Kas nutinka, kai šeimoje vaikui yra per daug disciplinos ir griežto auklėjimo

Nuolat girdime skundų, kad šiuolaikiniai tėvai nemoka auklėti savo vaikų. Esą šie auga be disciplinos, lyg palaida bala. O kas būna, jei disciplinos ir griežto auklėjimo namuose per daug? Konsultuoja vaikų ir šeimos psichologė Alma Želvienė.

Iš skaitytojos laiško:


„Nuolat dėl vaikų auklėjimo apsipykstu su savo drauge, kurios šeimoje auga dvi dukterys – 7 ir 10 m. Visa šeima laikosi nuostatos, o gal tradicijų, kad prie stalo reikia elgtis kultūringai ir nekalbėti. Visi keturi šeimos nariai tyliai valgo ir girdėti ne vaikų juokas, ramus tėčio ir mamos balsas, o skambantys šaukštai. Mergaitės baigia valgyti lėkštę sriubos ir kantriai laukia, kol bus patiektas antrasis patiekalas. Jeigu joms nepatinka koks nors maistas, gali jo nevalgyti, bet iki kito maitinimo neturi teisės užkandžiauti. Kelis kartus mačiau, kai mergaitės prašė jogurto, bet mama jo nedavė, nes jogurtas valgomas per pusryčius. Mano draugė yra įsitikinusi, kad tinkamai auklėja savo dukteris, nes jos įprato valgyti prie stalo sveiką, namie gamintą maistą. Mergaitės negali net sulčių nusinešti į savo kambarį, ką jau kalbėti apie sausainius ar vaisius. Valgyti skirta vieta – prie virtuvės stalo, kartoja draugė. Bandau ginti mergaites. „Taip negalima“, – sakau draugei. Atsako, kad jiedu su vyru taip augo, ir vaikus taip augins. Anądien draugė pasakė, kad viena mergaitė naktimis pradėjo šlapintis. O gydytojai neranda priežasties. Po tokių jos žodžių ėmiau galvoti, kad tokia disciplina ir gali būti tikroji naktinio šlapinimosi priežastis. Ar tokia disciplina negali pridaryti žalos?“


Atrodo, šioje šeimoje vaikai auginami taip, kaip juos kažkada augino tėvai. Kaip toks griežtas auklėjimas gali paveikti vaiką?


Šlapinimasis į lovą dažnai būna baimės ir nerimo išraiška. Vaikas jaučia įtampą, nes žino, kad labai daug ko negali daryti, nes jeigu darys, tėvai bus nepatenkinti. Kiekvienam vaikui norisi užkandžiauti, padūkti, kartais nesinori patiekalo, kuris padėtas ant stalo... Bet šiuo atveju jis neturi teisės to pasakyti, nes prie stalo nekalbama. Vaikas suvokia, kad tėvai jo nepriims tokio, koks norėtų būti, ir išgyvena, kad yra blogas. Vaikiškumas niekur nedingsta, todėl jeigu mergaitė jaučia, kad tėvai nepriima jos tokios, kokia yra iš tiesų, formuojasi prasta nuomonė apie save ir kyla didžiulė vidinė įtampa. Dėl šių priežasčių gali šlapintis į lovą, gali būti ir kitokių nerimo išraiškų, apie kurias mes nežinome, nes skaitytoja daugiau neišduoda. 

 

Ar tėvai, norėdami vaikams užbrėžti ribas, nepersistengia? 


Ribos turi būti, tačiau ir ribos turi turėti ribas. Nustatyti ribas turėtume pagal vaiko amžių ir jo raidą. Dažnai pasisėdėjimas prie stalo kaip tik suartina šeimą. Vis dėlto kiekviena šeima turi savas vertybes ir įpročius, jeigu vertybė – tyla prie stalo, kokie nors valgymo ritualai, sunku ką nors pakeisti. Ko gero, išties mergaičių tėvai patys užaugo taip auklėjami ir dabar mano, kad yra padorūs, teisingi ir tvarkingi žmonės kaip tik dėl to, jog tėvai buvo jiems griežti. Labai sunku būtų jų nuomonę pakeisti, o vaikai tokioje aplinkoje užaugę vėliau gali pradėti jos vengti. Vaikas auga, bręsta, susidaro savo nuomonę apie gyvenimą ir dažnai pasirenka tokią aplinką, kurioje ramiau, saugiau ir maloniau. dažnai ir nebenori važiuoti į savo vaikystės namus. Aišku, tai priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus asmeninių savybių. 


Vaikui, kurį nuolatos saugosime, kontroliuosime, pasaulis gali atrodyti labai baisus ir pavojingas ir jis neišmoks gerai savęs vertinti.
Vaikui, kurį nuolatos saugosime, kontroliuosime, pasaulis gali atrodyti labai baisus ir pavojingas ir jis neišmoks gerai savęs vertinti.
Shutterstock nuotr.


Įdomu, ar iš tokių suvaržytų vaikų nesišaipo bendraamžiai? Tik pabandykime įsivaizduoti: ateina į svečius mergaitė, kuri bijo kambaryje kartu su drauge suvalgyti obuolį arba išgerti stiklinę sulčių. 


Bendraamžiams gali atrodyti keista, kodėl paprastas veiksmas, kuris yra jų namuose priimtinas ir nesmerkiamas, kelia baimę. Juk vaikas netampa blogesnis dėl to, kad pasiima iš šaldytuvo maisto arba kalba prie stalo. Realiai netampa, tėvų akyse – galbūt. Todėl vaikams, pas kuriuos atvyksta draugų iš griežtos šeimos, gali atrodyti keista, kodėl įprastas kasdienis veiksmas yra draudžiamas. Negalima daryti blogų dalykų, bet valgyti nėra blogai. Gali būti, kad bendraamžiai pasišaipys arba mokys vaiką kitokio elgesio. Sakys, einame į kambarį ir neškimės sausainių.


Galbūt tėvai neleidžia užkandžiauti vaikams kambaryje, nes paskui reikia jį patiems tvarkyti?


Jeigu tik dėl tvarkos kambaryje neleidžiama užkandžiauti, vadinasi, tėvai greičiausiai nėra atskyrę savo ir vaikų įtakos zonų. Kiekvienas vaikas turėtų jausti pareigą sutvarkyti savo erdvę, padėti valyti namus. Bet jeigu vaikas nenori tvarkyti savo kambario, tai nerodo, kad tėvai yra blogi, nes neišmokė, neprivertė to daryti. Tėvai turėtų ne tvarkyti vaiko kambarį, o tik priminti atžalai, kad jis tai turi padaryti. 


Gal mes tiesiog nesugebame „paleisti“ vaikų? Jie greičiau auga, negu mums norėtųsi.


Taip, tai problema. Vaikas save, kaip asmenį, pradeda suvokti jau nuo 2 m. ir nori viską daryti pats. Ir tai reikia leisti. Vaikui, kurį nuolatos saugosime, kontroliuosime, pasaulis gali atrodyti labai baisus ir pavojingas ir jis neišmoks gerai savęs vertinti. Labai sunku „paleisti“, bet kai mažylis pradeda lankyti darželį ar mokyklą, jau reikėtų tėvams susidėlioti, ką jam drausime. Drausti ką nors daryti reikėtų tai, kas kelia pavojų sveikatai ar gyvybei. 


Draudimai – subtili tema, nes kiekviena šeima turi savų. Tačiau prieš ką nors vaikui draudžiant vertėtų pagalvoti, ar tai nedaro žalos jo sveikatai. Jeigu ne, daugiau naudos bus, kai leisime ar drausime? Tarkim, jei vaikas, suvalgys obuolį bežiūrėdamas filmuką ir pasijus sotus bei laimingas, kam drausti šį malonumą? Maža to, vaikai turi kas kiek laiko užkandžiauti, nes jų medžiagų apykaita greita.


Ar galima pasakyti, kiek disciplinos vaikui reikia? Esu girdėjusi nuomonę, kad vaikams iš esmės tinka kareiviškas auklėjimas. 


Nemanau, kad vaikams reikia tokios disciplinos. Vaikai turi žinoti normas ir pareigas. Jie turi prižiūrėti savo erdvę: pasikloti lovą, susitvarkyti žaislus, susidėlioti drabužius, padėti tėvams atlikti buities darbus. Yra visuotinai priimtos etiketo taisyklės, kurių mažylis turėtų būti mokomas. Per didelė disciplina nėra gerai. Ji gali turėti skaudžių padarinių. Viena jų – valgymo sutrikimai. Dažnai bulimija arba anoreksija sergančios mergaitės būna iš griežtų šeimų. Valgymo sutrikimai yra viena nerimo įveikimo formų. Mergaitė, kuri negali išpildyti visų tėvų reikalavimų, nesijaučia tobula, nes nuolat ką nors padaro, dėl ko tėvai supyksta, ir jaučia nerimą. O atsisakydama valgyti arba tuštindama šaldytuvą, paskui savo skrandį bando jo atsikratyti.


Ar teisingas susidaro įspūdis, kad griežtai auklėjami vaikai yra bailūs?


Taip, nes jiems pasaulis atrodo baisus. Vyresni vaikai bijo suklysti. Discipliną mėgstantys tėvai klysti neleidžia, o ne visada juk pavyksta elgtis taip, kaip reikia. Kyla vidinių prieštaravimų, nes vaikas mato, kad bendraamžiai gyvena kitaip, jie gali sau leisti kur kas daugiau. Tada kyla vidinė įtampa, nes vaikas negali elgtis kaip kiti, mat jausis blogas. O jeigu stengsis elgtis taip, kaip tėvai auklėjo, susitikęs su draugais jausis netinkamas, nes kiti elgiasi kur kas laisviau. 


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis