengvas darbas, užtrunkantis net iki savaitės ar šiek tiek ilgiau, bet tikrai įmanomas. 

Svarbu! Maitinimas krūtimi – tai laikotarpis, kai moters organizmas ne tik gamina pieną kūdikiui, bet ir atstato atsargas, prarastas nėštumo metu. Išsekusiam po gimdymo moters organizmui sustiprėti neturi trūkti įvairių vertingų maisto medžiagų, o tarp jų – vitaminų ir mineralų, kurių žindančiai mamai reikia daugiau, kad užtektų ir mažyliui. Ypač svarbūs vitaminai D ir B9 (folio rūgštis).

Vitamino D į motinos pieną patenka nedaug, tačiau jis svarbus dar ir dėl to, kad nuo jo priklauso kitų vitaminų pasisavinimas žindančios moters organizme, o visų jų reikiami kiekiai turi patekti į motinos pieną. Patartina žindymo periodu šių vitaminų vartoti papildomai.