Tuomet net nesupratau, ką tokio padariau ir tiesiog pasidžiaugiau pagyrimu, kadangi jų auginant vaiką sulaukiu daug mažiau negu pamokymų. Vėliau Facebooke sulaukiau žinutės iš šios moters, ji paprašė pasidalinti žiniomis, kaip būtent aš namie lavinu savo vaiko kalbą. Ir tik tuomet man buvo paaiškinta, jog tas mano kalbos su vaiku grožis buvo tai, jog vaikui pasakoju, kas vyksta. Papasakojau šią istoriją draugei ir ji tik patvirtino, jog aš nuolat pati net nepastebėdama mažajam pasakoju, ką darysime, ką matome ir kas vyksta aplink.
Tačiau grįžkime laiku ne į straipsnio, o į motinystės pradžią. Besilaukiant vaiko, lentynos buvo nukrautos knygomis apie nėštumą ir gimdymą. Berniukui atėjus į šeimą, literatūrai laiko liko gerokai mažiau. Internete ėmiau stebėti raidos kalendorių, su draugėmis vis aptardavome savo vaikų pasiekimus. Taip pat kilo vis daugiau minčių, kaip reikėtų užsiimti ir lavinti tą mažą būtybę.
Pati vaikiuko gyvenimo pradžia buvo sudėtingesnė: pilvuko diegliai, pūtimas, daug niurzgesio, įvairiausių būdų nuraminti vaiką paieškos. Nuo masažų iki lašiukų. Pagaliau su vyru pastebėjome, kad labiausiai vaiko dėmesį nuo skausmų nukreipdavo dainelės, aplinkos objektų rodymas ir pasakojimas, kas, kur yra ir kaip vadinasi. Trumpiau tariant, pats vaikas padiktavo, kad aplinka būtų nupasakota ir apdainuota. Sūnus parodė pasitenkinimą, kai pradėjęs tarti pirmuosius a-e-o garsus sulaukė iš manęs atkartojimo žaidimo: jis man a, aš jam atgal a.
O kas toliau? Toliau kaip ir daugelis atsakymų apie vaiko auginimą ieškojau interneto platybėse. Nieko konkretaus apie kalbos lavinimą. Buvo tiesiog įdomu, kaip tam mažam, bejėgiam žmogučiui padėti užaugti savimi pasitikinčiu ir laimingu žmogumi. Taip užtikau informacijos apie RIE filosofiją, kurioje vienas iš kertinių vaiko auginimo principų yra pagarba vaikui, nepaisant jo amžiaus. Pagarba, kuri atsispindi mūsų žodžiais ir darbais.
Gebėjimas išgirsti, pastebėti vaiko poreikius ir pagarbiai jam papasakoti, kas su juo yra daroma, pavyzdžiui, „Dabar eisime tau pakeisti sauskelnes”, „Einame valgyti/į lauką/miegoti”, „Važiuojame pas močiutę” ir daugybė kitų. Netgi pati mėginau save įsivaizduoti vaiko situacijoje, kada dar negali savimi pasirūpinti, prabilti, išreikšti savų minčių, o tave ima, neša, rengia, deda… Iš vienos būsenos, pavyzdžiui, žaidimo, be perspėjimo paima ir perkelia į kitą, pavyzdžiui, nurengia ir deda vandenin. Pripažinkime, tai išties nebūtų malonu ir keltų stresą.
Nuoširdžiai tikiu, jog visi žmonės, tarp jų ir patys mažiausi vaikai, nusipelno būti informuoti apie tai, kas su jais vyksta. Pati stengiuosi taip daryti, nors, aišku, tikrai ne visu šimtu procentų pavyksta, tačiau esu tikra, jog tai, kad net nepastebiu pati pasakojanti vaikui veiksmų seką, įvardijanti susidomėjimą keliančios aplinkos elementus, rodo - mano pastangos daugiau mažiau virto automatiškomis. Keletą kartų įvardijus, kas bus daroma, vaikas jau imdavo asocijuoti tam tikrus žodžius su tam tikrais atliekamais veiksmais.
Taigi, tai, ką aš namie ir už namų ribų darau, siekdama lavinti vaiko suvokimą, kuris tiesiogiai susijęs ir su kalbos lavinimu, yra dainos, įvairūs atkartojimai. Dabar, kai vaikas jau ima šnekėti, atkartojimas patvirtina jo išmoktą savoką. Taip pat svarbiu aspektu laikau ir pagarbą vaikui, kurią stengiuosi išreikšti žodžiu supažindindama su situacijomis ir veiksmais, kurie bus atliekami jo atžvilgiu. Išties suvokiu, jog yra daug daugiau būdų lavinti pačius mažiausius, tad būtų labai įdomu išgirsti ir specialisto komentarą. O tuo tarpu visoms mamoms ir tėčiams linkiu daug kantrybės ir meilės dalyvaujant vaiko augimo procese.
mama Giedrė Jasevičiūtė
