Šeima su septynerių metų sūnumi nuėjo į svečius pas draugus. Berniuko mama pasidžiaugė, kad draugė gražiai atrodo, tačiau sūnus nutraukė šias liaupses sakydamas: „Mamyte, tu juk sakei, kad ji pastorėjusi.“ Vaikas nubėgo žaisti, o suaugusiųjų veidus išpylė raudonis. Kodėl berniukas taip pasielgė? Ogi dėl to, kad jam atėjo metas būti labai teisingam, o tėvams – galvoti, ką kalba prie vaikų, ir kartais prikąsti liežuvį.
„Svieto“ lygintojai
Septintųjų metų krizė skiriasi nuo trečiųjų metų krizės, nes vaikas nerodo priešiškumo, nesiožiuoja. Šią psichologinę krizę išgyvena savyje, tad tėvai jos gali net nepastebėti. Septintųjų metų krizė susijusi su mokykla, tad ji gali paliesti ir šešiamečius, jeigu jie išleidžiami į mokslus. Šiuo metu labai stipriai pasikeičia vaiko aplinka, gyvenimo būdas, o visa tai ir paskatina krizę. Iš septynmečio tikimasi, kad bus savarankiškesnis nei iki šiol. Pirmokėlis turi išmokti pripažinti ne tik tėvų, bet ir mokytojų autoritetą (ypač jeigu nelankė darželio), turi išmokti bendradarbiauti ir lenktyniauti, konkuruoti. Septynerių metų vaikui labai svarbu būti įvertintam.
Svarbiausias septintųjų metų bruožas yra moralinių vertybių atsiradimas, mat daugiausia laiko vaikas praleidžia ne namie, o kolektyve, šias moralines vertybes formuoja pats. Šiuo metu itin svarbus tampa teisingumo jausmas, labai svarbi draugystė. Tokio amžiaus vaikai atstumia tuos, kurie su jais nedraugauja, nėra geranoriški, nesidalija tuo, ką patys turi. Jie jautresni tėvų bausmėms ir ypač nepakenčia melo, apgaulės. Kadangi patys labai nori būti teisingi, sakyti tiesą, gali labai ramiai atšauti, kad nesivaišins kaimynės sausainiais, nes jos namai nešvarūs. Iš kur jis tai žino? Ogi mamytė sakė. Septynmečiai siekia teisingumo ir tiesos, kovoja dėl jos ir labai blogai jaučiasi, jeigu būna neteisingai nuskriausti. Nors septynerių metų vaikas pamažu jau ima skirti melą nuo tiesos, gali pats pradėti meluoti, tačiau skaudžiai reaguoja, jeigu pastebi, kad meluojama jam.
Tėvų autoritetas
Iki šiol vaikui tėvai buvo tarsi šventi. Mažylis tikėjo kiekvienu jų žodžiu ir viską, ką jam pasakydavo, priimdavo už gryną tiesą. O štai septintaisiais metais galvytėje pradeda kirbėti mintys, kad gal tėvai nelabai teisūs, gal ne viską žino, gal ne tokie visagaliai, kokiais juos laikė. Tai nereiškia, kad pradės mažiau gerbti ar mylėti tėvus. Anaiptol, tačiau išėjęs į mokyklą bendrauja su mokytojais, būrelių vadovais ir turi su kuo palyginti savo tėvus. Kai kurie tėvai labai skausmingai sureaguoja į pirmoko žodžius, kuris pasako: „O mokytoja sakė...“, ir paneigia tėvų nuomonę kokiu nors klausimu. Sureaguoja skaudžiai ir atšauna, kad „maža, ką sakė mokytoja, o mes sakome kitaip.“ Nereikia skaudžiai reaguoti, tėvai vaikui išlieka mylimiausi žmonės pasaulyje, tačiau jis pats mokosi atskirti, atsirinkti, girdėti ir kitokią nuomonę. Tad lieka susitaikyti su mintimi, kad nuo šiol vaikas mūsų žodžių nepriima kaip besąlygiškai teisingų. Su šio amžiaus vaiku jau galima pasikalbėti ir labai svarbu tai daryti, o jeigu kas nors nutiko, nereikia skubėti bausti, o paklausti, išklausyti, kodėl taip elgėsi. Mokinukui jau reikia paaiškinti, kodėl jūs elgiatės vienaip ar kitaip, kodėl norite, kad jis ką nors padarytų. 3–4 metų pypliui pakanka paaiškinti: „Taip tiesiog reikia“, septynerių metų vaikui – jau nebe. Kad nejaustų nuoskaudos, būtina paaiškinti, kodėl nusprendėte jį nubausti.
Vidiniai nesutarimai
Septintųjų metų krizės tėvai gali nepastebėti, nes ją savo viduje išgyvena pats vaikas. Jis turi susidoroti su gyvenimo pokyčiais, kai iš šiltų ir jaukių namų išeina į visuomenę, turi susiorientuoti mokykloje, mokosi būti savarankiškas. Jis didžiuojasi savo laisve ir nepriklausomybe. Šiame amžiuje vaikas jau gali pradėti kontroliuoti tėvus, sakyti jiems pastabas, jeigu šie ką nors pažadėjo ir nesilaiko savo žodžio. Teisingumas turi vyrauti visose gyvenimo srityse, tad pirmokas, išgirdęs, kad tėtis nusikeikė, ramiai jam pasakys pastabą: „Mes gi susitarėme, tėveli, kad tu nesikeiksi.“ Iki šiol tėvai buvo pratę vadovautis savo autoritetu, o dabar norėdami su vaiku rasti bendrą kabą jau turi tartis.
Nors vaikas jau moka valdyti savo emocijas geriau nei prieš kelerius metus, vis tiek gali būti piktas ir dirglus. Nereikėtų septynmečio bausti už tai, kad nesusivaldė ir supykęs nemandagiai elgėsi – jis dar tik mokosi savitvardos meno. Vaikai, išėję į mokyklą, yra priversti būti savarankiški, jausti atsakomybę už savo elgesį, atliktus darbus, tad jiems prasideda nesaugus gyvenimo etapas. Todėl iš tėvų jiems reikia labai daug paramos, švelnumo ir šilumos. Jie labai nori būti savarankiški, tačiau kartu vis dar yra labai prisirišę prie tėvų, nori ką nors spręsti patys, bet be šių pritarimo nedrįsta, o kai nesusitvarko su vidine įtampa, pyksta. Būtų gerai, kad tėvai padėtų įvardyti vaikui savo jausmus. Nemokėdamas pasakyti, kad pyksta, dar labiau nervinasi. Kartais vaiką nuramina mamos žodžiai: „Matau, kad tu šiandien piktas, ateik, apkabinsiu, pasikalbėsime.“
Savarankiškumo pamokos
Ne visi į mokyklą išėję vaikai yra savarankiški. Tai suprantame, atėję į tėvų susirinkimą ir išklausę mokytojos pastabas, kad, žiū, tai batų užtrauktuko nesugeba užsisegti, tai striukės apsivilkti. Maža to, vaikai stovi drabužinėje ištiesę kojas ir laukia, kol mokytoja apaus batus. „Tai ne mokytojo darbas“, – gėdina tėvus pedagogė. Ką daryti, jeigu vaikas nesavarankiškas? Pasak psichologės, kartais reikia šiek tiek padrąsinti vaiką, kad būtų savarankiškesnis. Jis patiria įtampą, nes nori likti namuose, kuriuose saugu ir gera, bet kartu ir nori kažką gero nuveikti pats. Tad kartais prireikia, kad tėvai padrąsintų, paskatintų. Vaikas, kuriam pavyksta pačiam nueiti į mokyklą, pereiti per gatvę arba savarankiškai troleibusu pavažiuoti vieną stotelę, labai didžiuojasi savimi. Būtų gerai leisti vaiką bent nedidelę atkarpą iki mokyklos nueiti pačiam.
Savarankiškumas yra be galo svarbus, bet ne mažiau svarbu tėvams mokyti vaiką saugumo pagrindų. Jis turi žinoti, kad negali bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, negali iš jų nieko imti, sėstis į „svetimo dėdės“ automobilį. Vaiko gąsdinti nereikia, bet būtina paaiškinti, kad būna „piktų“ žmonių, kurie gali ką nors atimti, nuskriausti, todėl bendrauti gali tik su pažįstamaisiais.
Nors septynerių metų krizės tėvai gali ir nepastebėti, vis dėlto vaikas ją išgyvena. Kas gali jam padaryti žalos? Kokios tėvų klaidos gali paveikti vaiko elgesį?
Mažiau kontrolės
Septynerių metų vaiką reikia mažiau globoti nei darželinuką. Sunku tėvams tai suprasti, ypač jeigu jis šeimos vienturtis, kuris vis dar atrodo toks trapus ir mažas. Per didelė globa pirmokui gali būti žalinga, ypač jeigu tėvai nuolatos kontroliuoja jį ir tikrina, ar į kuprinę kas vakarą susideda mokyklos reikmenis, paruošia drabužius, padeda apsirengti. To daryti tikrai nereikia, nes vaikas taip ir lieka žemesniame raidos etape. Nesavarankiškam pirmokui po truputį leiskite vis daugiau darbų nudirbti pačiam. Prižiūrėkite, kad kuprinėje būtų visos reikiamos priemonės, tačiau pati jų nedėkite. Priminkite, kad paruoštų namų darbus, bet mokykite, kad klaustų, jeigu ko nors nesupranta, nepulkite patys už vaiką jų ruošti. Jeigu vaikas nuo mažų dienų nebuvo mokomas būti savarankiškas, sulaukęs septynerių metų gali visiškai to nesiekti, nes patogu priklausyti nuo tėvų, daug ko nereikia pačiam daryti, o tada savarankiškumas labai lėtai vystosi. Kartu būtina suvokti, kad keičiasi vaiko gyvenimas, kad susiduria su daugybe iššūkių ir reikalavimų, ypač mokykloje, todėl būtina jį paremti, pagirti, paskatinti.
Nepažeiskime orumo
Nepamirškime, kad septynmečiai yra labai teisingi, jautrūs teisingumui, todėl jeigu išgirdote, kad jūsų vaikas netinkamai pasielgė, nebauskite iškart, nė nepasikalbėję, neišsiaiškinę elgesio priežasčių. Savigarbos jausmas ir orumas šiame amžiuje labai trapus. Labai lengva pažeisti orumą, palaužti vaiką, kuris pradės nepasitikėti savimi: susigūš, užsisklęs savyje ir negalėsime prakalbinti, o jis tols nuo mūsų. Septintųjų metų krizė gali tęstis metus ar daugiau, priklausomai nuo to, kaip greitai vaikas sugeba prisitaikyti prie naujo savo gyvenimo ritmo. Jis mokosi daug ką spręsti pats, tačiau tai vis dar vaikas, kuris kvailioja, dūksta, kartais nesusitvardo. Vis dėlto su juo jau reikia kalbėtis labiau kaip su suaugusiu žmogumi, ne kaip su mažyčiu kūdikiu.
„Mano pirmokė nori pati rinktis būrelius. Mokykloje yra nemažai būrelių, ji pasirinko dainavimą ir šokius. Iki mokyklos lankė tenisą, dabar nebenori, nors treneris sako, kad ji labai gabi ir galėtų ateityje tapti profesionale. Ar pirmokė jau gali savarankiškai rinktis būrelius? O gal man ją vis dėlto vesti prieš jos valią į teniso treniruotes?“
Pirmos–ketvirtos klasių mokiniai pagal savo gebėjimus būrelių dar nepajėgūs išsirinkti. Jie dažniausiai nori lankyti kokį nors būrelį dėl to, kad patinka vadovas arba lanko jį klasės draugai. Reikia leisti bandyti, nes tai būdas pažinti save. Jeigu kuris nors būrelis nepatinka, o nori pereiti į kitą, taip pat nereikėtų drausti. Tačiau tėvų pareiga yra pastebėti vaiko gabumus ir jį kryptingai lavinti. Tad jeigu treneris jums sako, kad mergaitė gabi tenisui, manau, reikėtų rasti būtų, kaip ją įkalbėti lankyti šią sporto šaką. Galbūt tik šiuo metu nenori eiti į teniso treniruotes, nes nelanko jų kiti klasės draugai. Susitarkite su dukterimi, kad ji lankys tenisą, o jūs mokykloje jai leisite rinktis tuos būrelius, kurie jai patinka.
