Nomeda Marčėnaitė: man patinka, kad anūkė mane vadina vardu

(1)

Menininkė Nomeda Marčėnaitė kol kas turi tik vieną anūkę aštuonmetę Fridą Avą. Nomeda nenori būti tiesiog bevarde močiute, ji savo Fridai yra Nomeda.

Koks jausmas aplankė, kai sužinojote, kad tapsite močiute? Ar šitas naujas statusas ir pats žodis „močiutė“ buvo priimtinas? Juk tai tarsi pripažinimas, kad įžengsite į kitą etapą, kai tampi jau ne tik mama, bet dar ir kažkuo, kas asocijuojasi tikrai nebe su jaunyste…


Neatsimenu tikrai, kaip aš priėmiau šią žinią, kad tapsiu močiute. Man tokie dalykai tikrai nesukelia jokio perversmo jausmo. Viena tikrai prisimenu – kad nepriėmiau tos žinios kaip senėjimo požymio, tai ne kažin ką ir keičia.


Kaip jus vadina anūkė?


Štai kas mane tikrai „biesina“, tai šitie pavadinimai. Mane ir mano vaikai mama vadino tik kai buvo visiškai maži, o dabar – kaip kada, bet dažniau vardu. Frida kelis kartus mane bandė vadinti močiute, bet iš karto pasakiau, kad man labiau patiktų, jei ji vadintų mane Nomeda. Tokias problemėles pradėjome spręsti, kai ji pradėjo kalbėti. Kartą mane pavadino močiute, o aš jai atsakiau: „Tai ko gi tu nori, anūke?“ Žiūrėjo ji į mane išpūstomis akimis, o aš paaiškinau, kad jeigu jau taip, tai, vaizdžiai tariant, žaidžiame tomis pačiomis kortomis. Man labai gaila, kad visos močiutės staiga tarsi tampa bevardės. Gražu, kai močiutė turi tik jai skirtą ypatingą pavadinimą: močiutytė, mamulytė, motulytė. Taip vadindami savo artimus žmones, tarsi juos nupersonifikuojame ir turime rezultatą, kad net nežinome jų vardų, o apie promočiutes iš viso patyliu. Gal taip daroma specialiai, kai žmogus numiršta, lengviau atsisveikinti su tuo, kuris neturi vardo, tiesiog „mirė babytė.“ Aš turiu dvi močiutes, kas jos tokios? Jos gyvena ir nugyvena savo gyvenimus, kažką pasiekė ir staiga tu tampi kažkokiu bendriniu vardu – močiutė.


Pamenate tą akimirką, kai pirmą kartą pamatėte Fridą?


Šitą akimirką labai gerai prisimenu, pamačiau Fridą gimdymo namuose ir pagalvojau: „Verkia ir pavydi Anglijos karalienė, gimus šiam mažam žmogučiui...“ Jos veidukas atrodė kaip visiškai suaugusio protingo žmogaus, atrodė, kad jai daug daug metų ir jos žvilgsnyje glūdėjo pasaulio išmintis, iš karto prisiminiau filmą „Keista Bendžamino Batono istorija“, kai Brado Pito herojus gimė 80–ies ir metams bėgant tik jaunėjo. Dabar Frida yra tikrai nepaprasta mergaitė, labai graži ir talentinga. Šiaip ji – unikalus vaikas, nors, tiesą sakant, visi vaikai yra unikalūs tik reikia pastebėti ir įsižiūrėti. Frida yra tokia, kad į ją net įsižiūrėti nereikia. Pamenu, kai ji dar kokių ketverių priekaištavo savo tėčiui, mano sūnui Dovui, kodėl jis išjungė jos muziką, o tai buvo „Mezzo kanalas“.


Esate gera močiutė?


Visi kiti seneliai yra daug geresni už mane. Mano pačios jaunesnieji vaikai kažkaip neleido man atsiduoti močiutystei, vis dar su jais nemaža reikalų. Man smagu stebėti, kad ji yra klasikinės kultūros vartotoja nuo „leliukės“ amžiaus. Kai jai laikydavau ant rankų, galėdavau būti visiškai rami, kad šita mergaitė man tikrai neplėš auskarų iš ausų. Ji apčiuopdavo mažais pirštukais ir atsargiai čiupinėdavo, kaip sraigytė mažais čiuptuvėliais bandydavo pajusti, kas tai yra. Drabužius liesdavo taip pat labai atsargiai, tarsi pajusdama audinio faktūrą. Ji tarsi pildo mano svajones, aš vaikystėje mėgdavau šokti (manau, visiškai neblogai tai dariau, tačiau specialiai nesilavinau), vėliau tiesiog mokiausi „čiurlionkės“ dailės skyriuje. O Frida labai griežtai dar visai mažutė pasakė, kad ji bus balerina, ir to siekia. Pamenu, ją, dar visai mažutę, nusivedė į kažkokį A.Cholinos spektaklį, paskui jos mama Indra paklausė, ar patiko. Frida atsakė tik tiek, kad tai – ne baletas.


Ar padėjote auginti anūkę, vaikai prašė pagalbos?


Jūs gal juokaujate? Jie per daug savarankiški. Kartą tik ėjau prašyti dėl Fridos mokslų, kad priimtų į tą mokyklą, kurioje mokėsi ir mano duktė su sūnumis. Tokia ir buvo mano rimtesnė pagalba. Nei jokių maudymo, vystymų, maitinimų. Indrai su Dovu daugiausia padėjo Indros mama, ji tikrai pati geriausia močiutė pasaulyje, Frida ją nepaprastai myli. Kartą marti Indra pasakojo, kaip rodė Fridai mano nuotrauką ir klausė, kas čia. Mergaitė ramiai atsakė: „Nomeda.“ Indra paklausė, ar ji žino, kad Nomeda – jos tėvelio mama ir jos močiutė. Frida užginčijo, kad močiutė yra Gailutė, čia yra Nomeda.


Nomeda Marčėnaitė
Nomeda Marčėnaitė
Žanetos Paunksnės (ZANETA PAU PHOTOGRAPHY) nuotr.


Kai turite galimybę, lepinate anūkę?


Mano statusas yra močiutė, vardas – Nomeda, kokia laimė, kad anūkų neprivalau auklėti, aš galiu juos tiesiog lepinti, mano tokia pareiga. Šiaip visiškai netikiu verbaliniu auklėjimu, vaikai mokosi tik iš mūsų pavyzdžio.


Turite tik judviejų su Frida ritualų?


Turime emocinį ritualą, žinodama, koks šitas pasaulis sudėtingas ir sunkus ir turėdama labai gražių savo genties vyrų ir moterų pavyzdžių, tą patį atlieku ir su Frida. Mano dėdė Vaidas paskambindavo man ir sakydavo: „Nomedyte, skaičiau tavo interviu, tu, kaip visada nepaprastai protingai pakalbėjai, atrodei labai nuostabiai. Mano gražuole, žinok, kad aš tave labai myliu...“ Visą laiką mano gyvenime buvo tokių, besąlygiškai mane palaikančių žmonių. Norėčiau būti Fridai toks žmogus, taip ir elgiuosi, Dabar nuvažiavau pas ją į baleto stovyklą, pasisodinau ant kelių ir pasakiau: „Tu esi nuostabi, ypatinga, tau net stengtis nereikia, tu jau esi tokia“, tą patį aš darydavau ir su savo vaikais. Norėčiau, kad Frida visada žinotų, kad yra toks žmogus, kuris ja žavisi, ja džiaugiasi tiesiog besąlygiškai. Be abejo, dar yra ir tėvai, bet jie dar turi ir ją auklėti, mokyti, o aš ja galiu tik žavėtis. Aš turiu būti ta brasta, kai ji eina tarsi vandeniu, bet visada žino, kad po juo yra atrama, kad neprasmegtum ir nepaskęstum. Smagu, kad tokių, ją besąlygiškai palaikančių „brastų“ ji turi daugiau – senelį Liutaurą, močiutę Gailutę ir net promočiutę.


Ar jūs – iš tų močiučių, kurioms atrodo, kad vaikas nuolat alkanas?


Mes – aš, sūnus Dovas ir jo Frida esame iš tų, kurie nuolat esame alkani. Jeigu mes pamirštame pavalgyti, tampame labai pikti. Mano susirūpinimas, kad Frida būtų visada pavalgiusi, – tik iš nenoro turėti šalia piktą vaiką (juokiasi). Šiaip maisto nesureikšminu, mano galva, vaikui kišti per prievartą nereikia, išalks, pats paprašys. Dar nė vienas nenumirė, jei tėvai gyvi ir šaldytuvas pilnas, jie energijos gauna iš kažkur dar – ne tik iš maisto. (kvatoja).


Močiučių patarimai


Nesuprantu tokių nesąmonių – savo patarimus sveikiausia palaikyti sau ar pasidėti juo ten, kur telpa. Mane tai siutina, kai žmonės, kurie nėra šalia tavęs, kartu negyvena, bet yra pasiruošę apdalyti patarimais net neprašyti. Patarimus daliju vienu atveju, kai manęs vaikai ko nors paklausia. Jeigu žinau, visuomet patariu. Bet jau tikrai nebambu: „O man atrodo, kad jūs čia tikrai ne taip darote.“ Niekada! Nesu taip arti savo sūnaus šeimos, kad galėčiau žarstyti vertingais patarimais. Jeigu marti Indra manęs klausia, pas kokį gydytoją vaiką nuvesti, visada patariu, nes dar visai neseniai auginau savo jaunėlius.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis