Mama ir tėtis pykstasi: kaip tada iš tiesų jaučiasi vaikas

Kiekvienoje šeimoje kyla mažesnių ar didesnių konfliktų, tai normalu. Vis dėlto vieni sutuoktiniai stengiasi nesipykti vaikui girdint, o kiti, priešingai, mano, kad tai nieko tokio. Kurie elgiasi teisingai? Kaip jaučiasi vaikai, matydami besipykstančius tėvus? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.


Vaiko klausa ir rega yra vieni svarbiausių pojūčių, formuojančių jo asmenybę. Tad mažyliui daug įtakos turi tai, ką jis girdi ir mato šeimoje bei aplinkoje, kurioje būna kasdien. Yra sutuoktinių, kurie sąmoningai nuo vaikų neslepia savo santykių ir jeigu susipyksta, konfliktą sprendžia jiems girdint. Kiti elgiasi priešingai – išsiaiškina tarpusavio nesutarimus tuo metu, kai mažyliai užmiega arba kai jų nėra namuose. Vis dėlto, ko gero, visiems pasitaiko prie vaiko leptelėti ir grubesnį žodį. Tai nieko bloga, nes nė vienas žmogus nėra geležinis. Jeigu šeima yra darni, vienas kitas konfliktas (jeigu nėra mojuojama kumščiais, nedūžta indai, nešaukiama ir pan.), ko gero, neturės vaikui neigiamos įtakos, ypač jeigu jis mato, kad tėvai susitaiko ir vėliau elgiasi draugiškai. Kas kita, jeigu šeimoje konfliktai nenutyla ir tėvų barniai yra kasdienybės dalis. Vaiko elgesys labai priklauso nuo tėvų elgesio ir jis neišvengiamai išmoksta grubaus elgesio, brutalumo, jeigu tai mato kasdien savo šeimoje. Kad ir kokie būtų tėvai, vaikams jie – autoritetas ir jų elgesį kopijuoja, tarsi sugeria į save. 


Kartokite, kad mylite


Kalbėjimą pakeltu tonu vaikas supranta kaip grėsmę. Ir visai nesvarbu, ar tėvai su juo kalbasi, ar vienas su kitu. Vaiko gyvenimas visiškai priklauso nuo tėvų, todėl įtampa, kurią jaučia, jam kelia baimę. Tėvų konfliktai vaikui yra labai baisūs. Agresiją šeimoje matantys vaikai yra linkę agresyviai elgtis ir savo pačių sukurtose šeimose, o tėvų pasiaukojimą, rūpestį, įsiklausymą stebintys vaikai yra labiau linkę taip pat elgtis su savo būsimais partneriais. Gyvenime būna visko ir ne visada pavyksta išvengti pakelto tono, tačiau jeigu nesusitvardėte, prieikite prie vaiko ir pasakykite, kad jį mylite. Tai labai svarbu, kad vaikutis nesijaustų atstumtas arba nepamanytų, kad susipykote dėl jo kaltės. 


Jaučiasi kaltas


Kai tėvai aršiai konfliktuoja tarpusavyje, vaikas jaučia labai didelę emocinę įtampą. Dažnai išgyvena nesaugumo, nevilties, baimės jausmą. Vaiko gyvenimas visiškai priklauso nuo tėvų, todėl namuose tvyranti įtampa jam kelia baimę, ar gaus pavalgyti, ar nepraras namų, galų gale ar tėvai nupirks pažadėtą žaisliuką. Kol mažas, jis negali suprasti, kas atsitiko, kodėl staiga tėvai pradėjo šaukti vienas ant kito, todėl pasitaiko, kad save kaltina dėl jų konflikto, ypač jeigu girdi minint jo vardą arba jeigu tėvai ginčijasi dėl dalykų, susijusių su vaiku: jo auklėjimo, daiktų, kuriuos reikia nupirkti ir pan. Ikimokyklinukui ir pradinukui tėvai yra be galo svarbūs, kur kas svarbesni už senelius ar draugus, todėl jam labai sunku matyti juos besipykstančius. Be to, vaikui labai svarbu, kad abu tėvai jį mylėtų, tad kartais mažylis bando juos sutaikyti, nes tik tada pats jaučiasi saugiai. Kuo ilgiau trunka tėvų nesutarimai, tuo didesnė rizika, kad vaikas turės elgesio bėdų, miego ir valgymo sutrikimų. Dėl prastų tėvų tarpusavio santykių vaikas gali blogai mokytis. Nesutarimai šeimoje patys savaime nėra blogis. Svarbiausia, kaip jie sprendžiami. Jeigu vaikas mato, kad net ir sudėtingomis aplinkybėmis tėtis su mama sugeba kultūringai ir gražiai bendrauti, ieškoti sutarimo, kad įsiklauso į vienas kito poreikius, ir pats mokosi tokio bendravimo modelio. Labai naudinga vaikams matyti, kad vienas iš tėvų dėl kito sugeba „atidėti“ savo norus, kad atleidžia klaidas, pripažįsta netinkamus poelgius ir stengiasi tai ištaisyti. Kai tėvai gerbia vienas kito skirtumus, nuomonę, duoda vaikams vieną iš pačių svarbiausių gyvenimo pamokų, kad visi žmonės yra kitokie ir kad turi teisę į savo nuomonę. 


Kai tėvai aršiai konfliktuoja tarpusavyje, vaikas jaučia labai didelę emocinę įtampą.
Kai tėvai aršiai konfliktuoja tarpusavyje, vaikas jaučia labai didelę emocinę įtampą.
Shutterstock nuotr.


Nekalbadieniai


Jūsų pyktį išduoda emocijos, kurias jaučia net ir visai mažytis kūdikis. Nebūtina piktai ar pakeltu tonu kalbėtis, kad mažylis jaustų, jog tarp jo tėvų ne viskas yra gerai. Vaikas pastebi mamos ar tėčio surauktus antakius, kietai suspaustas lūpas. Tėvų „nekalbadieniai“ gąsdina mažylį, nes susvyruoja saugumo jausmas. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau bijo, kad tėvų santykiai nėra geri. Dažniausiai vyras ir žmona vienas su kitu pradeda nesikalbėti jau po ginčo. Galbūt jie ginčijosi ir vaikui negirdint, tačiau pyktį, kurį jie nešiojasi, vaikas jaučia. Net tuo metu, kai, atrodo, ramiai dėlioja kaladėles, vis tiek stebi tėvus ir supranta, kad mama ne tokiu tonu pakvietė tėtį prie stalo arba kad kalbasi kur kas mažiau kaip paprastai. Kai sutuoktiniai nėra susipykę, namuose skamba juokas, gyvi pokalbiai, o per „nekalbadienius“ tvyro tyla, kurią retkarčiais nutraukia koks nors vienas kitas žodelis. Kartais susipykę ir tarpusavy nesikalbantys tėvai piktai gestikuliuoja ir vaikutis nesuprasdamas, kas vyksta, jaučiasi blogai. Kur kas geriau būtų ne nesikalbėti, o ramiai išsiaiškinti, dėl ko pykstatės. Ramiu balsu tai galima daryti ir prie vaiko, tačiau būtina neprarasti pagarbos vienas kitam.


Užklupo besiginčijant


Visiškai normalu, kad kartu gyvenantys žmonės pasipyksta ir pasiginčija. Kol šeimoje nėra vaikų, pakanka baigus ginčytis vienam kitą pabučiuoti ir namuose įsivyrauja taika. Tačiau jeigu šeimoje yra vaikų, labai emocionalių ginčų jie neturėtų girdėti. Ypač jeigu ginčijamasi pakeltu tonu ir pasipila necenzūriniai žodžiai. Paprastai tėvai jaučia, kad netrukus jie „sprogs“ ir susiginčys, tad būtų pravartu pasakyti garsiai: „Aš pykstu, tačiau apie tai pasikalbėsime vėliau.“ Atidėti konfliktą pravartu ir dėl vaiko, ir dėl savo santuokos, mat atsiranda laiko apgalvoti problemą ir parinkti žodžius, kuriais apie ją ketinate pasikalbėti. Kai pokalbis atidedamas, dažniausiai vėliau netenka gailėtis, kad pasakėte grubių, įžeidžiančių žodžių. Kai kurios susipykusios poros numoja ranka į konfliktą ir išvis apie jį nesikalba. Tai irgi nėra gerai, nes prisikaupia daug pykčio, kuris anksčiau ar vėliau „sprogsta“. Patartina išeiti pasivaikščioti (jeigu yra galimybė) arba ramiai pasikalbėti, kai vaikas užmiega. Ramiu tonu galima kalbėtis ir vaikui girdint, tačiau tik tada, kai būsite tikri, kad iš jūsų lūpų neišsprūs pikti ir necenzūriniai žodžiai. 


Kartais išties vaikai visai netikėtai užklumpa besiginčijančius tėvus, ypač jeigu šie taip įsikarščiavo, kad nejučiomis ėmė šaukti vienas ant kito. Jeigu vaikai prabudę iš miego ar metę žaidimą įbėga į kambarį, kuriame jūs ginčijatės, tuoj pat nutraukite ginčą. Paaiškinkite, kas atsitiko, pavyzdžiui, „Mudu susinervinome, tačiau labai jus mylime ir tuoj pat susitaikysime. Jau viskas gerai.“ Patys greitai susitvardykite, nes svarbu, kad vaikutis matytų, jog kalbatės vienas su kitu ir esate ramūs. Jūsų ramybė vaikui yra garantija, kad jis, namai ir šeima yra saugūs. 


Svarbu!


- Kad ir kokios emocijos užkluptų, svarbu vaikams girdint nekelti balso ir paslaptingai nešnabždėti kitame kambaryje, nes abiem atvejais mažylis jausis nesaugiai.


- Besiginčydami susikaupkite tik ties viena problema, neįžeidinėkite vienas kito.


- Net kai nuomonės nesutampa arba supykote vienas ant kito, kalbėkite pagarbiai.


- Jeigu sugebate ramiai ginčytis, nereikia bijoti, kad vaikas jus išgirs, nes net matydamas, kad nesutariate tam tikromis temomis, jausis saugus. Būtinai parodykite mažyliui, kad susitaikėte. Iš jūsų jis mokysis, kad nors ir nesutampa požiūris, galima gyventi darniai, o ginčytis galima be pykčio ir agresijos. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis