Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Būsimo pirmoko mama: ko aš tikiuosi iš mokyklos

Mano vyriausiasis pradėjo lankyti paruošiamąsias pamokėles mokykloje. Rudenį bus pirmokas. Jaudinausi dėl šio pokyčio, nes tam tikra prasme, kai išleidi savo vaiką į mokyklą, grįžti į ją pats.

Gavau iš mokyklos anketą, kurią reikėjo užpildyti. Ten buvo klausimai „Ko tikitės iš mokyklos, "Kuo mokykla gali padėti Jūsų šeimai?". Atsakiau kažkaip standartiškai.

Man nesvarbūs dešimtukai, aš noriu, kad mano vaiką suptų žmonės, kurie sudomintų vaiką mokymusi. Aš noriu, kad vaikas būtų žingeidus, kad augtų nuolat norėdamas sužinoti kažką naujo. Pirmiausia, jis turi žinoti, kad yra begalė dalykų, kurių jis nežino ir, kad jie yra įdomūs.

Bet aš noriu dar daugiau. Šiandien supratau tai.

Ar žinote apie tuos 2 procentus žmonių, kurie nepasiduoda informaciniam zondavimui? Aš noriu, kad visi trys mano vaikai būtų tarp tų dviejų procentų.

Informacinis zombis – tai tas, kuris kartos tai, kas jam peršama. Technika paprasta – per vidurį stalo pastatomas BALTAS rutulys. Tikslas, kad aplink sėdintys žmonės pasakytų, jog jis JUODAS. Manote tai neįmanoma? Ateina išsilavinę jaunuoliai, jiems prieš eksperimentą pasakoma, kad „čia surinkti išskirtinio intelekto žmonės iš visos šalies, su išskirtiniais gabumais". To pakanka, kad po kelių minučių su tam tikromis manipuliacijomis, maištingasis aukšto intelekto berniukas patvirtintų jog BALTA yra JUODA. Statistiškai šį eksperimentą įveikia tik 2 procentai, kurie tiesiai šviesiai pasako, kad BALTA yra BALTA.

Masių psichologijoj Gustavas Le Bon dar 1895 metais stebėjosi tuo, kad net labai aukštos kvalifikacijos specialistai, suburti į nedidelius sambūrius - komisijas, tarybas, komitetus, priima sprendimus, kurie yra tolygūs paprastos minios nutarimams. Vėliau, būdami atskirai, kaip individualūs asmenys, jie išsižada tų sprendimų. Motyvuodami, kad tai sprendimai, kurių jie patys niekad nebūtų siūlę.

Taip veikia baimė iškristi iš bendruomenės.

Išbandymą atlaiko tik tie, kurie neturi ambicijų kažką įrodyti kitam, palaikyti įvaizdį.

Jų atsakymai skambėdavo taip - „Nežinau, galbūt šitas rutulys JUODAS, bet aš sakau taip, kaip MATAU - MAN kažkodėl dabar ATRODO, kad šitas rutulys BALTAS, labai atsiprašau, bet aš taip matau." Nekategoriškumas. Atvirumas. Nuoširdumas. Nebijojimas pasirodyti neteisiam. Savęs neišsižadėjimas ir pagarba kitam.

Kitas klausimas anketoje buvo „Kuo Jūs galite padėti mokyklai?". Aš pasižadu visom išgalėm prisidėti ir padėti ugdyti tokį vaiką. Aš noriu, kad mano vaikai nebijotų pro langą valgančiam žmogui palinkėti skanaus, nebijotų įėję į patalpą pasakyti LABA DIENA, nesėdėtų viešajame transporte įsikniaubę į planšetes, apsimesdami, kad nepastebi pasaulio.

Net jei jie būtų tokie vieninteliai visoje žemėje, ir tai būtų labai sunku. Net jeigu dėl to jie ims su manim ginčytis ir man nepaklus. Aš noriu, kad jie su manim ginčytųsi.

Ar per daug drąsu tikėtis, kad mano vaikai nebūtų labai išskirtiniai, kad laikui bėgant ta 2 procentų mažuma taptų sveiku ir įprastu visuomenės pagrindu?

Agnė Baltramaitytė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?