Langas į vidinį pasaulį
Vaiko piešinys nėra tik gaminys, pareikalavęs kūrybinių jėgų ir žinių, t. y. jis į jį sudeda ne tik tai, ką sužino apie pasaulį ar ko išmoko (įgudo piešti gėlytes ar automobilius, įvaldė guašą ar kreideles). Į piešinį vaikas sudeda savo mintis ir jausmus, kurių pats nesugeba nei aiškiai įvardyti, nei suprasti, nei juolab paaiškinti. Piešinys yra tarsi langelis į vaiko vidinį pasaulį, vaiko sielos veidrodis. Tad, jei, prigludę prie artimo žmogaus ir pasiguodę: „Man neramu“, „Nesiseka“, arba, priešingai, „Man neapsakomai gera“, išgirstume: „Kaip gražu!“ arba „O!“, turbūt šiek tiek nusiviltume. Juk tikimės, kad mus apkabins ir paklaus, kodėl neramu, kas nesiseka. Gali būti, kad, rodydamas piešinį, vaikas nesąmoningai tikisi to paties. Gal ir nesitiki, tačiau jam bus tikrai malonu, jei mama padės darbus į šalį ir žvilgtelės pro langelį, kurį jis jai pravėrė. Kai vaikas atneša piešinį, nepulkite vertinti ir žavėtis. Pasakyti: „Nuostabu!“ arba „Tu – tikras dailininkas!“ – vadinasi, nepasakyti nieko apie vaiko darbą, pastangas, gebėjimus. Kur kas geriau išpasakoti, ką jūs piešinyje matote, kokius jausmus jums sukelia viena ar kita detalė, paklausti, ką veikia nupiešti herojai, kodėl jie tokie susirūpinę, paklausti, ar būna, kad vaikas jaučiasi panašiai kaip ir jo herojai ir t. t.
Piešiant treniruojamas kūnas ir protas
Psichologai įspėja, kad nuolat giriamas vaikas gali prarasti džiaugsmą daryti tai, ką daro, be to, jausdamas, kad mama ar tėtis aklai žavisi jo darbais, gali piešti tik dėl to, kad sulauktų jų reakcijos, suteiktų jiems malonumą, pats galbūt jį prarasdamas. Todėl, užuot alpusi iš susižavėjimo, paskui apsisukusi ant kulniuko ir grįžusi prie kasdienių darbų, apkabinkite vaiką ir pasikalbėkite apie piešinį. Yra tėvelių, kurie labiau už pasyvią veiklą, palinkus virš stalo, vertina aktyvius sporto žaidimus. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad piešiant treniruojasi ir kūnas, ir protas. Piešiant lavėja smulkioji ir stambioji motorika, koordinuojami akių ir rankos judesiai, vaikas pradeda geriau suvokti savo kūną, mokosi jį kontroliuoti. Pirštukų, delniuko judesiai padeda vystyti kalbą. Virš lapo palinkęs mažiukas nurimsta, susikaupia, lyg ir sustingsta, tačiau išties jis dirba labai aktyvų vidinį darbą, į popieriaus lapą iškrauna viską, kas yra susikaupę jo širdelėje ir mintyse.
Kaip keičiasi piešiniai
Jau 1,5 m. pyplys, pakėlęs po stalu nusiridenusį tėčio šratinuką, juo smagiai pereina sienomis, baldų gobelenu, vadinasi, jau geba ir paimti, ir išlaikyti, ir šiek tiek kontroliuoti pieštuką. Tačiau „piešinys“ dar labai spontaniškas. Dvimetis geriau kontroliuoja judesius, piešia zigzagus, linijas, brūkšnius, kabliukus į visas puses, tai jau pareikalauja pastangų. Ilgainiui linijos „minkštėja“, apvalėja ir lapas prisipildo „kamuolinių debesų“. Tačiau maždaug iki trejų metų mažieji dailininkai nemąsto, ką, kaip ir kodėl piešia. Jie tiesiog griebia visa, kas po ranka, ir brėžia, sukioja, mėto, keverzoja... Tokio amžiaus tiesiog žaidžia, eksperimentuoja.
Apie trečiuosius gyvenimo metus iš „kamuolinių debesų“, t. y. erdvėje be tvarkos besiraičiojančių skritulių, išdygsta kojos. Tai rodo, kad vaikas jau kur kas geriau orientuojasi erdvėje, nes kojosdažniausiai piešiamos ne bet kur ir ne bet kaip – du pagaliukus vaikas prikabina skritulio apačioje, jie nukreipti žemyn. Galvakojis pastatomas ant žemės. Pamažu didelė galva mažėja, atsiranda naujas pagaliukas, prie kurio pripiešiamos kojos ir rankos. Galvakojis tampa panašus į žmogų. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikas pradeda tikslingai kažką keverzoti lape, tyrinėja, kas pavyko. Keturmetis–penkiametis jau turi idėją ir mielai pasakoja, ką nori, ketina nupiešti. Atsitiktinumas, eksperimentas virsta žinute: vaikas jau nori kažką pasakyti. Tokio amžiaus vaikai pradeda vaizduoti aplinką. Iš piešinių tampa akivaizdu, kad iki mokyklos vaikai išmoksta gerai orientuotis erdvėje, žino, kur dangus, kur žemė (herojai ir namai paprastai tvirtai stovi ant žemės).
Baimė ar skauda?
Apie penktuosius gyvenimo metus vaikų piešiniuose paprastai atsiranda namas. Tai vienas dažniausių vaikų piešinių objektų, kuriam piešinių tyrinėtojai teikia ypatingą reikšmę ir sieja su fiziniu kūnu, socialiniu jausmu, šeimos gyvenimu, saugumo pojūčiu. Pavyzdžiui, teigiama, kad uždari namelio langai ir mažos durelės rodo, jog vaikas uždaras, atviri dideli langai, priešingai, reiškia atvirumą, svetingumą, norą bendrauti. Kuo daugiau langų – tuo smalsiau vaikas žvelgia į pasaulį ir t. t. Yra teorija, teigianti, kad vaiko piešiniai yra atspindys to, kas vyksta jo kūne. Štai iki trejų metų aktyviausiai vystosi smegenys, todėl šio laikotarpio vaikų piešiniuose vyrauja skrituliai be jokių detalių. Apie šeštuosius metus, kai pradeda kristi pieniniai dantukai, piešiniuose atsiranda danties ar jo šaknies formą primenančių objektų. Vaiko piešiniuose gali atsirasti ir gana retų simbolių, pavyzdžiui, ausys. Pagal vieną teoriją galima būtų manyti, kad jas piešiantis vaikas bijo kritikos, o jei tikėsime ta, kuri piešinį sieja su fiziniu kūnu, reikėtų patikrinti, ar vaikui tikrai neskauda ausies.
Teorijų, kaip galima interpretuoti piešinius, be galo daug. Mes renkamės tikėti tuo, kuo norime tikėti, tačiau svarbu suprasti, kad tai, ką piešia vaikas, gali būti tiesiog šios ar pastarųjų dienų aktualija. Piešinių tematiką neretai nulemia patirti įspūdžiai, matyti filmukai. Todėl, pavyzdžiui, juodai nuspalvintos piešinio herojaus pėdos gali neturėti nieko bendra su fiziniu skausmu, o tiesiog perpasakoti įspūdį, kurį autoriui paliko braidymas po purvo balą.
Nepagrįstos baimės
Jei vaikutis piešia gelsvos spalvos namuką su dideliais langeliais, durytėmis ir kaminu, iš kurio rūksta baltas dūmelis, mama laiminga, nes yra skaičiusi, kad taip piešiantys vaikai jaučiasi laimingi, saugūs ir patenkinti. Gerą vaiko savijautą ir raidą išduoda įvairaus turinio, spalvingi, gausūs detalių piešiniai. Mamos vaiko piešinyje dažniausiai išsigąsta tamsių spalvų (ypač juodos), grėsmingų figūrų, figūrų be rankų ir kojų (teigiama, kad tai rodo menkavertiškumą, negebėjimą susidoroti su patikėtomis užduotimis ir t. t.), medžių be lapų ar išvis be vainikų. Tačiau juodą, pilką, mėlyną spalvas vaikai tiesiog mėgsta, nes, piešiant ant balto popieriaus lapo, jos sukuria stiprų kontrasto, ryškumo įspūdį. Taip pat teigiama, kad tamsias spalvas piešiniuose naudojantys vaikai yra drąsūs, pasitikintys savimi, gebantys prisitaikyti prie įvairių likimo staigmenų.
Specialistai iš tiesų pataria atidžiau stebėti vaiką, jei, mėgęs spalvų įvairovę, jis staiga pradėjo naudoti tik tamsias spalvas, piešia labai spausdamas pieštuką, „drasko“ juo popierių, jei kurį laiką piešiniuose kartojasi tos pačios geometrinės figūros, t. y. vaikas yra tarsi užstrigęs, o šiuos neįprastus pokyčius lydi keistas elgesys, nemiga, agresija ir kiti elgesio sutrikimai. Tačiau diagnozuoti ar spręsti apie vaiko savijautą tik pagal piešinį yra neprofesionalu. Piešinys – tik papildoma priemonė, suteikianti daugiau informacijos, kuri gali padėti tėvams geriau pažinti, pajausti savo vaiką, jo poreikius, lavinimo galimybes, sritis, kurios reikalauja pagalbos ar tiesiog daugiau dėmesio. Geriausias būdas pažinti, sužinoti daugiau – rinkti piešinius ir sekti pokyčius. Pasikliaukite ir pirmu savo įspūdžiu. Jei jums neramu dėl to, ką jaučiate, žiūrėdama į vaiko piešinį, ir ypač jei ta emocija persekioja, žiūrint ir į kitus, naujus, vaiko piešinius, kreipkitės pagalbos į specialistus.
Kodėl nepiešia?
Mamai neramu ir tada, jei piešimui išnaudodavęs kiekvieną laisvą minutę vaikas staiga liovėsi tai daryti. Arba išvis nepiešia, nes... nenori. Taip nutiko greičiausiai dėl to, jog nustojo pasitikėti savimi, kai kažkas pasakė: „Negražu!“, „Su ta juoda viską sugadinai“ ir pan. O gal numušė ūpą, mokydami, kaip piešti, neleido to daryti savaip. Jei suaugusysis parodo, kaip nupiešti šunį, vargu ar galime tikėtis, kad vaikas entuziastingai pats puls jį piešti, juk mato, kad mamos ar auklėtojos piešinys tikroviškesnis. Nupiešdami už vaiką ar jį pataisydami, mes ne paraginame piešti, o priešingai – stabdome. Įprastai besivystančio vaiko nereikia mokyti piešti. Verčiau pakalbinti, paklausti: „Kas tau sakė, kad nemoki, negali nupiešti šuns arba namo? Manai, aš esu namų piešimo ekspertas? Juk namų yra įvairių ir kiekvienas gali jį nupiešti tokį, kokį nori! Aš, pavyzdžiui, norėčiau nupiešti namą su... apskritais langais, o tu?“ Jei vaikas išvis nepiešia, neverskite. Tikėtina, kad tam tiesiog neatėjo metas. Tačiau piešimas yra puiki saviraiškos priemonė, todėl visada verta pabandyti paraginti vaiką netiesiogiai, pavyzdžiui, pieškite patys! Akvarele, guašu, kreidelėmis, flomasteriais, pasidėję lapą ant stalo, grindų, priklijavę ant sienos. Pieškite, kol vaikas prieis ir paklaus: „O ką čia darai?“
Albumai
Smagu visai šeimai vakarais, patogiai įsitaisius ant sofos ar sukritus ant grindų, perversti nuotraukų albumus: stebėti, kaip paaugo ir pasikeitė vaikai, prisiminti svarbiausius įvykius ir net kokio skonio buvo penkto jubiliejaus tortas. Ne mažiau (o gal netgi daugiau) prasmingi būtų piešinių albumai. Jie pasakotų, kaip keitėsi vaiko jausmai. Nepraleiskite progos pradėti kolekciją nuo pirmųjų vaiko keverzonių. Kad būtų iškalbingesnė, paprašykite vaiko sugalvoti pavadinimą – jį, metus ir savo įžvalgas, pastabas užrašykite kitoje piešinio pusėje. Vartydama piešinių albumus po daugelio metų, jausitės taip, lyg skaitytumėte mamos ir vaiko dienoraštį.
Kaip „skaityti“ piešinį
Technika
Lapo dydis išduoda, kokią vietą vaikas jaučiasi šeimoje užimantis. Jei, galėdamas rinktis, pirmenybę teikia mažiems lapams, greičiausiai nepasitiki savimi. Didelis formatas išduoda arba didelį vaiko pasitikėjimą, arba bandymą atsverti menkavertiškumo jausmą. Ištisa, nenutrūkstanti piešinio linija rodo stabilią, ramią emocinę būseną. Netolygi, trūkinėjanti – abejones, nerimą. Jei piešdamas vaikas stipriai spaudžia pieštuką ar kreidelę, tai rodo, kad greičiausiai yra aktyvus, energingas, o gal supykęs arba kažkuo labai susidomėjęs. Jei linija silpna, neaiški, vaikui trūksta pasitikėjimo, abejoja, o gal jaučiasi pavargęs. Jei piešia labai kruopščiai, tvarkingai, tai rodo, kad siekia būti tobulas, save labai kontroliuoti.
Herojai: aš ir kiti
Jei vaikas piešia šeimą, atkreipkite dėmesį, kada, kur ir kaip vaizduoja jos narius. Palyginkite piešinio herojų skaičių ir tikrąją šeimos sudėtį. Jei piešinyje trūksta kurio nors šeimos nario, tai rodo, kad vaikui jis sukelia nemalonių jausmų (tačiau gali atspindėti ir neseniai įvykusį konfliktą). Jei piešia gyvūnus, nors šeima jų neturi, gali būti, kad vaikui trūksta šilumos, pastovaus ryšio. Pirmiausia vaikas piešia jam svarbiausią šeimos narį. Sveikas, savimi pasitikintis, šeimoje gerai besijaučiantis vaikas svarbiausiu laiko save. Jei savęs nepiešia, greičiausiai jaučiasi nereikalingas, neranda sau vietos. Save vaikas dažniausiai piešia šalia to žmogaus, prie kurio yra labiausiai prisirišęs. Toliausiai nuo visų vaizduojamas tas žmogus, kuris kelia mažiausiai simpatijų.
Figūrų dydis taip pat atspindi jų svarbą. Jei save vaikas piešia labai mažytį, smulkų, greičiausiai jaučiasi nesvarbus. Yra teorijų, teigiančių, kad saulė piešinyje taip pat reiškia šeimos narius. Jei saulė atsiduria kairėje lapo pusėje, ji reiškia mamą, jei dešinėje – tėtį, centre – patį vaiką. Kuo spinduliai didesni, ilgesni, tuo didesnė yra mamos ar tėčio įtaka vaikui.
Kompozicija
Jei svarbiausius objektus vaikas išdėsto viršutinėje lapo dalyje, tai rodo, kad yra smalsus, trokšta žinių. Ore pakibęs piešinys gali rodyti, kad vaikas skrajoja padebesiais, yra svajotojas, atitrūkęs nuo tikrovės. Jei svarbiausi herojai ir objektai „sutupdyti“ lapo apačioje, tai rodo, kad vaikas orientuojasi į praktinę veiklą, siekia tikrovės pažinimo. Jei piešinys pasislinkęs į kairę, gali reikšti, kad vaikas nesugeba paleisti praeities, t. y. kažkoks praeities įvykis yra prikaustęs visą jo dėmesį ir jėgas, trukdo pažinti dabartį.
