Kaip atpažinti vaiko gabumus ir jų neišbarstyti

Kas lemia vaiko talentą, gabumus ir intelektą – genai ar aplinka, kurioje jis auga? Kodėl vienoje šeimoje gimusieji būna tokie skirtingi: vienas docentas, kitas – kalėjimo „pažiba“. Kodėl sulaukęs dviejų metų vienas kalba gražiais sakiniais, o kitas „paukščių kalba“, suprantama tik jo tėvams. Šiuos ir kitus „kodėl?“ aptariame su psichoterapeute, vaikų-paauglių psichiatre Goda Bačiene.

Keturių mėnesių Rytis dar nemokėjo vartytis, o draugės bendraamžis sūnus ne tik vartėsi, bet ir pasėdėjo. Devynių mėnesių jos berniukas pradėjo vaikščioti, o maniškis tik ropoti mokėsi. Ar sparti kūdikio psichomotorinė raida liudija apie vaiko protą, kad jis užaugęs bus protingesnis? 


Sparti kūdikio raida ne visada rodo gabumus. Tai, kad kūdikio motorika vystosi pagal normas ir dar greičiau, rodo, kad jo smegenų žievės veikla, reguliuojanti judesius, greičiau subręsta ir jis išmoksta koordinuoti judesius. Didelis šuolis vaiko vystymesi yra, kai jis atsisėda: jei iki šiol jis matė lubas ir žaisliuką, kurį prieš jo akis pakabindavote, dabar jo akiratis prasiplečia - jis gali apsidairyti. Tačiau juk raidos ribos labai plačios: normalu, kad kūdikis pradeda vaikščioti 10 mėnesių ir metų ir dviejų mėnesių. Susirūpinti reikia, kai vaiko raida atsilieka – jei jis pusantrų metukų dar nevaikšto, o trejų nekalba, gali būti, kad jo proto raida irgi atsilieka.  


Būdamas pusantrų metukų Augustas ne tik aiškiai tarė žodžius, bet ir bandė juos jungti į sakinius. „Švie“ – sakydavo mama, o berniukas čia pat pabaigdavo „soforas“. Tuo tarpu jo bendraamžis Adomas normaliau prakalbo tik sulaukęs trejų. Iki tol apsieidavo su savos gamybos žodžiais: „tia“ – tėtė, „nom“- noriu ir panašiais. 


Kalba yra labai svarbu intelekto vystymuisi. Vaikas, kuris anksti pradėjo kalbėti, sugeba ne tik žaisti daiktais, bet ir išmoksta simboliškai mąstyti, tai yra, žodį priskiria daiktui. Tai jau aukštesnė vaiko mąstymo pakopa. Gabių vaikų kalba būna turtingesnė, palyginus su mažiau gabių bendraamžių. 


Jeigu apklaustume šimtą mamyčių, auginančių metukų neturinčius vaikučius, paaiškėtų, kad dauguma iš jų turi absoliučią klausą. Kodėl? Ogi turbūt visos papasakos, kad išgirdę muziką, jų pypliukai trypčioja, ploja katučių ir patys bando kažką „dainuoti“. 


Maži vaikai visi noriai dainuoja, ploja katučių, trypia į taktą. Bet kuriame darželyje yra muzikos pamokėlės, ir muzikos mokytojas galėtų būti tas rodiklis, kuris pasakytų, kad vaikas iš tiesų gabus muzikai. Būna, kad vaikai patys kuria melodijas, groja namuose, tai, aišku, pastebės tėvai. 


Pažįstu mamą, kuri nuo gimimo savo pirmagimę moko skaityti ir rašyti: rodo tam tikras korteles su parašytais žodžiais. Kaip vertinti tokį proto „lavinimą“ nuo gimimo? 


Pakankamai skeptiškai žiūriu į tai. Manau, kad tai tėvų bandymas „išlaužti“ iš vaiko “kažką nepaprasto”, panašiai, kaip nusipirkti geriausią mašiną. Nežinau, kaip yra patenkinami kiti vaiko poreikiai ir kokiu intensyvumu brukama jam nesuprantama informacija. Bet toks tėvų kišimasis atspindi jų nepasitikėjimą savo mažyliu, esą vaikas pats nesidomės raštu, kai tam bus laikas.  


Joris be galo judrus dvimetis. Kai stebi jį žaidžiantį, vaizdas, lyg žiūrėtum pagreitintą filmą – jis kažką ima, meta, neša, griūva, vėl ima, vėl paknopsom. Ar jis yra „negabesnis“ už bendraamžį, kuris prie vienos veiklos gali užsibūti keletą valandų ir po to vėl sugrįžti? 


Žinoma, labai svarbu yra sugebėti prasmingai siekti rezultato. Štai vaikas pasiima dėlionę. Išbėrė ją, pasižiūrėjo ir nuėjo. Ir gal iki 10 metų nesugebės jos surinkti. O gabus vaikas sudės dėlionę ir prašys kitos, sudėtingesnės. Nepainiokit gabių vaikų su tokiais, kuriems nesvarbu, ką pakišai po nosimi, o jis ramiai sau knapsi. Gabūs vaikai kūrybingi – piešdami visada turės idėjų, kaip nuspalvinti, piešinys bus turiningesnis, su daugiau detalių, o ne tik tai, ką mama liepė piešti. Gabesnis vaikas daugiau įdeda širdies žaisdamas, daugiau pastebi, sugeba siekti tikslo ir mąsto sudėtingiau už bendraamžius. 


Sakoma, kad talentingi ir gabūs žmonės neretai būna nelaimingi. Jie kuria naujas matematikos formules, bet nemoka bendrauti su artimaisiais. 


Yra tam tikra sutrikimas, kai žmogus turi netolygius gebėjimus – tarkim, jis puikus matematikas, bet nemoka bendrauti, neturi socialinės nuovokos ir intuicijos. Juk retai vaikui aiškinam: “Įėjęs pro duris, pasižiūrėk į akis žmogui, nusišypsok ir pasakyk „Laba diena“. Žmonės, kurie to neišmoksta natūraliai , sunkiai bendrauja ir vėliau, nesupranta kito jausmų. Manoma, kad Einšteinas ir kai kurie kiti gabūs žmonės turėjo panašių problemų.  


Penkiametė Viltė labai norėjo būti balerina. Tačiau vos po kelių užsiėmimų tas noras išblėso. Dabar ji lanko keramiką, bet jau kuris laikas tėvams ūžia galvą, kad norėtų eiti į baseiną, kaip ir jos draugė Kotryna. Ką reiškia toks blaškymasis?


Rodo vaiko aktyvumą, žingeidumą ir savęs ieškojimą. Leiskite vaikui išbandyti ir atrasti save. Mūsų mokyklinė programa yra parašyta gabiems, norintiems mokytis vaikams. Jeigu mes norime, kad vaikas pabaigtų bent 10 klasių, leiskime visus papildomus ugdymo būrelius rinktis pačiam. Ir nebūtinai pradėjęs lankyti muzikos mokyklą, jis ją turi baigti. Gal vaikas nori sportuoti? Labai dažnai tėvai savo nerealizuotus norus užkrauna vaikams: jei berniukas - būtinai bus krepšininku, jei mergaitė – gros pianinu. O jei jai mielesnės kanklės? Ar leis mama rinktis? 


Vakariui ką tik suėjo šešeri, ir tėvai rimtai mąsto, ar neleidus jo į pirmą klasę. Berniukas puikiai skaičiuoja, pažįsta raideles ir pats moka popieriuje parašyti žodžių. Žodžiu, tikras proto bokštas. 


Kai atėjusiam į mokyklą vaikui sekasi viskas - ir matematika, ir muzika, ir gamtos pažinimas, kyla pavojus, kad vaikas neišmoks dirbti. Jam programa per lengva, jis puikiai susitvarko nedirbdamas, todėl vyresnėse klasėse jį gali pralenkti vidutiniokai, kurie išmoko kruopščiai dirbti. Talentą reikia maitinti darbu, naujais uždaviniais. Tokiu atveju pagelbėtų rankų darbai, kur nereikia daug išminties, bet tiesiog vaikai kuria darbelį. Kai vaikas daug žino, jis nori tai pasakyti, todėl pirmokėliai griūte griūva iš suolo, keldami rankas: „Aš jau žinau, aš pirmas“. Nesulaukę savo eilės atsakyti, jie nusivilia: „Manęs neklausia, o aš žinau..“, kyla emocinių problemų. Todėl labai svarbu mokyti vaiką palaukti, paklausti, žodžiu, bendravimo abėcėlės. Kokia nauda iš vunderkindo, kuris negerbia kitų, nemoka bendrauti. Vaikas turi vystytis harmoningai: ir kūnas, ir protas, ir bendravimas su kitais. 


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis