Dukrytės gimimas pakoregavo žinomų aktorių gyvenimą

Aktoriai – Justina Žiogaitė–Butkienė (28 m.) ir Arnas Butkus (29 m.) augina dešimties mėnesių Ulą, kuri per krikštynas gavo dar ir Lukrecijos vardą.

Jauni aktoriai žinomi iš populiarių serialų – „Moterys meluoja geriau“, „Rezidentai“, „Pasmerkti“. Panevėžiečiai juo myli už spektaklius teatre „Menas“. Kai kalbėjomės su miela ir nuoširdžia pora, vaikštinėdami po parką, šalia Panevėžio „Cido“ arenos, su jais sveikinosi vos ne kas antras praeivis. „Jūsų gerbėjai?“ – klausiau. Justina kuklinosi: „Turbūt.“ Kaip sekasi derinti aktorystę ir motinystę – apie tai šis interviu. 


Justina. Su savo būsimu vyru Arnu susipažinome Šiaulių universitete, studijuodami estrados meną, ten taip pat rengė aktorius. Aš pati esu iš Šiaulių, Arnas – iš Joniškio, baigusius studijas mus abu pakvietė į Panevėžio teatrą „Menas“. Mudu su Arnu jau skaičiuojame septintą sezoną šiame teatre. Drauge esame jau daugiau negu aštuoneri metai, o susituokę – trejus. 


Jūs žinomi iš televizijos serialų, kaip ten atsidūrėte?


Kaip ir visi turbūt, dalyvavome atrankose. Pirmas didesnis mano vaidmuo buvo seriale „Rezidentai“. 


Vaikelis atsirado sąmoningai ir planuotai?


Visiškai sąmoningai. Iš tiesų galvojome apie vaikelį jau ir anksčiau, bet vos tik ateina mintis, kad norime kūdikio, prasideda įvairiausi filmavimai, tai vienas, tai kitas, tai trečias. 


Arnas. Taip praėjo apie porą metų. 


Justina. Kai mano antras sezonas seriale „Moterys meluoja geriau“ ėjo į pabaigą, nusprendėme, kad ir ką siūlytų, darbus atidėsime, nes atėjo metas kūdikiui. Tikrai galvojome, kad mudviem taip „bystriai“, nepabijokime to tarmiško žodžio (juokiasi), neišeis, bet išėjo – labai greitai pastojau.


Pamenate viską iki smulkmenų?


Be jokios abejonės, pasidariau testą kaip tik įmanoma greičiau, nes labai nekantravau. Testas buvo neigiamas, o aš nuliūdau, galvojau, kaip gaila. Net pasidariusi testą vis tiek jaučiausi kažkaip kitaip, neįprastai, tarsi pykina, tarsi dar kažkokie nepažįstami pojūčiai lanko. Arnas man sakė, kad greičiausiai prisigalvoju, nes labai noriu to nėštumo. Praėjo savaitė, aprimau, paskambino draugė, kuri baigė žindyti po ilgo laiko, ir pasiūlė tai paminėti. Važiuojame pas draugus, o aš vis skundžiuosi, kad keistai jaučiuosi. Arnas nuvažiavo prie vaistinės ir pasiūlė nusipirkti dar vieną nėštumo testą.


Antrą testą darėte tiesiog svečiuose?


Nuvažiavome pas draugus, vyrai išėjo į parduotuvę, o aš – tiesiai į tualetą. Pamenu, kaip pirmą kartą žiūrėjau ir laukiau, kol išryškės tas antras brūkšnelis, o jo nebuvo ir nebuvo. Antrą kartą akimirksniu pasirodė. Sėdžiu ant vonios krašto, žiūriu į nėštumo testą ir galvoju: „Bet juk tas antras brūkšniukas rodo mano vaikelį.“ Pakviečiau savo draugę, ji atskubėjo susirūpinusi ir paklausė: „Kas nutiko, gal vorą pamatei?“ Kaip mudvi spiegėme iš laimės, paskui dar ir paverkėme.


Kaip vyrui pranešėte tokią žinią?


Pasinaudojau šiuolaikinėmis technologijomis, nufotografavau testą ir nusiunčiau. 


Arnas. Telefonas – kišenėje, o aš nieko negirdėjau, nieko nemačiau. Justina. Kai grįžo iš parduotuvės, išsitraukė telefoną ir pamatė, jo reakcija buvo tokia, kaip pats sakė, „išmušė“ saugiklius. Pamenu, kad labai stipriai apsikabinome.


Kokie darbai tada jūsų laukė – teatre, televizijoje? 


Sulaukiau nemažai siūlymų filmuotis, bet visų atsisakiau. Siūlė filmuotis ir dar vieną serialo „Moterys meluoja geriau“ sezoną. Iš pat pradžių lyg ir buvo tokių planų, kažką galvojo keisti, bet laikas ėjo, o mano pilvelis didėjo ir galų gale tapo per vėlu. Galiausiai pakvietė vaidinti kitą aktorę. 


Koks buvo jūsų nėštumas?


Įvairus, pavadinčiau jį spalvingu. Nepasakyčiau, kad jaučiausi labai blogai, truputį pykino, aš tai pavadinčiau pakilusiu rūgštingumu. 


Arnas. Vargino nuotaikų šuoliai, kuriuos galima pavadinti taip: „Visko noriu – nieko nenoriu.“ 


Justina. Paskutinis mėnuo buvo tikrai sunkesnis, nes pilvas buvo didelis. Pati esu smulkutė, priaugau apie 15 kilogramų.


Kuo maitinotės?


Valgiau daug ir visko, ko norėjau, pati nelabai storėjau, bet Ulytė gimė beveik 3800 g. 


Arnas. Jeigu tiksliai, tai 3720 g.


Gimdėte pati?


Justina. Planai buvo tokie, kad pagimdysiu pati, bet taip viskas susiklostė, kad po devynių valandų mano pastangų teko daryti cezario pjūvį, nes dukrytės padėtis gimdoje buvo bloga – gulėjo galvyte žemyn, bet negalėjo pasisukti.


Jūs devynias valandas kankinotės?


Nepavadinčiau to kankyne, pradžia buvo iš viso fantastiška. Į gimdymo namus atvažiavau pati iš dėvėtų drabužių parduotuvės, nes ieškojau vyrui... neperšlampamų kelnių. Viskas buvo gerai, jautėmės pasiruošę, nes lankėme kursus. Anksti ryte lyg ir atrodė, kad pradeda tekėti vandenys, parašiau savo gydytojai, o Arnui liepiau eiti į darbą, tik įspėjau, kad namuose tai nenusėdėsiu, pasiimsiu mašiną, užvažiuosiu į parduotuvę bananų, dar ko nors, ko gali prireikti ligoninėje. Vyras ir išmynė į repeticiją dviračiu.


Radote vyrui neperšampamas kelnes?


Neradau (juokiasi), tik prasidėjo sąrėmiai, tiksliau, toks lengvas „pabadymas“, maždaug kas devynias minutes, bet jaučiausi vis tiek puikiai. Sutikau toje parduotuvėje savo kolegę iš teatro su sese, mane taip ir pristatė: „Štai čia mano kolegė Justina, ji tokia drąsi ir faina, kad tiesiai iš dėvėtų drabužių parduotuvės važiuos gimdyti.“ 


Ką sakė gydytoja jus pamačiusi?


Apžiūrėjo ir pasakė, kad mano gimdymas jau prasidėjęs, kad gimdos kaklelis atsidaręs jau pakankamai. Pati nuėjau į mašiną, pasiėmiau iš jos daiktus. Buvo spalio mėnuo, graži diena, paskui taip ėmė pliaupti lietus – kaip iš kibiro, parašiau žinutę Arnui. Arnas. Repetuojame naują spektaklį „Mikė Pūkuotukas“, mano vaidmuo buvo pagrindinis, režisieriui pasakiau, kad telefoną laikysiu šalia savęs, nes tokia diena, gali bet kada gimti kūdikis. Gaunu tokią keistą Justinos žinutę: „Viskas gerai, jau prasidėjo, kai galėsi, atvažiuok.“ Nelaukiau repeticijos pabaigos, tai jau nebeatrodė svarbu, bendradarbės pradėjo spygauti iš laimės, atsirado begalė norinčiųjų mane pavežti iki gimdymo namų.


Arnas buvo su jumis kartu?


Taip, kiekvieną minutę, išskyrus operacinėje. Paskutines pusantros valandos teko stipriai kęsti skausmą, nes buvo tikimybė, kad „leliukas“ pasisuks. Jeigu ne mano vyras, gal būčiau iš skausmo ir numirusi, nes skausmas buvo... uch! Aš labai save įtikinėjau, pavyzdžiui, kad mano gimdos kaklelis versis labai lengvai, taip ir buvo, paskutiniai centimetrai atsivėrė per pusvalandį, įlipus į vonią. Tikiu įtaigos galia, prie mano lovos kabojo užrašas, spalvotomis raidėmis buvo užrašyta: „Aš gimdau lengvai ir natūraliai.“ Kiekvieną rytą, vos atsibudusi, ir kiekvieną vakarą eidama miegoti kartojau tą patį. Taip iš tiesų ir buvo, jei ne paskutinės pusantros valandos, per kurias vis dėlto pats kūdikis pasirinko, kaip gimti. 


Lankėte kursus, kuriuose to mokė?


Tiesa, lankėme gydytojo R.Šemetos kursus, jie mums labai patiko. 


Arnas. Kursai man labai padėjo, žinojau, kas turi vykti, antraip būčiau manęs, kad žmona iš mirties vaduojasi, o gydytojai nieko nedaro. Galėjau ją nuraminti, stebėjau jos gimdymo parametrus, atrodė, Justinai per gimdymą visos žinios lyg išsitrynė. Tik sakiau: „Mažyte, kvėpuok“, o pats stengiausi nepersikvėpuoti, kad galva neapsisuktų. Žiūrėjau į prietaisus ir mačiau, kada „ateina“ sąrėmis, žinojau, ką tai rodo, kad kai skausmas siekia padalą tarp 80 ir 100, tai jau gimdymas. Man jau 100 atrodė žiauru, bet Justina buvo pasiekusi ir 180 ribą... 


Justina. Vienintelė man patogi padėtis buvo pusiau sėdom, pasikabinus ant jo kaklo, jis visas devynias valandas mane kabančią ir laikė... Jei sąžiningai, esu bailė – labai bijojau gimdymo skausmo, sakiau Arnui, o kas bus, jei nepajėgsiu ištverti. Jis rasdavo žodžių, kaip mane nuraminti.


Arnas. Kai ją išvežė į operacinę, vienas likau palatoje, buvo tokia spengianti tyla ir pajutau, kaip man skauda visą kūną. 


Pagimdėte ir kas toliau? 


Arnas. Labai gerai prisimenu tą dieną, kai grįžome iš ligoninės, aš sėdžiu, žiūriu televizorių, mano merginos miega už sienos, daiktai tie patys, o jausmas viduje, kad dabar jau pilni, labai pilni namai.


Justina. Pirmas mėnuo buvo labai sudėtingas. Arnui – spektaklio premjera. Man tikrai buvo baisu, kai po keturių dienų, grįžusi iš ligoninės, namuose likau viena. Vyrui prasidėjo ir serialo „Pasmerkti“ filmavimas, kuriame turėjo vaidinti. Jis parvežė mus iš ligoninės ir uždarė duris. 


Ką tą akimirką jautėte?


Pamenu, guli Ula lovytėje, kuri jau stovėjo mūsų kambaryje mėnesį, pilna įvairių daiktų, kurių reikia ir nereikia, o aš sėdžiu tokia vieniša ir galvoju: „Dieve, o ką dabar daryti?“ Pilvas susiūtas, skauda, mama padėjo kiek galėdama, bet jos namuose laukė mano sesutė pirmokė. Mama atvažiuodavo po pamokų, savaitgaliais, ji gyvena Šiauliuose, Panevėžyje giminių neturime. Iš tiesų nesu kažkokia išskirtinė, ypatinga mama, kaip ir kiekvienai, matyt, teko pabūti ir nevalgiusiai, nes nėra laiko ne tik kada maisto pasidaryti, bet ir į tualetą nueiti. Prabanga nusiprausti ar iki soties išmiegoti. Buvo labai sunkus metas, neslėpsiu.


O vyras tuo metu buvo paskendęs darbuose?


Ir atakuodavo mane žinutėmis. Taip, jis buvo darbuose, drauge – ir su mumis, jo mintys. 


Kada baigėsi toks sunkus ir gan vienišas periodas?


Maždaug po pusantro mėnesio laukė jo spektaklio premjera. Atvažiavo mama, o tuomet dar žindžiau gan dažnai, kas dvi valandas, vis tiek mane išleido pažiūrėti. Pamenu, atsisėdau salėje, šviesos užgeso, išeina į sceną tas mano Mikė Pūkuotukas, pradeda vaidinti, o aš taip ėmiau verkti, tiesiog raudojau. Man buvo gaila savęs, jo, nes vaidmuo sudėtingas ir kaip jis tokiomis įtemptomis sąlygomis sugebėjo taip pasiruošti? Juk buvo visko – ir ašarų, ir nemigo naktų. Kai jis grįždavo iš darbo, tik tada galėdavau atsipalaiduoti, ramiai nueiti į vonią, pavalgyti, perimdavo visą vaiko priežiūrą.


Pradžia buvo sunki?


Ula – ne iš ramiųjų, laimei, baisieji, ilgai trunkantys pilvo diegliai mus aplenkė. Dukrytė viena pabūti ir ramiai pagulėti negalėdavo, vis ant rankų.


Marius Morkevičius


Jūsų pačios svoris greitai grįžo?


Labai gretai, Ulos svoris didėjo akimirksniu, tokiu pat tempu tirpo mano kilogramai. Ji vis sunkėjo, o aš vis traukiausi. (juokiasi) 


Kada grįžote į savo darbą, neseniai kino teatruose pasirodė filmas „Robertėlis“, jame atliekate vieną iš pagrindinių vaidmenų?


Praėjus keturiems mėnesiams po Ulos gimimo man pasiūlė šį vaidmenį. Iš pradžių buvo planuota pradėti filmavimus, kai dukrytei buvo šiek tiek daugiau nei mėnuo, tuo metu būčiau greičiausiai atsisakiusi, kad ir koks viliojantis buvo siūlymas, tiesiog Ula buvo labai maža, nebūčiau pasiryžusi jos palikti. Labai bijojau dėl žindymo.


Kodėl buvo tokių baimių?


Atrodė, ką tik viskas susi tvarkė, „atradome“ savo ritmą, žindyti nebebuvo taip skausminga, labai bijojau, kad ką nors pakeitus vėl visos bėdos grįš, o tada aš nusišausiu. (juokiasi)


Žindymo pradžia tikrai nebuvo lengva. Prabėgus trisdešimčiai dienų, kai gimė Ula, pagimdė ir Arno sesuo. Mano patarimas jai buvo vienas – iš karto dar į gimdymo namus pasikviesti žindymo konsultantę. Pati kviečiausi tik kai grįžau į namus iš ligoninės. Prisiminiau, kaip per kursus mums sakė: „Gimdyti lengva, žindyti sunku.“ Taip ir buvo, iš pažiūros lyg ir normalu viskas, bet skauda, kažkodėl kraujo pasirodė. Žindymo konsultantė akimirksniu viską sustatė į savo vėžes, dar ir dabar su ja bendrauju, visus dešimt mėnesių, kai gimė Ula. Maitinu iki šiol.


Papasakokite, kaip derinote filmavimą ir Ulos priežiūrą. 


Ula su Arnu gyveno viešbutyje Vilniuje, mes visą laiką buvome kartu. Aš išeidavau filmuotis, būdavo 12 valandų pamaina, filmavausi ne kasdien, per mėnesį maždaug 19 įtemptų dienų. Aš kas keturias valandas nusitraukdavau pieno, Ula nepajuto jokių nepatogumų. 


Filmavimas vyko vasario mėnesį, nebijojote susirgti?


Lietuvą tuo metu buvo užspaudę nežmoniški šalčiai, tikrai baiminausi peršalti. Būdavo, grįžtu į viešbučio kambarį 3–4 val. nakties sustirusi į ledą, o aplinkui kolegos sirgsiu – dėl Ulytės, ji nuo manęs visiškai juk priklausoma. Mane vienas žmogus ramino: „Tu nieko nebijok, jūs, mamos, esate apsaugotos iš aukščiau.“ Gerai, kad man nereikėjo šokti į ledinį vandenį, aš buvau ta įžūli merga, kuri į eketę įstūmė savo partnerį, aktorių Nerijų Gadliauską – Robertėlį.


Marius Morkevičius


Kaip Ulai sekėsi su tėčiu?


Tėtis atsiėmė viską su kaupu už savo premjerą. Kokią rasdavo mane grįžęs po darbų, tokį rasdavau jį baigusi filmavimo pamainą – nesipraususį, neprivalgiusį, susivėlusį ir be nuotaikos. Bet jis – šaunuolis, puikiausiai susitvarkė. Kai Ulą palieku su Arnu, esu visiškai rami, jis – nuostabus tėvas. Mano mama jį vadina universaliu kariu ir labai myli, sakė, kad kito tokio vyro nėra mačiusi. (juokiasi) 


Arnas. Man labai pasisekė su uošve.


Mama, jūsų nuomone, gali suderinti viską, kai nori? 


Kartais gali, bet savo sprendimą filmuotis labai stipriai apgalvojau ir tam pasiruošiau, nepuoliau stačia galva, man svarbiausia buvo, kad nenukentėtų dukrytė. Pasiilgau teatro, jau tikrai noriu grįžti, dabar ieškome auklės, atrodo, jau pavyko, nes Panevėžyje ne taip paprasta. Mūsų darbo grafikas toks chaotiškas, kai normalūs žmonės ilsisi, mes dirbame, vakarais savaitgaliais. Mudu su Arnu daugelyje spektaklių vaidinome drauge, kai gruzinų režisieriaus B.Ceredianis pastatytame spektaklyje „37 atvirukai“ vaidinome įsimylėjėlių porą, aš jau laukiausi. Pilvą slėpdavau drabužiais. Besilaukdama kažkaip oriau vaidinau, nesidraskiau, nešokinėjau, be to, vyras užkulisiuose vis stabdydavo, kad ramiau elgčiausi. Kol kas nenoriu imtis didelių vaidmenų, kurie reikalauja daug laiko ir pastangų. Man svarbiausia - duktė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis