Atipinė kūdikio raida: kas, jei per anksti ar per vėlai?

Raidos vadovėliuose labai aiškiai parašyta, kada kokį veiksmą kūdikis turėtų daryti. Nors ir yra gana didelis laiko tarpas, per kurį kūdikis turėtų įgauti tam tikrų įgūdžių, vis dėlto tas laikas yra konkretus. Ką daryti, jeigu mažylis „netelpa“ ir į tas plačias ribas, ir, tarkime, vaikščioti pradeda kur kas anksčiau? Arba juda taip keistai, kad gąsdina mamą.

Konsultuoja VL VšĮ VUL Santaros klinikų filialo Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė

 

Šliaužia ant užpakaliuko


„Auginame 11 mėn. dukrytę, kuri vis dar neropoja. Skaitėme, kad kūdikis turėtų kuo daugiau laiko praleisti ant grindų, tačiau mūsų dukrytė nuo gimimo labai mėgo būti ant rankų. Šiuo metu labai stengiamės ją kuo ilgiau palikti ant kilimo, padedame žaisliukų, kad turėtų ką veikti. Ji žaidžia, tačiau kai atsibosta būti vienoje vietoje, užuot ropojusi, sėdėdama stumiasi užpakaliuku ir taip „ateina“ iki manęs ar tėčio. Kada mano dukrytė išmoks ropoti kaip visi kiti kūdikiai? Ar normalu, kad iki šiol ji to nemoka?“ Joana


Daugelis kūdikių vystosi taip, kaip parašyta raidos knygose: iš pradžių išmoksta vartytis, tada šliaužti, paskui ropoti, atsistoti ir žengti pirmuosius žingsnelius. Vis dėlto dalies visiškai sveikų mažylių raida netipinė, ji taip ir vadinama – atipine raida. Kiekvienas kūdikis turi atrasti savo unikalų būdą kalbėti, judėti, protauti – už šiuos gebėjimus atsakingos smegenų ląstelės. Kūdikis išbando pačių įvairiausių judėjimo būdų, kol galų gale smegenys išrenka patį tinkamiausią jam. Tas judėjimo būdas yra tinkamas vaiko kaulų, raumenų sistemai ir tampa vieninteliu bei unikaliu jo judėjimo būdu. Jeigu, eidami gatve, stabtelėtume, pamatytume, kad visi žmonės juda šiek tiek skirtingai: vienas eidamas vos judina rankas, kitas smarkiai mojuoja, trečias žengia dideliais žingsniais, ketvirto vienas žingsnis didelis, kitas – mažas, o štai dar vienas eina šiek tiek pasistiebęs. Mes visi judame taip, kad mažiausiai sunaudotume organizmo energijos ir jaustumėmės patogiai. Kita smegenų ląstelių grupė yra atsakinga už tai, kad kiekvieno judėjimo būdas būtų pritaikytas vaikščioti įvairiais paviršiais. Todėl vienaip einame per smėlį, kitaip – per žolę, dar kitaip brendame į vandenį, ir visi šiuos veiksmus atliekame šiek tiek kitaip.

 

„Nenormalu“ neegzistuoja


Kadangi kiekvienas kūdikis turi surasti tinkamiausią būdą judėti (vartytis, šliaužioti, atsisėsti, ropoti ir vaikščioti), kol suras tą tikrąjį, gali išbandyti pačių netikėčiausių būdų. Dalis neropoja mūsų akiai įprastu būdu, o šliaužia tarsi gyvatės, juda sėdėdami ir šokinėdami ant užpakaliuko arba ropoja keistai susukę kojas. Yra ir tokių, kurie iš pradžių išmoksta atsistoti ir tik vėliau atsistoja keturiomis ir pradeda ropoti. Tokia kūdikio raida nėra tipinė, tačiau ji normali. Šiuolaikiniai raidos specialistai, stebėdami kūdikio raidą, nesilaiko griežtų taisyklių, kada ir kaip jis turėtų judėti, nes judesių įvairovė didžiulė. Ko tik nesugalvoja mažieji, norėdami kaip nors pasiekti jiems įdomų žaisliuką. Vienas ropoja parietęs koją, kitas „eina“ tik rankutėmis, o kojos nevalingai velkasi iš paskos, trečias šliaužia tarsi gyvatė arba ungurys. Vis dėlto labai svarbu, kad kūdikis keistai judėtų ne ilgiau nei dvi savaites ar mėnesį, o vėliau jau pradėtų ropoti arba eiti visiems mums įprastu būdu (skirtis gali tik smulkmenos: rankų mostai, žingsnio ilgis ir pan.). Jeigu to nepadaro ir per ilgai, pavyzdžiui, šokinėja ant užpakaliuko, tai gali rodyti sutrikusią raidą. Beje, manau, kad mergaitė, apie kurios keistą judėjimą rašo mama, greičiausiai netrukus atsistos ir pradės vaikščioti, paskui išmoks ropoti keturiomis.

 

Kitokia raida


Atipinė kūdikio raida nėra patologinė, ji tiesiog kitokia. Netipiškumas būdingas, ko gero, daugeliui kūdikių, tačiau kai kurie keistai juda (vartosi, sėdasi, ropoja) taip trumpai, kad mamos nepastebi ir nespėja išsigąsti. Kai kurie kūdikiai pabando įvairių judėjimo būdų ir labai greitai (tarkime, per kelias dienas) atranda sau patogų būdą, na, o kitiems prireikia mėnesio, kol kūnas paklūsta ir juda panašiai kaip visi kiti tokio amžiaus vaikai.

 

 Stojasi „per anksti“?


„Esu daug skaičiusi apie vėluojančią kūdikių raidą, o apie ankstyvą žinių labai mažai. Mūsų sūnus jau trijų mėnesių amžiaus, gulėdamas ant nugaros, riesdavosi į priekį ir tarsi bandydavo atsisėsti. Aštuonių mėnesių, laikydamasis už lovytės virbų, atsistojo ir bando žengti pirmuosius žingsnius. Labai neramu, ar ankstyva raida nepadarys žalos tolesniam sūnaus vystymuisi.“ Alisa


Labai sunku pasakyti, kas konkrečiam kūdikiui yra per anksti. Greičiausiai visos šio berniuko organizmo sistemos (griaučiai, raumenys, mąstymas, pasaulio suvokimas) yra pakankamai brandžios, kad jis galėtų atsistoti ir judėti vertikaliai. Kitaip negu kiti kūdikiai, kurių pusiausvyros ir koordinacijos sistemos dar nėra pakankamai išsivysčiusios ir gali judėti tik keturiomis. Šiems kūdikiams gebėjimas ropoti leidžia laisvai judėti po namus. Na, o tas, kurio kūno koordinacija yra puiki, nemato prasmės ropoti, nes gali kaip didelis žmogus vaikščioti. Ropoti galbūt išmoks kada nors, kai prireiks palįsti po stalu arba mama pastatys žaislinį tunelį. Galima taip pažaisti su kūdikiu, kad jis įžvelgtų prasmę ropoti. Vis dėlto pagrindinis jo judėjimo būdas jau visuomet bus vaikščioti. Gera koordinacija priklauso nuo daugybės nervų sistemos struktūrų – kitaip tariant, kai subręsta tam tikros smegenų dalys ir kūdikis yra pajėgus atlikti tam tikrus veiksmus. Dėl ankstyvesnės nei įprasta raidos nereikia išgyventi, nes ji rodo, kad kūdikis yra pakankamai subrendęs greičiau įsisavinti tam tikrų įgūdžių. Antra vertus, nereikia ir tikėtis, kad ankstyva motorinė raida rodo, jog kūdikis bus aukšto intelekto ar ateity labai gerai mokysis, o juo labiau jog bus genijus. Kada kūdikis pradės vaikščioti, labai priklauso nuo genetikos. Jeigu neramu, kad kūdikis anksti arba labai vėlai pradeda vaikščioti, paklauskite tėvų, kada jūs žengėte pirmuosius žingsnius: jeigu anksti, greičiausiai ir jūsų kūdikis anksti tai darys, jeigu vėlai, nereikia tikėtis, kad 9–10 mėn. ims vaikščioti.

 

Kas gali kelti nerimą


Kartais ankstyva kūdikio raida gali kelti nerimą, tarkime, jeigu 6 mėn. kūdikis, prisilaikydamas lovytės virbų, savarankiškai stovi. Visi pusės metų kūdikiai pastatyti turėtų į grindis remtis kojytėmis, tačiau jeigu patys stovi, reikėtų kreiptis į gydytoją ir patikrinti, ar išnyko įgimtas žingsniavimo refleksas. Visi vertikalia padėtimi laikomi naujagimiai žingsniuoja – tai vadinama automatinio žingsniavimo refleksu, tačiau jeigu kūdikio raida nėra sutrikusi, šis refleksas turėtų išnykti apie 1,5 mėn. amžiaus, o nuo 3 mėn. atsirasti vadinamoji refleksinė kojyčių atrama (kai pastatytas ir prilaikomas kūdikis į grindis remiasi pėdutėmis). Paskui kurį laiką vertikaliai laikomas ir vėl gali į grindis nesiremti kojytėmis, tačiau nuo 6 mėn. jau privalo tai daryti. Jeigu vertikaliai laikomas 5 ar 6 mėn. amžiaus kūdikis žingsniuoja, būtinai reikia kreiptis į raidos specialistus, nes tai gali rodyti sutrikusią motorinę raidą.

 

Svarbu


Nors kiekvieno vaiko raida yra kitokia, vis dėlto verta pavartyti ir paskaityti raidos vadovėlių, kuriuose yra nurodytas laikas, kada kokių įgūdžių kūdikis turėtų įgyti. Daugelis tų įgūdžių ir įgyja raidos vadovėliuose numatytu laiku. Taip pat galima lyginti savo kūdikius su kitais mažyliais tam, kad pastebėtume galimus raidos nesklandumus ir laiku suteiktume pagalbą. „Ir apskritai mama, kuriai kyla bent mažiausia mintis, kad mažylis elgiasi neįprastai, kad jo raida šiek tiek kitokia nei bendraamžių, turėtų kreiptis į vaiko raidos specialistus, – teigia neurologė L. Mikulėnaitė. – Vis dėlto lyginti kūdikius ir vaikus reikėtų protingai, kad nepadarytume žalos jų savivertei. Visada turime paisyti mažylio temperamento, jo prigimties. Pasaulis yra margas ir kūdikis bei vaikas gali būti aktyvus, greitas, lėtas, nerangus, tačiau kiekvienas turėtų greitai arba mažais žingsneliais eiti savo raidos keliu. Iš pradžių kelti galvytę, paskui vartytis, atsisėsti, ropoti ir vaikščioti. Galbūt šių veiksmų seka ir bus kitokia, tačiau visus juos turėtų daryti.“

 

Netrukdyti judėjimui


Sveikai besivystančiam kūdikiui reikia būti ant grindų, kad jis galėtų lavinti savo kūno raumenis ir pradėtų judėti: vartytis, sėstis, ropoti ir galų gale eiti. Vis dėlto kiekvienas kūdikis, o vėliau vaikas vaikšto šiek tiek kitaip. Labiausiai į akis krinta žemo raumenų tonuso vaiko eisena. Jo kūno raumenų jėga yra šiek tiek mažesnė ir tenka įveikti didesnį pasipriešinimą, todėl dažniausiai tokie vaikai vaikšto mojuodami rankomis tarsi malūnais. Kuo vyresnis vaikas, tuo jo eisena atrodo mažiau estetiška ir tėvai neretai bara, kad išsitiestų ir vaikščiotų grakščiau. Vaikas šiam tėvų reikalavimui gali paklusti labai trumpam, bet vėliau vis tiek vaikščios taip, kaip reikalauja jo organizmas. Tėvams svarbu suprasti, kad, norint pakeisti vaiko eiseną, pirmiausia reikia sustiprinti jo raumenis. Tik tada, kai sportuos, lavins raumenis, mažylio laikysena ir eisena pradės keistis.

 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis