Kuo ypatinga motinystė Naujojoje Zelandijoje: lietuvių istorijos

Teatro režisierė, rašytoja, neseniai pasirodžiusios knygos „Tigras tai ne Katinas“ autorė Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis kartu su vyru Aurimu Naujojoje Zelandijoje gyvena jau ketveri metai. Augina dvi dukras: dvejų metų Oną Ditę ir aštuonių mėnesių Uršulę. Anot moters, į Naująją Zelandiją juos su vyru atvedė avantiūra.


„Prieš atvykdami čia, kurį laiką gyvenome Azijoje. Prieš grįždami į Lietuvą, dar norėjome pagyventi anglakalbėje egzotiškoje šalyje. Taip susiklostė, jog apsistojome būtent čia“, – šypteli moteris.


O duomenų analitike dirbanti Rasa Vedrickienė su vyru Artūru į Naująją Zelandiją atvyko prieš aštuonerius metus. Pora augina pusšeštų metų Oliverį ir dvejų Idą Kotryną.


„Anuomet mūsų magistro studijos artinosi prie pabaigos: Artūras studijavo Švedijoje, aš – Danijoje. Abu ieškojome vietos, kur galėtume atlikti praktikas. Kartu ir pakeliauti. Naujoji Zelandija atrodė puikus pasirinkimas – graži šalis, anglakalbė, toli nuo namų. Taip jau susiklostė, kad, pasibaigus praktikoms, mums abiem pasiūlė likti. Su mielu noru likome“, – pasakoja Rasa.


Su pirmąja dukra nuo šešių mėnesių iki pusantrų metų kasdien lankydavome vis kitus užsiėmimus. Naująją Zelandiją nuo Lietuvos skiria beveik 18 tūkstančių kilometrų, o tai beveik tas pats, kas perskristi per pusę pasaulio. Kuo ypatinga motinystė šiame egzotiškame krašte, kurio gyventojai save pasididžiuodami vadina kiviais? 


Jei Naująją Zelandiją reikėtų apibūdinti vienu sakiniu, koks jis būtų?


EGLĖ: Labai graži, unikalios gamtos, multikultūrinė šalis, kur kalbama bemaž 200 skirtingų kalbų, kur kiekviena kultūra, religija yra priimama ir gerbiama ir kur gera keliauti, dirbti, gyventi bei auginti vaikus.


RASA: Laisva, saugi ir svetinga šalis su neapsakomo grožio gamta, kur žmonės mėgaujasi turimomis galimybėmis: žiemą slidinėja kalnuose, vasarą laiką leidžia Ramiojo vandenyno pakrantėse ar banglente gaudo bangas laukiniuose Tasmanijos paplūdimiuose.


Motinystė Naujojoje Zelandijoje – kokia ji? Ar moteris, mama ten gerbiama?


EGLĖ: Naujojoje Zelandijoje pirmiausia yra gerbiamas žmogus, nesvarbu – vyras, moteris ar apskritai translytis asmuo, turintis atžalų ar bevaikis, suaugęs, garbaus amžiaus ar vaikas. Būti mama šioje šalyje yra lengva. Miestai pritaikyti keliauti su vežimėliais, susiplanavus galima išvengti automobilių spūsčių, nesunku bet kur pastatyti mašiną, visur pilna žaidimų aikštelių bei pramogų gamtoje: jūra, vandenynas, paplūdimiai, vulkanai, miško takeliai, stovyklavietės ir t. t. Yra daugybė iniciatyvų, skirtų jaunoms mamoms.


Su pirmąja dukra nuo šešių mėnesių iki pusantrų metų kasdien lankydavome vis kitus užsiėmimus: mamų su vaikais jogos grupę, žaidimų grupes mūsų vietiniame centre, parke, bažnyčioje. Jie būdavo nemokami, rengiami specialių organizacijų ar savanorių. RASA: Motinystė, mano manymu, yra visur panaši, skiriasi tik aplinka. Mamos čia gyvena labai aktyviai. Manydavau, kad, gimus vaikui, gyvenimas tarsi laikinai sustoja ir viskas sukasi tik aplink vaikus. Tačiau čia supratau, kad pagimdžius nebūtina stabdyti visų savo pomėgių – vaikai nuo kūdikystės yra įtraukiami į tėvų pamėgtus laisvalaikio užsiėmimus. Mamos susiburia į vaikščiojimo ar tiesiog kavos grupeles. Motinystė čia derinama su moters pomėgiais.


Kiek vaikų šeima įprastai augina? Kiek ilgai trunka motinystės atostogos?


RASA: Šeimose paprastai auga 2–4 vaikai. Motinystės atostogos oficialiai trunka vienus metus, tačiau dažnai moterys grįžta į darbą gerokai anksčiau dėl finansinių ar profesinių paskatų. Šiuo metu valstybė moka išmokas 22 savaites, tačiau nuo kitų metų planuojama prailginti iki 26 savaičių. Kai laukiausi Oliverio, motinystės išmokos buvo mokamos vos 12 savaičių.


Koks yra darbdavių požiūris į motinystę? Ar moteris spaudžiama grįžti į darbą?


RASA: Iš darbdavių pusės tokio spaudimo nėra. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai kurios moterys pačios nori grįžti į darbą kad ir nedidele dalimi etato, po gimdymo praėjus vos keliems mėnesiams. Pagrindinė priežastis – išmokos yra gana mažos. Įdomu ir tai, kad moterys, norėdamos kuo daugiau laiko praleisti su naujagimiu, čia dirba beveik iki paskutinės gimdymo dienos. Pasitaiko situacijų, kai į gimdymo namus važiuojama tiesiai iš darbo. Žinoma, yra ir kita grupė mamų, kurios nenori ilgos pertraukos profesinėje srityje, tad derina darbą ir ankstyvąją motinystę. Asmeniškai aš grįžau į darbą, kai pirmagimiui sukako metukai, bet greitai supratau, kad man trūksta laiko su vaiku, tad darbdavys pasiūlė dirbti ne visu etatu. Darbdaviai čia labai supratingi, yra daug galimybių dirbti iš namų ar (ir) lanksčiu grafiku, biuruose yra įrengti mamų kambariai, stengiamasi suteikti kuo palankesnes galimybes moteriai derinti šeimą ir profesiją.


EGLĖ: Moters buvimo laikas namie su kūdikiu labai daug priklauso nuo to, iš kur ji atvykusi. Pavyzdžiui, amerikietės ar prancūzės ilgiau kaip pusmetį namie nepasilieka. Kadangi mudvi su Rasa lietuvės, mums buvo susiformavusi nuomonė, jog vaikas su mama turi būti iki dvejų metų, kaip tai įprasta Lietuvoje. Dėl to jaučiausi bloga mama, kai Onai buvo pusantrų metų ir reikėjo pradėti leisti pusdieniui į darželį. Dabar manau, jog tai buvo tinkamiausias laikas – nebuvo jokių ašarų ar nenoro eiti. Net ir šiuo metu kasdien po pietų miego namuose ji užsideda savo kuprinę ir sako: „Ate, ate, Ona išeina į darželį.“


Kokia Naujojoje Zelandijoje yra nėščiųjų priežiūra, kokios gimdymo mados ir tradicijos?


EGLĖ: Gimdyti čia galima gimdymo namuose, ligoninėje arba savo namuose. Ligoninėje yra visa reikalinga aparatūra: čia gimdo tos, kurios nori, kam gresia komplikacijų arba vyresnio amžiaus moterys. Gimdymo namuose dirba tik pribuvėjos, nėra jokių gydytojų ar operacinių ir čia galima atvykti, jeigu nėštumas yra sklandus. Jei kyla komplikacijų, gimdyvė iš karto pervežama į ligoninę. Gimdant namuose, moteriai padeda ją prižiūrėjusi pribuvėja. Laukdami savo pirmagimės, abu su Aurimu lankėme „Hypno Birth“ kursus, tad natūralu, jog rinkausi gimdyti gimdymo namuose.


Tuose kursuose susipažinau su kitomis panašų požiūrį turinčiomis poromis. Man susidarė įspūdis, jog Naujojoje Zelandijoje yra populiarios natūralistinės idėjos.


RASA: Naujojoje Zelandijoje galima elgtis dvejopai: mokėti specialistui ir lankytis pas jį privačiai arba vaikščioti į konsultacijas pas valstybės finansuojamą pribuvėją ar akušerę. Privačius specialistus renkasi vyresnio amžiaus moterys, kurioms yra didesnė komplikacijų rizika, arba tos, kurios nori, kad būtų atlikta cezario pjūvio operacija. Didžioji dalis visgi renkasi pribuvėjų priežiūrą ir gimdymo vietą – ligoninę, gimdymo namus ar tiesiog savus namus. Ar vyrai dalyvauja gimdyme? Taip. Naujojoje Zelandijoje tokio klausimo niekas nekelia, visi vyrai dalyvauja gimdyme, nebent fiziškai negali to padaryti, nes yra kur nors išvykę. Mano pastebėjimu, čia dažniau keliamas klausimas – o kas dar iš artimųjų dalyvaus? Dažniausiai tai būna gimdančių moterų mamos ar net močiutės.


Koks yra požiūris į žindymą? Ar moterys ilgai maitina kūdikius savo pienu?


RASA: Čia žindyti nusprendusi moteris gali gauti labai daug paramos. Jei kyla problemų, visada yra į ką kreiptis. Yra žindymo konsultantų, kurie, jei reikia, gali atvažiuoti į namus nemokamai. Žinoma, dalis mamų nenori žindyti, žino, kad nemaitins kūdikio pačios, tad dar iki gimdymo pasirūpina buteliukais, mišinukais. Kitos yra užsispyrusios ir trūks plyš maitina savo pienu. Pavyzdžiui, mano sūnaus klasėje yra berniukas, kurį mama vis dar tebemaitina, nors jam jau pusšeš-tų metų. Bet tai, mano galva, jau ekstremalu (juokiasi).


EGLĖ: Manau, Naujoji Zelandija yra pažengusi, o gal net aplenkusi kitas šalis daugybe aspektų ir žindyti ar ne, kur ir kaip – jau nėra diskusijos objektas. Čia niekas nebekvestionuoja, nekomentuoja ir tuo labiau nesukuria spaudimo kažkam kažką daryti arba nedaryti žindymo, vaikų auklėjimo ar kuriuo nors kitu klausimu.


Darželiai – kiek labai jie skiriasi nuo lietuviškų ugdymo įstaigų?


RASA: Vaikai Naujojoje Zelandijoje dienas leidžia ne tik darželiuose. Čia labai populiarios vadinamosios namų auklės, kai auklė ne pas tave ateina, o tu pats vedi savo vaiką pas kažką į namus ir palieki to žmogaus priežiūrai. Taip dirbančios moterys vienu metu gali prižiūrėti ne daugiau kaip keturis vaikus: du 0–2 metų ir du 3–5 metų. Penkiamečiai jau pradeda lankyti mokyklą. Namų auklės privalo vaikams suteikti vienodas edukacines ir lavinamąsias galimybes, kokios būna darželiuose, savo namų kieme jos turi žaidimų aikšteles, rašo vaikų raidos istorijas, organizuoja išvykas. Naujojoje Zelandijoje paskutiniu metu labai populiarėja įvairūs alternatyvūs darželiai: lauko, etnografiniai ir pan. Juose vaikai ugdomi be jokių priverstinių veiklų – veikia tai, ką nori patys, visos reikalingos priemonės jiems po ranka.


EGLĖ: Mes Oną leidžiame į privatų darželį netoli namų. Šie darželiai niekuo nesiskiria nuo valstybinių, gal tik darbo valandos ilgesnės. Čia trims ar keturiems vaikams iki dvejų metų tenka viena auklėtoja. Vaikai užimami kasdien vis kitokiomis veiklomis – nuo piešimo, lipdymo, dainavimo iki sriubos virimo ar pyrago kepimo, o svarbiausia – yra laimingi ir mėgsta ten būti.


Ar Naujojoje Zelandijoje vaikomasi kokių nors auklėjimo madų?


EGLĖ: Viskas priklauso nuo šalies, iš kur žmonės atvykę. Pavyzdžiui, amerikiečiai ar europiečiai – atsipalaidavę tėvai, azijiečiai – labiau saugantys ir kontroliuojantys savo atžalas, o maorių ar Ramiojo vandenyno salų gyventojai savo atžalas augina kartu su visa šeima: vaikus auklėja tetos, dėdės, močiutės, kaimynai. Bendras čia gyvenančių vaikų bruožas – jiems leidžiama patiems tyrinėti aplinką: eiti, lipti, nušokti, sušlapti, nukristi, susipurvinti, voliotis purve.


Kiek dėmesio skiriama vaikų mitybai?


RASA: Viskas priklauso nuo šeimos ir jos įpročių. Pietūs čia nėra sureikšminami, pagrindinis dienos maistas naujazelandiečiams yra vakarienė. Tuomet dažniausiai valgoma mėsa ir daržovės. Darželiuose dominuoja tradicinė mitybos piramidė, tad daug dėmesio skiriama grūdinėms kultūroms, vaikai gauna daug duonos, trapučių, kitokių grūdinių patiekalų. Mokykloje viskas kitaip. Čia jau tėvai rūpinasi užkandžių dėžute. Pavyzdžiui, Oliveris išsiskiria iš bendraamžių, nes valgo šiltą maistą iš termoso, kiti užkandžiauja sumuštiniais.


Kiek į vaikų auklėjimą kišasi seneliai?


RASA: Man patinka Naujosios Zelandijos moterų filosofija. Jos išklauso mamų, anytų patarimus, palinksi galva, bet daro taip, kaip atrodo tinkamiausia joms pačioms. Ir visi dėl to būna laimingi.


EGLĖ: Čia žmonės gerbia vienas kitą. Tai tiesiog privalu, kai vienoje vietoje gyvena tiek daug skirtingų tautybių atstovų, o dažna šeima – mišri. Priimti patarimą irgi reikia mokėti. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis