„Teisingosios“
Jos dažnai skaito visą literatūrą, kokia tik pasitaiko po ranka, kaip auginti ir auklėti vaiką, tačiau iš viso to informacijos srauto pasirenka tik tai, kas joms patogu, nesigilindamos, kad vaikai yra skirtingi, ir visus kitus matuoja pagal savo atžalą. Sakykime, tokiai mamai „nuskilo“, kad jos vaikas yra ramus, ir, stebėdama kitas mamytes, kurioms „ne taip pasisekė su vaikais“ (jie audringai pereina raidos etapus – rėkia, griūva), ji būtinai pasakys: „Oi, koks blogas auklėjimas, pažiūrėkite, kaip aš gražiai išauklėjau savo Jonuką, jeigu tu taip elgtumeisi ir skaitytum tiek daug informacijos, ir tavo vaikas būtų toks pat geras kaip mano.“
Ta kita mamytė galbūt irgi skaitė be galo daug, dėjo daug pastangų ir turėjo kantrybės, bet jos vaikas tiesiog kitoks, jam tie patys auklėjimo ir susišnekėjimo metodai netinka, ir tiek. „Teisingoji“ mamytė būtinai pabrėš: „Aš tavo vietoj daryčiau kitaip, aš migdyčiau (nemigdyčiau) nustatytu laiku, aš tai žindyčiau (nežindyčiau) ir t. t., ir pan.“ Tokio tipo mamos iš tiesų labai daug skaito, tačiau ne visada geba tiksliai suvokti, ką perskaitė ir kaip tai reikėtų taikyti praktiškai. Tokioms mamoms pasiseka, jei pačių vaikai tikrai geri, o jei irgi neatitinka jų įsivaizdavimų, tuomet kaltų ieškoma visur aplink; kažkas turi būti kaltas, nes tokia mama juk viską daro tobulai.
Gal tas skiepas čia viską sujaukė, netinkamas maistas, kaimynų vaikai, o gal mažylis serga – ir tikrai yra kažkokia priežastis, kad su jos vaiku „negerai“. O „negerai“ labiau pačiai mamai, nes ji nesugeba priimti vaiko tokio, koks yra, kokį temperamentą turi, ir pan. Ji pavydės draugei, kurios mažylis pasodintas tvarkingai dėlioja kaladėles, o jos vaikas lipa, kiša viską į burną ir dar rėkia. Na, kaip „teisingajai“ mamytei priimti tokį vaiką, jei jos draugė turi kitokį?..
Vaikai labai skirtingi, net toje pačioje šeimoje augantys ir tokius pačius auklėjimo metodus patiriantys. Jei vienas kaip angelas nuo pusantrų metukų dėlioja dėliones, tai kitas, būdamas tokio pat amžiaus, ką sugriebęs, viską kiš į burną ir taikys sugrūsti pirštus į rozetę. Kiekvienam skirtingai pasireiškia raidos etapai, pagal vieną kurpalį niekaip neišauginsi visų vaikų. „Teisingosios“ mamos dažniausiai vadovaujasi stereotipais, tačiau to niekaip negali pripažinti, jos pačios sau atrodo labai plataus, novatoriško ir pažangaus mąstymo. Ir siūlo savo patarimus kitoms neprašytos, vertina per savo prizmę: „Aš tai jau padaryčiau, nekristų čia man parduotuvėj ir nerėktų.“ Tokioms mamytėms tik vienas patarimas – nebūk tobula, būk pakankamai gera, ir to pakaks.
„Abejingosios“
Kita mamų kategorija, kurios į viską turi atsakymą; „Čia gi vaikas“, užaugs pats“, kaip kokia bulvė. O iš ydingo elgesio modelio tikrai neišaugama. Bet tos mamytės turi paaiškinimą – „mes užaugom, ir mūsų vaikai užaugs, kas per nesąmonė skaityti apie auklėjimą, lyg mūsų tėvai skaitydavo ką nors.“ Kad tik nekvaršintų galvos, kad tik nereikėtų įdėti per daug pastangų: nori planšetės – imk, tik tylėk. Pasekmės viso to? „O kokios gali būti pasekmės, kam tai rūpi, visi taip auga, ir maniškis užaugs.“
Pagimdžius vaiką tavo galvoje lyg automatiškai instaliuojama instrukcija, kaip su juo elgtis. Taip, būna ir tokių tėvų, tik, jei jie patys šeimoje buvo labai tinkamai ir su meile užauginti, intuityviai žino, kada reikia priglausti, kada – užbrėžti ribas. Tokios mamos kartais burba ant tų, kurios gražiai nufotografuoja vaikus, kurios aiškina, kad spėja visus darbus – ir namai sutvarkyti, ir vaikai prižiūrėti, nes taip, neva, neįmanoma. Jos labai vargsta nuo motinystės, garsiai sako, kad pavargo nuo vaikų, nuolat skundžiasi. Jos lyg ir deda daug pastangų auklėdamos vaiką, o iš tiesų jėgas eikvoja drausmindamos ir „robotizuodamos“ mažylį, kad tik jis tinkamai vykdytų komandas. Jis kažkur, šalia.
„Abejingosios“ retai kada pasidomės, ką jos vaikas deda į burną, nes tai reikalauja pastangų, o ir kam – „būtų nesveika, tai negalėtum nusipirkti parduotuvėje“.
Noras nebūti supermamyte: dabar auklėjimo pakraipų tiek, kad tikrai galva gali susisukti, bet atsiranda mamų, kurios renkasi senamadišką auklėjimą, – „Mane užaugino, ir aš užauginsiu, aš gavau į kailį ir geru žmogumi užaugau, tu irgi gausi.“ Jeigu paklaustume tėvų, ar pelnytai jie gavo lupti, greičiausiai didelė dalis atsakytų, kad tėvai labai gerai padarė, nes kaip kitaip galima susitvarkyti su vaiku, ir dar būtinai pridurs, kad jis ar ji buvo blogas, o dėl to lupimo užaugo geras ir padorus. Sužalotu mąstymu lygiai taip pat žaloja ir savo vaikus. Pavadinčiau tai užstrigimu; abejingumas visoms žinioms, susijusiomis su vaikų auklėjimu, atvirkštinis noras – nebūti supermamyte – nieko gero neduoda nei pačiai mamai, nei juo labiau jos vaikui.
„Pasišventusios“
Dar viena kategorija mamų, kurios, gimus vaikui, jam pašvenčia visą savo gyvenimą. Gyvena tik dėl vaikų, daugiau nieko kito šiame pasaulyje joms nereikia. Tokios moterys dažniausiai neradusios savęs – jos nežino, kas jų viduje, ką norėtų veikti, kas joms patiktų, kas teiktų malonumą. Kartais jos pasiduoda vyrų reikalavimui „Aš uždirbsiu pinigų, o tu žiūrėsi vaikus ir namus“, kai kurioms iš tiesų patinka taip gyventi, būtent vaikai ir yra visas jų pasaulis.
Bėda ta, kad visuomenė nepriima tokio gyvenimo būdo, kaip moters esybės ir tikro jos noro, spaudžia baigti „nieko neveikti“ ir eiti į darbą. Tai neteisinga, jei moteris iš tiesų pati, laisva valia taip gyvendama atranda save, tai yra nuostabu. Tokios mamos dažnai mažai bendrauja su vaikais, jos tiesiog nori viską tarsi sudėti į juos, kad siektų didžių tikslų, vaikų pasiekimais jos tarsi matuoja savuosius. Jei vaikas užima pirmą vietą kokiose gimnastikos varžybose, tai – lyg ji pati būtų to pasiekusi, o jei antrą ar trečią – visur įžvelgia korupciją ir nesąžiningus vertintojus. Joms būtina, kad vaikai nuolat varžytųsi, o dėl to jie turi būti sveiki, tad prieš varžybas jokiu būdu neišleis savo mažylio į kokią vaikų šventę, nes, neduodie, dar sušals, susirgs ir nedalyvaus.
Tokių mamų vaikams daug kas apribojama, kad tik lemiamu metu „nesugriūtų“, – negalima valgyti ledų, dūkti iki suprakaitavimo, pilstytis vandeniu ir pan. „Pasišventusios“ mamos nesupranta, kad dalyvavimas visur nėra vaiko noras, tai – jos troškimai, jos neišsipildę lūkesčiai. Paprastai vaikai meta visas mamos užkartas veiklas, kai tik gali. Labai svarbu, kad vaikas bet kokia veikla užsiimtų su noru, kad patiktų tai daryti. Maži vaikai labai nori įtikti ir patikti savo tėvams, todėl daug veiklų jie daro tik dėl to ir dar, kad gautų teigiamo mamos ar tėčio dėmesio. O, jeigu nepasiseka ir mama nusivilia, tai – didžiulis smūgis mažam žmogui.
„Pasišventusios“ net neieško, kur kitur savęs realizuoti, paprasčiausias būdas tai daryti – per vaikus; tokios mamos dažnai susilaukia ne vieno ir dviejų vaikelių, o daugiau: jei vienas nuvils, gal kitas išpildys kažkokius lūkesčius. Taip jos tarsi sukuria sau gyvenimo tikslą – per vaikus. Bet laiko ramiai susėsti ir paklausti savo dukros ar sūnaus „Kaip tu jautiesi?“ taip ir neatranda.
Lyg aptarnaujantysis personalas: blogai, kai mama pradeda matyti save tik per vaikus ir vaikuose; jei nori būti namuose, tai ir būk, kurk juos, šeima – tai ne tik vaikai, tai – ir vyras, ir tu pati. Dažnai „pasišventusios“ mamos labai daug investuoja į vaikus – užrašo į visus įmanomus būrelius, ieško, ką dar tas vargšas vaikas galėtų lankyti, pati nieko nespėja, nes dirba tik aptarnaujančiuoju personalu – kepa, verda skalbia, tvarko ir vežioja savo atžalas iš vieno užsiėmimo į kitą.
Baisiausia, kad tie vaikai turi dalyvauti visokiose varžytuvėse ir būti patys geriausi, gražiausi, moderniausi, linksmiausi ir visokie kitokie -ausi, o tai nėra įmanoma – visur ir visada būti pirmam. Jei vaikai neskina vienos pergalės po kitos, „pasišventusi“ mama labai nusivilia ir pradeda priekaištauti: „Aš taip dėl tavęs stengiuosi, kodėl tu negalėjai bent jau labiau pasistengti“, arba ieško, kas dėl to kaltas. Tiesą sakant, labai retai kada užaugę vaikai dėkoja tokioms mamoms, nes jų didžiausias noras – ištrūkti.
Tiesiog mamos
Labai daug mamų, kurios tiesiog ramiai, su protu augina savo vaikus. Joms vyras ne padeda auginti atžalas, o augina kartu. Jos galvoja ir apie savęs realizaciją – kas pačiai miela ir patinka. Skaito ir domisi, nes supranta, kad auklėjimo nemoko jokioje mokykloje, o jų pačių tėvai irgi ne viską suprato ar mokėjo. Jos nebijo pripažinti, kad kartais būna silpnos ir nesusitvarko su mažyliu, kad būna akimirkų, kai norisi rasti laiko tik sau.
Tokios mamos nesigėdija pasakyti, kad joms patinka jų darbas. Jos nesmerkia kitų auklėjimo ir gyvenimo būdo, nes suvokia, kad tai – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Nesivadovauja stereotipais, o mąsto plačiau. Žiūri konkrečiai į savo vaiką, koks jis yra ir kaip jį pakreipti tinkama linkme. Jos daug ir ilgai kalba su savo vaikais, visada randa jiems laiko, jos nubrėžia aiškias ribas ir nustato taisykles. Rūpinasi vienodai visais šeimos nariais ir nejaučia dėl to kaltės jausmo. Visa tai daro su malonumu ir nuolat kartoja sau, savo vyrui ir mažyliui, kaip juos myli.
