Kaip skatinti mažų vaikų savarankiškumą? Konkretūs pavyzdžiai

Visi tėvai turi ne tik gerų, bet ir blogų auklėjimo įpročių. Dažniausiai pasitaikantys – viešas vaikų gėdijimas ir bandymas juos apsaugoti nuo jų pačių klaidų. Abu jie kyla iš tėvų „visažinystės“ ir perdėto rūpestingumo.

Jeigu vaikai viešai nemandagiai elgiasi, daugelis puolame juos iškart taisyti, kad visi aplink matytų, kokie esame geri tėvai. Jeigu vaikai užmiršta pasiimti į mokyklą pietus ar ant stalo palieka namų darbus, tėviškos meilės vedami juos atvežame, atžaloms net nespėjus nieko pasigesti. Tačiau tėvai ne visuomet supranta, kad taip neleidžia vaikams patirti jokių sunkumų, kurie tokie būtini augant. Urzgiantis pilvas arba susidrovėjimas galėtų juos motyvuoti susikurti planą, kaip kitą kartą neužmiršti savo daiktų.


Knygos „Geros žinios apie blogą elgesį“ autorės Katherine‘os Reynolds Lewis teigimu, šių blogų įpročių įmanoma atsikratyti, kaip iš savo vaikų tikimės, kad jie atsikratys savųjų. Tegul jūsų veiksmus nulemia noras padėti vaikams pasimokyti iš savo veiksmų pasekmių. Nesijaudinkite dėl to, kaip į juos žiūrės arba ką kiti galvos apie jūsų vaikų auklėjimą. Nepaisykite to įkyraus balso galvoje, kuris panikuoja dėl jų šiandienos elgesio, pasitikėkite, kad jūsų vaikai visko išmoks. Dalinamės penkiais knygos autorės patarimais, kaip skatinti mažųjų savarankiškumą.


1. Leiskite vaikams rinktis. Turbūt esate girdėję patarimą, kad vaikams reikia leisti rinktis, ypač pradedantiems vaikščioti kūdikiams ir ikimokyklinio amžiaus vaikams, kai jie ima priešgyniauti. Galimybė rinktis suteikia jūsų vaikams galios situacijose, kuriose jie jaučiasi bejėgiai.


Pavyzdžiui, prieš eidami gulti, paklauskite savo ikimokyklinuko: „Pirma norėtum išsivalyti dantis ar paskaityti knygelę?“. Kai ryte išeinate pro duris, savo pradedančio vaikščioti kūdikio paklauskite, ar jis norėtų įsikibti jums į ranką, ar nešti automobilio raktus. Jei vaikas priešinasi būti prisegtas automobilio sėdynėje, paklauskite, ar jis norėtų būti „saugos kapitonu“, kurio darbas – pasirūpinti, kad visi būtų prisisegę prieš pajudant automobiliui. Gali atrodyti, kad suteikdami vaikui atsakomybę už užduotį, kuriai jis priešinasi, prieštaraujate logikai, tačiau neįtikėtina, kaip dažnai tai pasiteisina.


Jei, suteikus galimybę rinktis, jūsų vaikai vis tiek nenori bendradarbiauti, gali būti, kad tik apsimetate, jog leidžiate jiems rinktis, – galbūt leidžiate jiems rinktis tik tai, ko norite jūs, o ne tai, ką pasirinktų jie patys.


2. Mokykite juos po vieną dalyką vienu metu. Suteikite jiems informacijos, o ne priminkite, ką jie turi daryti. Juk norite, kad jie galvotų patys. Mokykite juos po vieną dalyką vienu metu ir leiskite jiems tai išbandyti. Leiskite jiems šiek tiek pabūti susierzinusiems, o tik tuomet pabandykite padėti pasakydami kažką panašaus: „Kaip galėtume tai išspręsti?“ Tiesiog stabtelėkite šią susierzinimo akimirką, kad jie pajustų, jog tai praeis. Tuomet pasiūlykite kokį nors vieną dalyką: „O ką, jei tu...“.


3. Sulėtinkite mokymosi procesą. Mes nuolat skubame. „Nagi, aukis tuos batus“, dažnai raginame. Tačiau vaikams reikia laiko atsisėsti, apsiauti batą, išsitraukti liežuvį ir užsirišti raištelius. Tiesiog stebėkite, kaip dažnai bendraudami su mažaisiais jūs įsikišate, kad tik viskas vyktų gražiai ir tvarkingai. Jie jums parodys, kaip viskas yra iš tikrųjų.


4. Argumentuokite ir supažindinkite su pasekmėmis. Turbūt ne vienam tėvų yra pasitaikiusi situacija, kai nesiseka susitvarkyti su atžalų nenoru maudytis vonioje ar praustis po dušu. O kaip priversti juos tai daryti? Dažniausiai tėvai, norėdami išspręsti šią situaciją kuo greičiau, pasiūlo kokį nors kyšį, pavyzdžiui, kokią nors televizijos laidą ar mėgstamą skanėstą. Juk negalime tiesiog pasakyti: „Nieko tokio, jei tu savaitę būsi nešvarus.“ Vaikui tai tiesiog nerūpi.. Tai rūpi jums. Jūsų tikslas – kad jis tai priimtų, o ne kad jam tai pradėtų rūpėti. Jūsų darbas yra pamėgdžioti, kas nutiktų realiame pasaulyje, jei vaikai priimtų žinojimu grįstus sprendimus.


Galite vaikui pasakyti: „Klausyk, negaliu tavęs priversti maudytis vonioje arba po dušu. Aš turiu savų priežasčių, kodėl man tai atrodo gerai, tačiau neketinu su tavimi dėl to bartis kiekvieną vakarą. Tai tavo pasirinkimas. Aš taip pat turiu teisę rinktis. Tiesą sakant, dienos pabaigoje tu nelabai maloniai kvepi. Aš mielai su tavimi paskaitysiu, jei tu sėdėsi čia, o aš sėdėsiu čia“.“


5. Padėkite vaikui suprasti, ko jis nori labiau. Nėra tokio dalyko kaip geri ar blogi pasirinkimai. Tiesiog vieni dalykai priartina prie to, ko nori, o kiti dalykai nuo to nutolina. Tą akimirką vaikas turi nuspręsti, ko jis nori labiau – kovoti, kieno bus viršus dėl maudymosi vonioje ir po dušu, ar paskaityti sėdėdamas mamai ant kelių? Hm. Jeigu vaikas norės prisiglausti prie mamos, turės nustoti žaisti šį žaidimą.


Vaikas, kuris maudosi tik gavęs kyšį, tiesiog išmoko, kad išsisukinėdamas gaus ką nors malonaus. Akivaizdu, kad jis nebijo vandens. Tėvai turi būti kantrūs ir nusiteikti, jog vaikas tris, keturis ar penkis kartus iš eilės pasirinks tai, ko jie nenori. Vaikas gali kelis kartus pasirinkti ne tai, ko jie norėtų, kol galiausiai nuspręs, kad jam tai neapsimoka.. Turėsite leisti vaikui pasirinkti ir pasakyti, jog jūs taip pat turite teisę rinktis, kad jie nejaustų spaudimo daryti, ko norite jūs. Tai tikrai nelengva, bet greitai pasiteisina su vaikais.


Tarkime, kad problema yra dantų valymasis. Jūs išmokote savo vaiką valytis dantis. Jūs leidžiate jam pasirinkti patinkančią dantų pastą ir šepetėlį. Dabar tai jau jo atsakomybė. Jums lieka tik nuspręsti, ar norite prie jo prisiglausti, ar – jei jis neišsivalė dantų – skaityti jam iš kito kambario galo.


Taigi jeigu apgalvosite planą ir įsitikinsite, kad jis susijęs su problema, pagarbus, pagrįsto masto ir žinomas vaikui iš anksto, tiesiog ramiai jo laikykitės. Negrasinkite ir nesakykite, kas jo laukia, kai ketina priimti „neteisingą“ sprendimą. Leiskite viskam vykti savaime.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis