Konsultuoja darželio „Namų darželis“ ugdymo kokybės koordinatorė pedagogė Ana Račiuvienė.
Pyragai, sriubos ir vyniotiniai
Paprasčiausiai gamindami maistą namuose kartu su vaiku mokome jį skaičių („reikia įmušti tris kiaušinius“), spalvų, formų, laviname ir smulkiąją motoriką – juk ir trupiname, ir vyniojame, ir formuojame, ir maišome, ir skonio receptorius tobuliname („čia skanu, čia sūru, kartu, rūgštu“ ir t. t.)
A.Račiuvienė: „Gražu, kai šeima turi ritualą visi kartu susėsti prie stalo, gal užsidegti žvakelę ir mėgaudamiesi maistu neskubėdami pasišnekučiuoti. Valgydami, ragaudami, šnekučiuodamiesi vaikai mokosi ir įgauna labai svarbių socialinio bendravimo įgūdžių.“
Žodžių žaidimai
Galite susėsti ant kilimo, sofos ar aplink stalą, „sugriūti“ į lovą ir pažaisti žaidimus, kuriems nereikia nei žaislų, nei kokių kitokių priemonių. Tik žodžių. Pavyzdžiui, žaidimas „Taip ir ne“. Vienas šeimos narys sugalvoja kokį nors žodį, pavyzdžiui, lapė, o kiti užduoda klausimų, į kuriuos „žaidimo vedėjas“ gali atsakyti tik „taip“ arba „ne“. „Ar tai augalas?“ – „Ne.“ – „Ar tai gyvūnas?“ – „Taip.“ Kitas variantas – kuriame pasaką ratu. Vienas šeimos narys pasako vieną žodį ar sakinį, kitas prideda kitą, trečias – trečią ir t .t.
A.Račiuvienė: „Tai ir žaidimas, ir mokymasis, ir smagus pasibuvimas kartu. Vaikams labai patinka, nes tokio pobūdžio žaidimai yra labai gyvi ir natūralūs. Kuriant pasakojimus, pasakas ar istorijas galima labai pajausti emocinę kūrėjo būseną. Jei mama mato, kad vaikas nerimauja, jam kažkas negerai, tai toks žaidimas gali padėti jam išsipasakoti. Pavyzdžiui, mama gali pradėti pasaką taip: „Gyveno berniukas, jis buvo labai liūdnas...“, ir tada tas vaikas pridėdamas savo sakinį nesąmoningai pasakoja apie save, nes išsipasakoti kito vardu yra lengva. Tokios pasakos stiprina vaiko ir tėvų ryšį, jos yra tarsi pokalbis. Taip mokomasi ne tik kalbėti, bet ir girdėti: ir ne tik žodžius, bet ir pamatyti veido mimiką, suprasti, ką ji rodo. O tai labai svarbios gerų tarpusavio santykių sudedamosios dalys.“
Medaus kvapas
Tai labai jaukus užsiėmimas, ypač kai orai vėsesni. Tereikia turėti natūralaus vaško, jį pašildyti (užpylus karštu, bet ne verdančiu vandeniu) ir sušilusio įdėti vaikams į delniukus. Kol šiltas, vaškas minkštas, paklusnus ir kvepia medumi. Atvėsęs iškart stingsta. Todėl vaikas, kad nulipdytų tai, ką nori, turi nepaleisti jo iš delniukų.
A.Račiuvienė: „Vaškas vaikams patinka. Jie jį maigo, glosto, pauosto ir net paragauja. Tai natūralus produktas, todėl nieko baisaus, o patirtis – nauja. Vaikai išmoksta ir žvakes gaminti, tai nėra sunku: galima šiltą vašką lieti ant knatelio, leisti vienam sluoksniui sustingti ir tada lieti vėl arba galima knatelį mirkyti šiltame vaške. Juk kaip prasminga pasigaminti savo žvakę, kurią vakare arba per sekmadienio pietus šeima deda ant stalo ir uždega.“
Spalvos liejasi laisvai
Vaikai mėgsta piešti. Pabandykite nupiešti savo nuotaiką, jausmus – tai, ko neįmanoma išsakyti žodžiais. Kaip? Liekite akvarelę. Reikės sušlapinto lapo popieriaus ir akvarelinių dažų. O tada tereikia dažuose pamirkytu teptuku paliesti popieriaus lapą ir spalvota srovelė ima tekėti taip, kaip ji nori. Ant viršaus „leidžiame“ kitą spalvą, trečią ir t. t. Spalvos susilieja, susipina, „gimsta“ naujų.
A.Račiuvienė: „Akvarelės liejimas turi terapinį poveikį. Tai visiškai laisva, neįrėminta, leidžia „paleisti“ savo jausmus, mintis. Jei vaikas jaučia įtampą, iškart matyti – šlapiame lape greitai atsiranda skylė. Jei jaučiasi gerai, spalvos liejasi lengvai ir laisvai. Patarimas: jei vaikas pats nenori pasakoti, ką, jo nuomone, jam pavyko „nulieti“, tai ir nereikia jo kamantinėti, aptarinėti darbo. Kai norės, pats papasakos.“
Piešimas ratu
Piešimas įvairiausiomis priemonėmis – pieštukais, kreidelėmis ir kt. yra viena geriausių terapijos priemonių ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Šią priemonę reikėtų prisiminti ir sunkesnėmis šeimos gyvenimo akimirkomis, pavyzdžiui, kai jaučiate, kad šeimos nariai yra įsitempę, suirzę, kai norisi apie kažką pasikalbėti, bet pokalbis „nesimezga“.
A.Račiuvienė: „Vaškinėmis kreidelėmis piešti reikia jėgos, jas reikia gerokai paspausti, kad ant popieriaus liktų žymė. Taigi, jei jaučiatės suirzę, imkite kreideles, akvarelinio popieriaus lapą, susėskite ir leiskite lapą ratu: kažką vienas nupiešia, kažką kitas, trečias, ketvirtas... Taip piešiant, besistengiant spausti kreidelę, „išeina“ visa įtampa ir bloga nuotaika. Atrodo, net kūnas sušyla, atsipalaiduoja raumenys ir smegenys, o tada jau galima pasikalbėti apie tai, ką pavyko nupiešti. Štai jums ir pokalbis!“
Dvi pusės
Storesnį popieriaus lapą sulenkite perpus, ant vienos pusės užtepkite, „prikleckuokite“ įvairių spalvų akrilinių dažų (tinka ir tirštesnis guašas, tačiau jis nenatūralus), abi lapo puses suglauskite, prispauskite ir palaikykite. Atverskite. Pavyko stebuklingai! Laisvės, netikėtumo, stebuklo momentas kuriant dvipusius atvirukus vaikus tiesiog „pagauna“.
A.Račiuvienė: „Kaip svarbu išmokyti vaikus mėgautis procesu, ne tik rezultatu, taip pat svarbu leisti jiems patirti sėkmę, t. y. darau ir man pavyksta. Taigi, šie dvigubi atvirukai ir yra tai, kas pavyksta visiems, ką gali ir geba visi vaikai.“
