Mano vaikas visiškai nenori mokytis

Redakcija gavo susirūpinusios mamos klausimą apie savo devynmetį sūnų. Kaip paskatinti berniuką mokytis ir siekti užsibrėžtų tikslų, kai jis to akivaizdžiai nenori?

Aldona klausia:

„Mano vaikui devyneri metai, ir jam sunkiai sekasi mokslai. Jis sunkiai susikaupia, yra dirglus ir piktas. Kaip skatinti jį mokytis, nes jis visai to nenori?

Atsako Gabija Jurgelytė, Individualiosios psichologijos institutas (www.ipi.lt).

Miela, Aldona,

Jūsų rūpestis yra labai suprantamas ir turbūt gerai pažįstamas daugeliui tėvų. Jeigu manome, kad pagrindinis vaikų darbas yra mokytis, tai jų nesėkmės šioje srityje kelia nemenką nerimą. Nerimą, kuriame gali slėptis ir baimė dėl vaiko ateities, jo sugebėjimais atliepti realaus pasaulio iššūkius, ir abejonės savimi bei savo sugebėjimais būti tinkamais tėvais. Šis jausmas gali sukaustyti ir užsukti baimės-nesėkmės-baimės ratą, bet taip pat gali ir išjudinti – atveriant naujus būdus būti bei veikti. Tai, jog Jūs ieškote patarimo, man signalizuoja apie tai, kad esate nusiteikusi antrajam.

Kiekvienas vaikas turi įgimtą potencialą ir poreikį jį atskleisti. Kiekvienas vaikas nori mokytis, išbandyti savo sugebėjimus, praplėsti galimybių ribas. Prisiminkite, kaip Jūsų sūnus pradėjo vaikščioti, pradėjo kalbėti, gal parašyti pirmas raides – prisiminkite tuos momentus, kai mokytis jam buvo nuotykis. Kai nuotykiams jis turėjo drąsos.

Tačiau kažkuriuo momentu įvyko tai, kas nutinka dažnai – jis patyrė nesėkmę ir ši nesėkmė jį nudrąsino. Greičiausiai prisidėjo ir aplinka - mokytojai, bendraklasiai, galbūt ir Jūs. Tai neįvyko iš karto, greičiausiai kartojosi, iš pradžių jis dėjo pastangas, tačiau pastangos nedavė rezultato, aplinka prarado tikėjimą juo, jis prarado tikėjimą savimi. Sunkumai susikaupti, dirglumas ir pyktis – jau yra pasekmė. Vaikas jaučiasi tarsi nesugebėtų atitikti tų reikalavimų, kuriuos kelia aplinka ir tai yra labai sunkus išgyvenimas. Galbūt ir Jūs tai pažįstate ir kartais susiduriate su jausmu tarsi visi lengvai susitvarkytų su tuo, kas Jums kelia didžiausius sunkumus. Tarsi kiti sugeba tai, ko Jūs nesugebate. Šis pasilyginimas, dažnai ištinka tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, ir veda į menkavertiškumo jausmus, kurie savo ruožtu mus dar labiau nudrąsina.

Žinoma visa tai tik mano spėjimas, viskas galėjo būti ir kitaip, tačiau visgi jeigu galėjo būti ir taip ką daryti, kaip susigrąžinti drąsą?

Pirma, nelyginkite savęs su kitais (Facebook'as nėra realybės atspindys, niekas iš tikrųjų taip negyvena, tiesiog apie nesėkmes retai kada pasiskelbia) ir nelyginkite su kitais savo sūnaus.

Antra Jums iš tiesų rūpi Jūsų sūnus ir jo mokslai, patikėkite, kad jam pačiam jo mokslai iš tikrųjų rūpi ir jis pats nori, kad jam pasisektų.

Jūs stengiatės padėti savo vaikui ir jūsų pastangos yra reikšmingos, net jeigu rezultatas ateis ne iš karto. Pripažinkite ir savo vaiko pastangas, parodykite, kad matote, kad jis bando skirti laiką, susikaupti mokslams, - net jei tai ir lieka tik pastanga. Ne visos pastangos atveda prie rezultatų, bet rezultatai be pastangų iš vis beveik nepasitaiko.

Situacija, kurioje Jūs esate iš tiesų yra sudėtinga, tačiau abejoju, jog Jums labai reikia užuojautos. Jūsų vaikas gali būti labai sunku mokytis ir dirglumas gali būti tikros vidinės kančios išraiškos. Tai reikia suprasti, tačiau dėl to nereikia pradėti vaiko gailėti. Vaikai, kurių labai gailisi, pradeda gailėtis savęs, o tai savo ruožtu veda link dar didesnio bejėgiškumo..

Jūs galite ir mokate paprašyti pagalbos – tai yra didelė stiprybė. Ir aš čia rašau įvairiausius dalykus, bet širdyje žinau, kad Jūs pasiimsite tai, kad Jums atrodys naudinga ir įgyvendinama. Jūsų sūnus irgi renkasi pats. Padėkite jam su mokslais, bet leiskite suprasti, kad atsakomybė lieka jam.

Kiekvienoje situacijoje galima matyti galima matyti šviesesnius ir tamsesnius atspalvius. Mūsų visuomenėje yra dar daug tikėjimo, kad vaikas gimsta egoistiškas ir savanaudis, tad jį reikia išauklėti, kad užaugęs būtų geru žmogumi. Bet greičiausiai yra priešingai – kiekvienas vaikas gimsta su dideliu noriu užmegzti santykį, duoti, prisidėti, atskleisti savo meistriškumą. Tad venkite kritikos – ji nereikalinga nei Jums, nei Jūsų vaikui. Kiekvienoje situacijoje yra stiprioji pusė – ji svarbesnė, ji įgalina mus keistis ir atskleisti savo įgimtą žmogišką potencialą, kuris jau pats savaime yra geras ir reikalingas.

Sėkmės Jums ir drąsos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis