Kaip padėti mikčiojančiam vaikui

Mažylis kartoja ir kartoja vis tą patį skiemenį bei niekaip negali jo ištarti. Arba stovi perkreiptu veiduku negalėdamas išgauti jokio garso ir tik padėjęs daug pastangų po kurio laiko pasako žodį. Kaip padėti mikčiojantiems vaikams? Ar užaugę nemikčios? Kaip padėti mikčiojančiam vaikui?


Iš skaitytojos laiško:


„Mano duktė pradėjo mikčioti, kai remontavome butą. Neįspėjome jos, kad suslėpsime visus žaislus. Kartą drauge su ja užsukome namo pasižiūrėti, kaip pasistūmėjo remontas. Ji negalėjo akių atitraukti nuo savo kambario nuplėšytais tapetais. Mačiau, kad išsižiojo ir neteko žado. Paskui pradėjo verkti, kad dingo žaislai. Nuo tada pradėjo mikčioti. Jai buvo treji. Iš pradžių kartojo skiemenis, vėliau atsirado balso stygų spazmų. Duktė sakydavo, kad gerklėje tupi varlė. Mikčiojimas buvo „pasitraukęs“ ir ji dvejus metus kalbėjo gražiai. Bet nuėjusi į mokyklą ėmė mikčioti iš naujo. Kur kas stipriau nei anksčiau. Greičiausiai patys ką nors pražiopsojome, kažką padarėme ne taip. Kur slypi mikčiojimo paslaptys?“


Konsultuoja logopedė Banga Žalienė (www.privatuslogopedas.lt).


Kokio amžiaus vaikai dažniausiai pradeda mikčioti? Mes visi girdėjome apie fiziologinį mikčiojimą, kuris būdingas mažiems vaikams ir jo nereikia taisyti. Kaip atskirti, kada vaikas mikčioja, o kada užsikerta, nes tai lemia raida?


Mikčiojimas – tai kalbėjimo ir bendravimo sutrikimas, ypač pasireiškiantis bendraujant. Fiziologinis mikčiojimas paprastai stebimas tarp dvejų ir penkerių metų amžiaus ir yra visiškai įprastas reiškinys. Iš tiesų tai net ne mikčiojimas, o vadinamosios iteracijos, kai vaikutis negali prisiminti žodžio, kurį nori pasakyti, ir kartoja prieš tai pasakytąjį arba jo skiemenį. Pavyzdžiui, sako: „Mama kepė kepė kepė kepė (ieško reikiamo žodelio)... pa... (pajaučia, kad žodžio pradžia netinka)... pyragą.“ Svarbiausia, kad vaikas žodžius ar sakinius kartoja be įtampos ir spazmų kalbos padarguose.


Mikčiojant kartojami garsai arba ties jais „užsilaikoma“. Pavyzdžiui, „P–pp pasaka; pa–, pa–, pa–, pa–, papasakojo.“ Taip kalbančiam vaikučiui sunku „peršokti“ prie kito garso ar skiemens. Tai kloninė mikčiojimo forma.

Kitoks yra vadinamasis toninis mikčiojimas, kai vaikas negali pradėti sakyti žodžio. Kurį laiką įsitempęs tyli, kol galiausiai po pauzės lyg „išsprogdina“ norimą garsą (p– prašau). Būna ir mišrios formos mikčiojimas.


Yra vaikų, kurie mikčioja tik tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, mokykloje, ar viešoje vietoje, arba nemikčioja kurį laiką, paskui vėl pradeda. Kodėl?


Tai vadinama „banguojančiu“ mikčiojimu. Jis rodo, kad yra sklandaus ir nesklandaus kalbėjimo periodai. Jeigu vaikui būdingas toks mikčiojimas, vadinasi, mes galime siekti, kad sklandaus kalbėjimo periodai tęstųsi kuo ilgiau. Ir prognozė dažniausiai gera. Kartu mes galime įtarti, kad vaiko mikčiojimą kažkas pastiprina, pavyzdžiui, įtampa, liga, nuovargis ir pan. 


Jeigu mikčioja visą laiką vienodai, nors ir nebuvo stresinės padėties, galime įtarti, kad vaiką mikčioti skatina organinė galvos smegenų patologija. Taisyti tokį mikčiojimą sunkiau.


Paprastai tėvai sako, kad mažylis pradėjo mikčioti išsigandęs šuns, nepažįstamo žmogaus, besiskiriant šeimai, nuėjęs į darželį ir pan. Ar kaip tik šie veiksniai ir paskatino jį mikčioti?


Stresas gali turėti įtakos, bet ne tokios, kaip įsivaizduojame. Nė vienas vaikas neužauga ko nors neišsigandęs, bet ne kiekvienas mikčioja. Mikčiojimo priežastys didesnės, nors stresas gali būti pretekstas, kad mažylis pradėtų mikčioti. Tačiau patį mikčiojimo mechanizmą vaikas savyje turi turėti. Gali būti, kad, tarkim, konfliktavo tėvai, jie išvyko į užsienį, šeima kėlėsi į naujus namus, gimė broliukas, ir vaikutis pradėjo mikčioti. Vertėtų žinoti, kad mikčiojimą paskatina ilgalaikis stresas, sukeliantis ilgalaikę raumenų įtampą. Kalbant dalyvauja raumenys, tad kai jie įsitempę, sklandžiai kalbėti nepavyksta. Vis dėlto teigti, kad tik dėl psichologinių priežasčių vaikutis pradėjo mikčioti, negalima. Nes jei taip būtų, kiekvienas ilgalaikis stresas sukeltų mikčiojimą. Yra vaikų, kuriems įtampa pasireiškia kitaip, pavyzdžiui, jie šlapinasi naktimis, skauda pilvuką, pradeda elgtis kaip mažiukai (regresuoja), čiulpia pirštą. Priežastys tos pačios, o padariniai įvairūs. 


Didžiulio išgąsčio paveiktas vaikas gali nekalbėti kelias dienas. Tarkim, patyręs ar matęs baisų eismo įvykį. Tiesiog organizmas saugodamas jo balso stygas užspaudžia, kad jos neplyštų (juk į stresą vaikai reaguoja balsu – riksmu, šauksmu). Balso stygos, jausdamos per didelį impulsą, kurio neišlaikytų, užsispaudžia ir žmogus visiškai nieko negali pasakyti.


Gal galime kaip nors apsaugoti vaiką, kad nemikčiotų, jeigu žinome, kad giminėje buvo mikčiojančių žmonių ir mūsų mažylis gali turėti tokį polinkį?


Vaikas gali turėti polinkį mikčioti (nebūtinai mikčios, jei šeimoje buvo mikčiojančių žmonių, bet gali). Neįmanoma ir nebūtina bandyti apsaugoti vaiką nuo bet kokio streso. Anksčiau ar vėliau turės išmokti pats jį suvaldyti. Bet jeigu matome, kad darželyje jam baisu deklamuoti eilėraštį būriui žmonių, galima pasitarti su auklėtoja, kad skirtų kokį nors kitą, mažiau streso keliantį vaidmenį. Aišku, svarbu ir tai, koks tėvų požiūris į į mikčiojimą – ar kalbėjimas be kliūčių yra svarbiausia. O gal svarbesni kiti dalykai – vaiko neišskirti iš kitų, kai su visais lipa į sceną, vaidina, deklamuoja. Tikrai nereikia mikčiojančio mažylio paversti ligoniuku, bandyti sudarinėti jam ypatingas, „šiltnamio“, sąlygas. Užtenka jam leisti nusiraminti ir pagalvoti, kaip pagerinti jūsų bendravimą. Pavyzdžiui, atsisakyti klausimų ir atsakymų pobūdžio pokalbių. Parsivedus iš darželio ar mokyklos „netardyti“: „Kur buvai?“, „Ką valgei?“, „Su kuo žaidei?“


Kuo mamos klausimai gali būti žalingi vaikui?


Vaikui, kuris mikčioja ar turi tokį polinkį, sunku atsakyti į tiesioginius klausimus. Sunku, kai reikia greitai atsakyti (ne paslaptis, kad mes patys mažai turime laiko ir dar raginame vaikus atsakyti kuo greičiau), todėl gali įsitempti ar spazmuoti kalbant dalyvaujantys raumenys. Norėdami patausoti vaikučio kalbėseną, ne klausinėkime, o kalbėkimės su jo. Pavyzdžiui: „Mačiau, kad šiandien nebuvo tavo draugės Kamilės...“ Vaikas pratęs mintį, kad jos tikrai nebuvo. Neklauskime, o darykime prielaidą. Tada vaikui nebus įtampos, kad atsakyti reikia tuoj pat. Ir nekalbėkite akis į akį prieš save pasisodinę, o lipdydami, žaisdami, dėliodami. Mažylis atsipalaiduos ir jam bus paprasčiau. Tai labai svarbu, nes kuo dažniau vaikas girdi sklandžią savo kalbėseną, tuo stipriau toks gebėjimas įsitvirtina.


Shutterstock nuotr.


Kodėl vaikas mikčioja mokykloje, viešoje vietoje, bet niekada nemikčioja pats vienas žaisdamas.


Mikčiojimas dažniausiai pasireiškia bendraujant, o žaisdamas vienas pats vaikas tiesiog palydi savo veiksmus žodžiais. Tas pats ir deklamuojant, dainuojant – vaikas taria išmoktą tekstą, tai nėra tiesioginis bendravimas su pašnekovu. Tas pats atliekant vaidmenį, persikūnijant į kitą personažą. Tai ne jis. Tai personažas, veikėjas, kuriam mikčioti nėra reikalo. 


Kaip padėti mikčiojančiam vaikui?


1. Ikimokyklinuko nereikia mokyti, kaip kvėpuoti, kaip kalbėti, kad neužsikirstų. Jis dar per mažas, kad dėmesį sutelktume ties mikčiojimu. Tėvai turėtų apgalvoti, kaip elgtis su vaiku. Pirmiausia atsisakyti nurodymų: „Įkvėpk–iškvėpk, dabar tark žodį.“ Net savo paties kvėpavimą šitaip sąmoningai sunku kontroliuoti, o ką jau kalbėti apie vaiką.

Per daug dėmesio skiriant vaiko kalbėjimo „techninei“ pusei galima paskatinti mikčiojimą. Padėti jam galime gerindami emocinį foną, t. y. stebėti, kokiomis aplinkybėmis labiau mikčioja. Kas gali kelti vaikui nerimą, baimę, nesaugumo jausmą? Galbūt tas aplinkybes galima švelninti, siekti, kad būtų mažiau grėsmingos. Kai sumažės vidinė įtampa, vaikas mažiau ir mikčios. Apskritai kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau taisyti jo kalbėseną. Nepamirškime, kad tokio amžiaus mažyliui svarbiausia veikla yra žaidimas, kuris ir gydo, ir ramina, ir pradžiugina, ir moko rasti išeitį iš sunkių padėčių.


2. Jeigu matome, kad mažylis kalbėdamas labai skuba (o kuo labiau skuba, tuo labiau užsikerta), pradėkime savo pavyzdžiu rodyti, kad kalbėti galima ir lėčiau. Tada mažylis pajus, kad gali neskubėti, kad bus išklausytas, net jeigu ir nesklandžiai kalbės. Skubinimas labai dažnai pakiša koją mikčiojantiems vaikams.


3. Su mokyklinuku, kuris supranta, kad kalba „užsikerta“, jau galima apie tai kalbėtis. Su tokio amžiaus vaiku jau galima aptarti artikuliacijos, kvėpavimo ypatumus, kaip kalbėti, kad žodis kuo lengviau išsprūstų iš lūpų. Kuo ramiau apie tai su vaiku kalbėsime, tuo mažiau nerimo jaus. Vaikas, kurio tėvai apskritai su juo apie tai nesikalba, jaučia, kad kažkas blogai. Jam labai baisu, kad tėvai tyli arba šnabždasi tarpusavyje.


4. Visas mūsų emocijas vaikas sugeria kaip kempinėlė. Jeigu mama su siaubu ar ašaromis akyse žiūri į „užsikertantį“ vaiką, šis gyvena nuolatinio siaubo ar liūdesio apimtas. Padėti jam galime tik neneigdami problemos, bet jos ir „neišpūsdami“. Geriausia pasitarti su logopedu, ką galima būtų padaryti, kad vaikutis mikčiotų mažiau. Beje, apie 60 proc. vaikų, vaikystėje mikčiojusių, vėliau nebemikčioja. Kiti gali mikčioti tam tikromis aplinkybėmis (paprastai paūmėja išėjus į mokyklą, paauglystėje, pradėjus studijuoti).

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis