Konfliktas yra tokia pat kasdienė gyvenimo dalis kaip ir džiaugsmas, liūdesys, nerimas. Ir jei tėvai sugeba pyktis protingai – ieško išeičių, svarsto visus „už“ ir „prieš“ ir pagaliau randa sprendimą, tai vaikas gauna neįkainojamą pamoką, kuri pravers jam, kuriant savo gyvenimą, santykius su mylimu žmogumi, draugais.

Nelabai svarbu, yra ar ne konfliktų šeimoje. Svarbiausia, kad nebūtų žeminimo. Jei pykdamiesi partneriai vienas kitą žemina, tai pirmas pavojaus signalas apie grėsmę šeimos stabilumui ir pirmas požymis, kad reikia ieškoti pagalbos – mokytis valdyti konfliktus.

„Viskas gerai“           

Būna šeimų, kuriose visada „viskas gerai“. Gana dažna tokio „gerumo“ priežastis – vienas partnerių yra pratęs slopinti savo reakcijas, t. y. iššūkius, priešpriešas, priekaištus jis pasitinka visada vienoda veido išraiška – šaltos ramybės.

Vengti konfliktų, slopinant savo pyktį, yra žalinga. Taip dažnai elgiasi žmonės, kuriems vaikystėje buvo draudžiama rodyti „negražius“ jausmus arba už jų proveržį galėjo būti nubausti. Tai dažna šeimose, kuriose tėvai smurtauja. Taigi, šie žmonės dėl šventos ramybės dažnai taip nuslopina savo jausmus, kad neretai jau ir nebesupranta, jog jiems kažkas nepatinka, nemato priežasties pykti. Tačiau užspausta emocija niekur nedingsta. Vieną dieną ji išsiverš su trenksmu, nekontroliuojama. Todėl svarbiau ir geriau yra išmokti pykti ir pyktis.

Kaip bartis?

Kartais tėvai sako: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Pasak psichologų, baratės vaikui girdint ar ne, jis vis tiek žino, kad jūs baratės. Taip yra, nes mažieji jaučia mūsų jausmus tiesiogiai, jiems net nereikia girdėti ar žinoti. Kad ir kaip slėptumėte, vaikai visada jaučia įtampą šeimoje. Todėl naivu yra tikėtis, kad, „tyliai“ bardamiesi, apgausite, jis nieko nepastebės ir gerai jausis. Priešingai – jei tėvai vaikui nieko neaiškina, slapukauja, tai tik sustiprina jo įtarimus, kad konfliktas kilo dėl jo, kad tai jis kaltas, nes yra blogas. Todėl vaikui visada geriau yra atvirai pasakyti: „Mudu su tėčiu / mama nesutariame, bet tu čia niekuo dėtas.“

Kalbant apie tai, ką vaikas gali girdėti, o ko neturėtų, pirmiausia reikėtų atskirti konfliktus pagal rimtumą. Kasdieniai, pavyzdžiui, dėl netvarkos namuose, dėl to, kad kažkas neatliko savo pareigų ir pan., taip pat tie, kurie susiję su vaiko auklėjimu, gali būti sprendžiami visos šeimos susirinkimuose. O štai susijusius su, pavyzdžiui, rimtai pašlijusiais poros santykiais, tėtis ir mama turėtų spręsti abu, tarpusavyje, vaikams nedalyvaujant.

Yra dvi didelės blogybės – tai vengti konfliktų ir vaiką įtraukti į poros santykių konfliktus. Kai taip nutinka, vaikas jaučiasi lyg karo lauko vidury.

Kas dabar bus?

Kad būtų lengviau suprasti, kaip per konfliktą jaučiasi vaikas, įsivaizduokite, kad jums – treji–ketveri. Atsidaro durys ir į kambarį įžengia mama, kurios galva siekia lubas, o pati ji vos telpa į kambarį. Ir štai ši didelė būtybė prasižioja ir pradeda rėkti. O kai rėkti pradeda du tokie milžinai? Vaikui baisu, kai tėvai šaukia. Kai jie pykstasi – garsiai ar tyliai, jis išgyvena baimę, savitą egzistencinį nerimą, siaubą – lyg prieš milžinišką viską siaubiančią audrą: „O kas dabar bus? Kaip mes gyvensime? Kas man nutiks?“

Pradžia ir pabaiga

Nesutarti, ginčytis, pasibarti šeimoje yra normalu ir net sveika. Tiesa, kad būtų iš tikrųjų sveika ir normalu, svarbūs keli dalykai. Pirma, labai svarbu, kad du trečdaliai šeimoje praleisto laiko būtų emociškai pozityvūs, jos nariai gerai jaustųsi, sutartų, draugiškai elgtųsi, gražiai bendrautų. Antra, svarbu, kad konfliktai turėtų ne tik pradžią, bet ir aiškią pabaigą, t. y. būtų rastas visas puses tenkinantis sprendimas, nesutarimas išspręstas ir padėtas taškas. Blogai, kai tėvai, užuot sprendę konfliktą, nors ir emocingai, bet produktyviai, tik drabstosi purvais, kaltina vienas kitą ar tiesiog bando įrodyti, kurio viršus, dažnai net nesuprasdami pykčių priežasties.

Jei jaučiate, kad nesugebėsite susitarti, emocijos ir žodžiai liejasi nekontroliuojami, tokį chaosą reikėtų paprasčiausiai nutraukti, susitarti konfliktą atidėti, išspręsti vėliau, viską ramiai apgalvojus. Kas kita, kai ne tuščiai rėkiama, o ieškoma sprendimų – tokia patirtis vaikui yra naudinga, nes jis supranta: nors tai nemalonu, bet valdoma ir įveikiama. Tai teikia pasitikėjimo ir ramybės: „Jei ateityje aš pats turėsiu konfliktų, žinau, kad galėsiu juos išspręsti.“

Trumpai

● Susipykus skelbti „nekalbadienius“ – tas pats, kas neišspręsti konflikto, leisti jam tęstis. Tai yra psichologinio smurto forma. Vaikui ypač žalinga.

● Prieš konfliktą ar jam prasidėjus būtina pertraukėlė savirefleksijai – įkvėpkite ir atsakykite į klausimą: „Kodėl aš pykstu? Ar tikrai yra priežastis, ar pykstu, nes ne ta koja iš lovos išlipau?“

● Visada pasistenkite susiklosčiusią padėtį ir savo elgesį įvertinti tarsi iš šono: „Ar nežeminu savo partnerio? Kaip jaučiasi mano vaikas?“

● Niekada nemanipuliuokite vaiku, nesidangstykite juo tarsi skydu. „Nerėk, vaiką išgąsdinsi“, – dažnai mesteli moteris vyrui, tarsi gindama vaiką, tačiau tai tėra savigynyba. Vaiką reikia ginti, bet jį reikia ginti nuo konflikto.

● Kaip konfliktuojate su antrąja puse, taip konfliktuojate ir su vaiku. Tad jei kartą nepavyko susivaldyti, nepavyks ir kitą kartą. Todėl verta apsvarstyti ir turėti abiem pusėms priimtiną kultūringą konfliktų sprendimo planą.

● Rėkti – silpnumo ženklas. Šaukdami ant vaikų, visada pralaimime. Vaikas jaučiasi stiprus: „Įsivaizduok, sugebėjau iš kantrybės išvesti tokį milžiną!“

● Nesutarimus spręskite sąžiningai. Pavyzdžiui, jei vaikas kažko labai nori, o jūs nežinote, kaip derėtų pasielgti, užuot rizikuodama susipykti su vyru, priimdama sprendimą čia ir dabar, pasakykite vaikui: „Nuspręsiu, kai pasitarsiu su tavo tėčiu.“ Taip užkertamas kelias manipuliacijoms ir galimiems konfliktams.

● Būtų gerai, jei visada praneštumėte vaikui apie konflikto pabaigą: „Mes viską išsprendėme ir susitaikėme.“