Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė, Paramos vaikams centro vadovė
Sustabdyti akimirką
Dvejų su puse Kotryna mėgsta žaisti lauke. Tačiau apsirengti, prieš einant į lauką, jai – didžiausia tragedija. Tada ji surengia tokį pasirodymą, kad net namų stogas kilnojasi: laksto, garsiai rėkia, o sugauta apkumščiuoja ir mamą.
Mažas vaikas, kurį apima stiprios emocijos, nežino, kaip nusiraminti, todėl tėvai turėtų jam padėti, sako psichologė psichoterapeutė A. Kurienė. Vaiką, apimtą jausmų protrūkio, kuris skeryčiojasi, rėkia, spardosi, mušasi, mama ima į didelį glėbį, apkabina ir laikydama ramiai taria: „Aš suprantu, kad tu supykai, dabar tau pikta, bet viskas bus gerai ir tu nusiraminsi.“ Svarbu įvardyti priežastį: „Tau pikta, nes dabar negavai žaisliuko“, „Tu supykai, nes nepavyko pastatyti kaladėlių namo“ ir pan. Tėvai turi įtikinti vaiką, kad jis pajėgus suvaldyti jį apėmusį labai stiprų jausmą. Mes, tėvai, juk nenorime, kad, užplūdus jausmams, vaikai imtų spjaudytis, spardytis, muštis, kandžiotis, norime, kad pasakytų: „Man baisu“, „Aš pykstu“, „Aš pavydžiu tam vaikui“. Ne trenktų šalia esančiam draugui per galvą ir atimtų iš jo mašinėlę, o pasakytų: „Aš irgi noriu tokio žaislo, man liūdna, kad neturiu.“
Mūsų tikslas – išmokyti vaikus reikšti savo jausmus priimtinais ir tinkamais būdais. Tam turime juos stabdyti, kai nebesivaldo: nuvesti, nunešti trumpam į ramią vietą, kad nusiramintų. Svarbu suprasti, kad tai nėra jokia bausmė už blogą elgesį, tai pagalba vaikui, kad jis nusiramintų. Taip elgdamiesi, tėvai padeda jam ugdyti vidinę savikontrolę. Tikėtina, kad augdama atžala išmoks šias tėvų pamokas ir kai bus sunku, pikta jau suaugusiam, galės pats save apglėbti ir pasakyti: „Aš dabar turiu nusiraminti, viskas bus gerai.“
Pertraukėlė mamai
Dviejų pametinukų mama Agnė nesusivaldžiusi ne kartą aprėkia savo berniukus. Nurimusiai būna gėda ir ji pasižada: „Tai paskutinis kartas.“ Tačiau po jo netrukus būna ir dar vienas toks kartas...
Psichologė psichoterapeutė A. Kurienė sako, kad pertraukėlių reikia ne tik įsiaudrinusiems vaikams, jos būtinos ir tėvams: „Supykusiai, apimtai stiprių jausmų mamai reikia pertraukėlės. Ji, prieš pradėdama vaikui ką nors aiškinti, liepti, mokyti, turėtų išeiti į kitą kambarį ir bandyti įvairiais būdais nusiraminti. Tam, kad padėtų nusiraminti įsiaudrinusiam vaikui, pirmiausia ramus turi būti suaugęs žmogus. Jeigu jis piktas, tada net mamos keliai vaikui taps bausme. Jei įpykusi rėks: „Ateik čia dabar, sėsk man ant kelių“, vaikui tai bus didelė bausmė.
Nusiraminimo kėdutė
Ketverių Motiejaus mama apie tokią kėdutę išgirdo per vienus tėvų kursus. Pastatė ją koridoriuje, prie laiptų į antrą aukštą, ir kai sūnus užsiožiuoja, atveda čia nusiraminti. „Eime, pasėdėsime ant nusiraminimo kėdutės“, – sako mama sūnui.
Paramos vaikams centro vadovė sako, kad yra toks būdas. Ramioje namų vietoje, kurioje nėra televizoriaus, žaislų, aktyvinančių vaiką, galima pastatyti kėdutę, sėdmaišį, patiesti antklodėlę. „Tačiau tai jokiu būdu negali būti tamsus rūsys, tamsi vonia ar sandėlis, kurioje gyvena vorų. Tėvai turi atskirti bausmę ir pertraukėlę, tik stabtelėjimą. Kai mama ir tėtis išlieka ramūs ir pasako: „Vaikeli, tau labai pikta, turi pabūti ramiai, kad galėtum susivaldyti ir nusiraminti“, kai palydi atžalą iki nusiraminimo vietos, tai pertraukėlė. Jei piktai pasako: „Eik, nusiramink ir grįžk tik tada“, tai bausmė. Svarbu nepainioti atstūmimo ir sustojimo (pertraukėlės). Atstūmimas niekada nepadeda sukurti gerų vaikų ir tėvų santykių. Pertraukėlė – tai pagalba vaikui, kad jis galėtų nusiraminti, įveikti jausmų chaosą, tai sukuria pasitikėjimą ir mažylis nesijaučia atstumtas“, – aiškina pašnekovė. Pasak jos, kai kuriuose darželiuose yra tekę matyti išskleistą palapinę – kai supykęs ar nuliūdęs vaikas gali pasėdėti joje ir nusiraminti.
Nuo kokio amžiaus vaikams galima taikyti pertraukėlę? Psichologė psichoterapeutė A. Kurienė mano, kad labai anksti: „Kartais kaip specialią nusiraminimo vietą labai mažiems vaikams tėvai naudoja lovelę, įkelia į ją. Nesu tikra, ar tai gerai. Jeigu tai vieta nusiraminti, gerai, bet kartais tėvai naudoja lovą vaikui atskirti, jeigu jis bjauriai elgiasi: „Nusiramink arba keliausi į lovą!“ Lovelė, kurioje vaikas miega, ilsisi, pasidaro tarsi gąsdinimo įrankis, bausmės vieta, tada mes galime sulaukti įvairių miego sutrikimų.“
Suprasti pykčio šaknis
Keturmetę Luknę iš darželio paėmė tėtis, nors paprastai tai daro mama. Vežama automobilyje ir kalbinama, kaip sekėsi, mergaitė visą kelią tylėjo. Vos peržengusi namų slenkstį, užsispyrė, kad nesirengs, taip ir liko sėdėti su žieminiu kombinezonu, pirštinėmis ir kepure. Tokią ją ir rado po dešimties minučių namo grįžusi mama.
A. Kurienė sako, kad viena svarbiausių tėvų užduočių – pasistengti suprasti, kodėl vaikas pasielgė vienaip ar kitaip. Kartais tėvai vaiko elgesio motyvus supranta kaip piktavalius, jei jis pyksta, gimdytojai tenori, kad nusiramintų. Pyksta – blogai, nepyksta – gerai. Bet pyktis juk niekur nedingsta, vaikas išmoksta jo nerodyti mamai, tačiau jis išsilies, pavyzdžiui, išėjęs į kiemą, kuriame susipeš. Mama, matanti savo pykstantį vaiką, turėtų pabandyti išsiaiškinti, kas jam atsitiko, ir, pavyzdžiui, pasakyti: „Tu pyksti, nes tau neišėjo uždėti kaladėlės ant kaladėlės.“ Mama taip padeda vaikui suprasti, kas jam atsitiko, padeda ieškoti sprendimo (bandyti vėl uždėti kaladėlę ant kaladėlės) ir savo jausmų sprendimo (nuramina). O kita savo metinukui sako: „Ko tu čia dabar pyksti ir rėki?“, nors aiškiai matė, kad jam kažkas nepavyko. Šiuo atveju vaikui pademonstruojame, kad jis yra „neperskaitoma“ būtybė, nes mama jo nesupranta. Jis ima pykti dar labiau, kad mamai būtų aiškiau, tuomet kyla isterija. Jei mama iš karto būtų atpažinusi, kas paskatino vaiko pyktį, būtų pasakiusi: „Tu supykai, nes tau neišėjo pastatyti kaladėlių, pabandykime dar kartą, tau tikrai pavyks, nes tu jau didelis berniukas“, neprireiktų ieškoti jokios vietos, kurioje galėtų nusiraminti. Aušra Kurienė: „Tėvai turėtų vaikams įvardyti, kas jiems darosi. Dažnai girdžiu: „Mano vaikas sukėlė isteriją“, tačiau į žodį „isterija“ telpa krūva jausmų: mažasis išsigandęs, o gal stipriai supykęs, kartais – labai nusiminęs. Tėvai turėtų pasakyti vaikui: „Tu dabar labai pyksti, nes aš nedaviau saldainio, suprantu tave. Bet tau pavyks nusiraminti, viskas bus gerai“, „Tu supyksti, kai negauni to, ko nori, suprantu tave.“ Dažnai, kad nusiramintų, užtenka įvardyti vaikui, kodėl jis pyksta.“
„Spektaklis“ viešoje vietoje
Dažnas vaizdelis. Didelis prekybos centras. Vaikiškų prekių skyrius. Mama su puspilniu vežimėliu prekių ir dvimečiu–trimečiu vaiku, gulinčiu su raudonu pliušiniu poniu vidury išėjimo ir šūkčiojančiu: „Neatiduosiu“, „Neeee!“
A. Kurienės nuomone, einant į viešą vietą, panašiems atvejams reikia būti visada pasiruošusiems, nors ir tikrą geruolį augintumėte. Šiuo atveju nepadės ir pertraukėlė. „Jei prasiveržė vaiko jausmai, vienintelis vaistas – pasiimti į glėbį ir eiti lauk iš parduotuvės. Pakeltam nuo grindų galima pasakyti: „Viskas gerai, aš esu šalia, bet mes turėsime išeiti, jei tau nepavyks dabar nusiraminti.“ Nereikia ilgai derėtis ar tuo labiau pirkti to, ko jis norėjo, geriau pasakyti: „Taip, suprantu tave, tu labai nori to saldainio, bet mes jo nepirksime. Jei nenusiraminsi, turėsime išeiti iš parduotuvės.“ Jei kartu yra ir tėtis, jis nupirks visa, ko reikia. Jei mama viena su vaiku, ji turi išeiti – ir kuo greičiau. Kuo ilgiau leidžiame vaikui taip būti, tuo labiau mes, suaugusieji, jaučiamės bejėgiai. Juk mus apspinta įvairūs žmonės – geroji valytoja, piktoji teta ir pan. – ir ima komentuoti padėtį. Mama dar labiau susinervina, pasijaučia bejėgė ir visa tai vaikui gali būti ne į naudą. Jokiu būdu nereikia sakyti vaikui: „Mes išeiname ir paliekame tave“, tokie gąsdinimai turėtų būti uždrausti įstatymu, – sako psichologė. – Vaikui nėra nieko baisiau, kaip išgirsti, kad jį kažkur paliks ar kam nors atiduos. Kartais tėvams pateikiu tokį pavyzdį: įsivaizduokite, kad parduotuvėje vaikui prasidėjo ūmus apendicito priepuolis, jis ėmė vemti. Ką jūs darysite? Ar toliau pirksite? Ar sakysite: „Tučtuojau baik, nes paliksiu čia“? Ne, jūs pulsite gelbėti vaiko. Vaiko jausmų proveržis viešoje vietoje gyvybei nepavojingas, bet emociniam pasauliui gali pridaryti žalos. Vaikas patiria gėdą, jaučiasi paniekintas, viešai pažemintas. Kartais tėvai yra įsitikinę, kad reikia ignoruoti tokį elgesį. Ne! Vaikui blogai – padėkite jam.“
Trumpai
Pertraukėlė – pagalba vaikui, pasitelkiant ramią vietą, kai jį užplūsta stiprūs jausmai.
• Vieta, į kurią vaikas atvedamas nusiraminti, turi būti nuobodi, be išorės dirgiklių.
• Kiek laiko prireikia, kol vaikas nusiramina specialioje vietoje, lemia jo amžius. Tai gali būti kelios minutės.
• Pertraukėlė (atskyrimas) efektyvi, prasidėjus vaikų konfliktams. Vienas vaikas, tarkime, kelioms minutėms eina nusiraminti į vonios kambarį, kitas – į svetainę. Po kurio laiko mama ateina pasiteirauti, ar jau pasiruošę vaikai žaisti drauge. Jei nenori, tegul žaidžia atskirai. Galima paaiškinti jiems, kad žaislais reikia dalytis ir pan. Didelė klaida vyresnėliui sakyti, kad jis – dičkis, todėl turi nusileisti. Rizikuojate palikti vaikui nuoskaudą.
• Visada pasistenkite įvardyti vaiko jausmus („Pyksti, nes...“, „Liūdi, nes...“ ir t. t.).
• Pertraukėlė nėra bausmė, tai tik pagalba vaikui, kad, užėjus jausmų proveržiui, galėtų nusiraminti.
