Gali atrodyti, kad, siekdamas malonumo, jau kūdikis naudojasi mamos gerumu ir nepaiso jos nuovargio. „Esi sotus, sausas, negi negali penkias minutes pagulėti, kol atsigersiu arbatos ir pailsėsiu?“ – net pykteli mama. Tačiau, pasak psichologų, manipuliavimas visada yra sukčiavimu ar gudrybe paremtas kito žmogaus valios nepaisantis elgesys, kai siekiama naudos sau. Paprastai tai sąmoningas veiksmas, kurio padarinius manipuliantas turėtų bent jau nuspėti. Tai gerokai viršija kūdikio ir mažo vaiko pažintinius ir mąstymo gebėjimus.
Jei nešiojamas kūdikėlis patenkintas čepsi lūpytėmis, o vos paguldytas pravirksta, tai rodo tik viena – jo poreikis jausti mamą dar nepatenkintas. Mažiukas verkia, kad ją prisišauktų. Kai prisišaukia, nurimsta, atsipalaiduoja ir jaučiasi saugus bei nuoširdžiai patenkintas. Todėl kai pasijuntate išnaudojami mažo žmogučio, neskubėkite nusimesti atsakomybės nuo savo pečių („Mes čia niekuo dėti!“) ir nesąmoningai tarsi perkelti ją kūdikiui (toks jau jis, manipuliantas „iš prigimties“).
Gudrauja tik didesni
Gebėjimas žaisti kitų jausmais nėra įgimtas. Galimybę jam atsirasti suteikia tobulėjantys vaiko pažintiniai ir mąstymo gebėjimai, o paskatina (arba ne) artimiausia aplinka. Maži vaikai egocentriški, pasaulis jiems yra tik toks, kokį mato, kaip jį jaučia ir supranta tik jie patys. Net darželinukas dar nesugeba suprasti, ką jaučia kitas, įvertinti situacijos kito akimis, o juo labiau nuspėti, kaip tas kitas reaguos vienomis ar kitomis aplinkybėmis.
Šis gebėjimas atsiranda tik apie ketvirtuosius–penktuosius vaiko gyvenimo metus ir tai atveria naujas pasaulio pažinimo galimybes, taip pat galimybę suprasti, ar kitas žmogus, pavyzdžiui, mama, tėtis, auklėtoja, gali (galėjo, galėtų) suprasti, pamatyti, kad padarė tai, ką jam buvo draudžiama daryti. Paprastai tokiu metu mažieji pradeda kurti nebūtas istorijas arba, kaip mėgsta sakyti suaugusieji, meluoti.
Kodėl taip elgiasi
Tobulėjantys mąstymo, pažintiniai gebėjimai „dovanoja“ įrankių manipuliuoti, tačiau nebūtinai vaikas jais naudosis. Pasak specialistų, jų vaikai griebiasi tik tada, kai yra įsprausti į kampą. Kas juos ten įspraudžia? Dažniausiai mes patys, mama ir tėtis.
1 priežastis: saugumo poreikis
Gerai emocinei ir psichologinei raidai būtina, kad vaikas būtų pastebėtas, paskatintas, kad su juo būtų bendraujama, mezgamas ir palaikomas artimas ryšys, sukuriantis bendrystės jausmą (tai taip pat vienas svarbesnių poreikių, kurį patenkinti siekiame visą gyvenimą), todėl prašyti ir gauti dėmesio yra normalus ir savaime suprantamas elgesys. Lygiai taip pat normalu ir savaime suprantama yra būti paguostam ir padrąsintam, kai kažko bijai. Vaikai apie penktuosius gyvenimo metus pradeda bijoti tamsos, vienų ši baimė didesnė, kitų – mažesnė, bet tamsos vengia visi. Todėl visi tokio amžiaus vaikai turi didesnį saugumo poreikį, kurį suprasti ir patenkinti yra labai svarbus tėvų darbas.
Įsivaizduokime, kad vaikas įprastais būdais, pavyzdžiui, prašydamas „Pažaisk su manimi“, „Pabūk, nes bijau“, to, ko jam reikia, negauna, nes „mama dabar negali“, „neturi laiko“, „nieko nespėja“, „yra pavargusi“. Vaiko poreikis nesumažėja, jam vis tiek to labai labai reikia. Ką jis daro? Galvoja, kaip tai, ko jam taip labai reikia, gauti kitais būdais. Jei tinkamas būdas rezultatų nedavė, vaikas yra priverstas išbandyti netinkamus būdus, pavyzdžiui, vakarinius triukšmus, kai reikia eiti miegoti, zirzimą pagulėti kartu arba pasėdėti ant lovos kuo ilgiau. Tėvelius tai nervina, jie numoja ranka, sakydami, kad vaikas manipuliuoja, bet jei pamąstytume, kas už to slypi, pamatytume, kad tai yra viso labo labai nuoširdus mažojo noras patenkinti tam tikrus poreikius, patirti saugumo jausmą.
2 priežastis: būdas išgyventi
Kartais tenka išgirsti sakant: „Kad ir kur pasisuktų, tas vaikas griebiasi gudrybių, jis – manipuliantas iš prigimties!“
Kai atidžiau pasidomime tokių vaikų gyvenimo ir raidos istorija, paprastai visada pastebime, kad jau gana ankstyvoje patirtyje jis yra gavęs žinią, kad, tiesiog prašydamas, leisdamas žinoti, pranešdamas apie savo poreikius, nebus išgirstas, nieko negaus. „Nematomas“ vaikas vis tiek turi kažkaip išgyventi, t. y. išsireikalauti, kad būtų patenkinti tie poreikiai, kurie užtikrina jo fizinį, emocinį, pažintinį vystymąsi. Kaip to bus reikalaujama iš aplinkos, lemia ir prigimtinės savybės. Labiau ir garsiau reikalaujantys yra temperamentingesni, sudėtingesnio charakterio vaikai. Be to, gebėjimas pasinaudoti kito žmogaus silpnybėmis, nuspėti, kas privers kitą žmogų sureaguoti į mano veiksmus, yra susijęs su geresniais pažintiniais gebėjimais, mąstymo raida, pastebėta, kad reiklesni, jausmais gebantys sužaisti vaikai yra... protingesni. Jei vaikas turi gana gerus pažintinius gebėjimus, gebėjimą įsijausti į kito žmogaus būseną ir pasižiūrėti iš jo perspektyvos, natūralu, kad, siekdamas pasilengvinti gyvenimą, jais pasinaudoja.
Profesionalių mažųjų manipuliantų galima rasti arba šeimose, kuriose auga visiškai emociškai apleisti vaikai, arba globos namuose. Tokie vaikai geba prisitaikyti: vieną akimirką, regis, širdį tau atiduoda, kitą – pasinaudoja. Kodėl? Tai viltį praradę vaikai. Nes jie nebetiki, kad kitas žmogus gali būti jam tiesiog geras, kad pats gali būti priimtas ir mylimas toks, koks yra. Tokie vaikai yra įsitikinę, kad gauti dėmesio įmanoma tik nesąžiningai. Tai jų būdas išgyventi.
3 priežastis: noras būti pranašesniam
Tiesą pasakius, visi vaikai daugiau ar mažiau yra linkę manipuliuoti. Ir ne tik vaikai. Kas gi taip sako: „Jei suvalgysi visą sriubytę, augsi didelis“, „Jei būsi geras, ateis Kalėdų Senelis“? Tokiu elgesiu ir suaugusieji, ir vaikai tarsi bando valdyti kitą žmogų. Manoma, kad mes visi turime prigimtinį norą siekti būti pranašesni. Juk gimstame bejėgiai, daug ko negalintys, tad kiekvieno mūsų viena varomųjų jėgų yra tapti galingesniam, galinčiam, gebančiam daugiau nei kitas.
Vaikui, kuris pradeda jausti, kad gali kažką daryti, pavyzdžiui, vaikščioti, šis galios pojūtis labai svarbus. Tačiau mes, suaugusieji, norėdami įrodyti, kieno vis dėlto viršus, kartais nesąmoningai, o kartais sąmoningai tai nuslopiname. Kuo labiau tai tampa suaugusiojo bendravimo su vaiku strategija („Kaip pasakiau, taip ir bus!“, „Tu esi TIK mažas vaikas“), tuo labiau vaikui reikia ieškoti kitų būdų tą galios jausmą susigrąžinti. Ir vaikas jį susigrąžina... būdamas silpnas.
Nuolat girdėdamas, kad yra mažas, to negali ir ano, vaikas gali pasinaudoti tokia schema: „Tebūnie – aš menkas, nieko negaliu, na, tai tada jūs man ir tarnaukite!“: „Mama, man nesiseka, užrišk batukus“, „Močiute, labai pavargau, tu pamaitink“, „Tėti, padėk nupiešti lėktuvą“ ir t. t. Tada atrodo, kad vaikas tikrai mažas ir nepajėgus susitvarkyti su užduotimi. Antra vertus, naudodamasis savo tariamu silpnumu, jis valdo ir mamą, ir tėtį, ir močiutę, priverčia visus tarnauti jam vienam. Taip susigrąžina prarastą galios jausmą.
Tėvų žaidimai
Daugelis psichologinių teorijų teigia, kad svarbiausi vėlesnio žmogaus gyvenimo modeliai susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, t. y. pradeda formuotis apie penktuosius–šeštuosius gyvenimo metus ir susiformuoja maždaug iki septynerių–aštuonerių. Vėliau žmogus, naudodamasis tuo, ką įgijo per pirmąjį savo gyvenimo septynmetį, tik atsiskleidžia.
Svarbu nepamiršti, kad mes, tėvai, esame pavyzdys savo vaikams: jie elgsis taip, kaip matys mus elgiantis. Todėl verta atsisukti į save: ar nepamanipuliuojame savo vaiku, parodydami, kad toks elgesys yra vienas būdų gauti tai, ko norime? Jeigu teko girdėti, kad vaikai geba manipuliuoti tėvais, jeigu je skiriasi, tai netiesa! Tokie teiginiai šokiruoja. Iš tikrųjų ne vaikai manipuliuoja tėvais, o šie – vaikais, pavyzdžiui, sakydami: „Aš tau nupirksiu tą ir aną, leisiu daryti tą...“ Taip vaikai įveliami į nesąžiningą žaidimą, „kurį mylėsi labiau“, ir pasiduoda tėvų taisyklėms: „Mylėsiu tą, kuris duos daugiau.“
Atsigręžk į vaiką
Vienas svarbiausių patarimų tėveliams, pastebėjusiems, kad atžala manipuliuoja: pirmiausia, nepriimti tokio vaiko elgesio asmeniškai. Viena dažniausių bėdų ta, kad tėvai labai asmeniškai reaguoja: „A, tu nori išvesti mane iš kantrybės? Aš tokia pavargusi, o tu triukus išdarinėji?“ Tačiau jeigu vaiko elgesį priimtume ne asmeniškai, galvotume ne apie tai, ką nori padaryti, o apie tai, ko nori ir kas jam darosi, suprastume, kad taip elgiasi dažniausiai todėl, kad kartą to, ko jam reikia, negavo, tiesiog paprašydamas.
