Tačiau turime prisiminti ir suprasti, jog tam, kad vaikas (taip pat ir suaugęs) galėtų nuoširdžiai atsiprašyti, jam reikia šiek tiek laiko, kad jis galėtų apmąstyti, kas įvyko, nurimti ir gebėti pajausti nuskriaustajam užuojautą, empatiją. Prie savo kaltės pripažinimo ateinama palaipsniui. Vaikui šiame procese svarbu jausti tėvų pasitikėjimą juo, jų ramų ir kantrų lūkestį, vaikui reikia jausti, kad jis gali atsiprašyti tada, kai bus pasiruošęs.
Jeigu vaikas jaučia, kad tėvai jį kaltina, jis jaučia jų nekantrų spaudimą, reikalavimą atsiprašyti, tėvų išgyvenamą stiprų nejaukumą, nepatogumą toje situacijoje (net jei tėvai stengiasi to labai ryškiai neparodyti, vaikai yra be galo jautrūs jų signalams), tuomet dažniausiai vaikas:
a) Sustingsta negalėdamas ištart „Atsiprašau“, nes spaudžiamam jam tampa labai sunku norėti būti geram kitam vaikui, pajausti jam atjautą.
b) Piktai burbteli „Atsiprašau“, nes buvo priverstas, bet iš tiesų nejautė gailesčio kitam vaikui ir, tikėtina, vėl gali imti skriausti kitus, nes pyksta ir jaučiasi atstumtas savo tėvų.
Tačiau juk mūsų tikslas – kad vaikas išmoktų atsiprašyti ir iš tikrųjų nuoširdžiai tą darytų.
Kaip tuomet elgtis tėvams?
Pirmiausia, pasitikėkite vaiku, kad jis gebės su atjauta atsiprašyti kito. Jei ne šiandien, tai augdamas to tikrai išmoks.
Antra, nepabrėžkite, nesureikšminkite vaiko impulsyvaus netinkamo elgesio.
Kas yra impulsyvus elgesys? Tai toks elgesys, kai vaikas supranta, kad blogai pasielgė, tačiau jis nesupranta, kodėl taip pasielgė.
Tiesiog priimkite tai kaip vaiko tuo momentu išgyvenamą sunkumą reguliuoti ir valdyti savo elgesį arba kaip signalą, kad laikas namo.
Trečia, mes kaip tėvai mokome vaiką atsiprašyti modeliuodami, rodydami pavyzdį: kai jaučiame ir išreiškiame empatiją, nuoširdų apgailestavimą kitam žmogui, taip pat kai mes atsiprašome savo vaiko, kad suklydome. Tokiu būdu jis išmoksta ne tik pats atsiprašyti, bet taip pat tarsi gauna leidimą nebijoti klysti.
Tokioje situacijoje, kurioje mūsų vaikas impulsyviai elgdamasis užgauna kitą, mes, priėję prie nuskriausto vaiko, galime pasakyti: „Labai gaila, kad taip įvyko, atsiprašau, kad neapsaugojau, laiku neįsikišau.“
Mes galime atspindėti situaciją, įvardinti, kas įvyko, ir atsiprašyti patys. Taip parodome tikro, nuoširdaus atsiprašymo pavyzdį bei suteikiame savo vaikui erdvės be spaudimo viską apsvarstyti bei pačiam pajausti apgailestavimą ir norą atsiprašyti.
Vaikų ir paauglių psichologė Irma Ratautienė
Tinklalaidė tėvams „Taikoje su vaikais“
Facebook Taikoje su vaikais
Instagram @taikojesuvaikais
