Iš pradžių jis nekantriai laukė, kada gi gims jaunesnis. Kai šis paaugo, ėmė laukti, kada jaunylis „dings“ iš kambario, nebeims jo žaislų. Ar tai normalu? Viskas išsispręs savaime ar reikėtų vaikams padėti? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
„Auginu du vaikus: 6 m. mergaitę ir 3 m. berniuką, – pasakoja mama Rasa. – Duktė labai laukė broliuko, bet vos jam gimus nusiminė, kad su juo neįdomu, nes negali jo vestis už rankutės, kartu žaisti. Ėmė jam pavydėti. Kai Dominykas gulėdavo lovytėje ir žaisdavo su barškučiu, Saulutė prieidavo prie lovelės ir ištraukdavo barškutį iš rankų. Paklausta, kodėl taip pasielgė, atsakydavo, kad ji pati nori tokio žaisliuko. Aišku, atimtą žaislą tuoj pat numesdavo, užsiimdavo kuo nors kitu. Kaskart vos pastebėjusi naują žaisliuką broliuko rankose mėgindavo jį atimti.
Stengėmės, kad ir Saulei žaislų netrūktų. Netrukus pastebėjau, kad beveik nuolat barame Saulytę: „Neliesk brolio žaisliukų, neatiminėk buteliuko, nekelk jo iš kėdutės, nedaryk to, nedaryk ano!“ Mergaitė apsipildavo ašaromis ir sakydavo, kad nemyli brolio. Maniau, kad bus lengviau, kai berniukas paaugs, bet tada ėmė sesę tampyti už plaukų. Saulė gindavosi ir skaudžiai mažąjį pastumdavo, o šis parpuolęs klykdavo.
Taip, Dominykas pirmasis ją čiupdavo už kasų, bet jis dar mažas ir negali suprasti, kad sesei skauda. Atrodo, kalbėdavau su Saule. Atrodo, ji viską lyg ir supranta, bet apsisukusi ir vėl elgiasi lygiai taip pat. Jeigu Dominykas suplėšydavo jos žurnalą ar sąsiuvinį, ji duodavo jam per galvą. Lauke bandydavo nustumti nuo sūpynių, pripilti smėlio į akis. Dabar abu vaikai lanko darželį, bet vakarais namuose susitikę nežaidžia kartu ir nedraugauja. Priešingai, tik ir žiūri, kuris kurį nuskriaus. Vienas kepšt, kitas žnybt – ašaros ir karas.“
7 patarimai tėveliams
1. Meilės ir dėmesio – po lygiai. Labai dažnai broliai ir seserys tarpusavy konkuruoja, nes kiekvienas nori būti vienintelis, geriausias. Tad didžiulis vaidmuo ir atsakomybė tenka tėvams, kurie turėtų tolygiai padalyti savo dėmesį ir meilę. Deja, bet dažnai būna, kad tėvai net nesusimąstydami daugiau dėmesio skiria jaunesniajam, tad tada vyresnis pasijunta nuskriaustas.
2. Pabrėžkite, kad savarankiškesnis = privilegijuotas. Gera taktika yra pabrėžti vyresnio vaiko savarankiškumą ir suteikti jam su tuo susijusias privilegijas. Tai reiškia, pasakyti vyresnėliui, pavyzdžiui, „Esi vyresnis ir gali pasižiūrėti filmuką, nueiti su tėčiu į kiną, pasivažinėti mašinytėmis ir pan., o tavo jaunesnis brolis ar sesuo yra mažiukas ir to daryti, tuo mėgautis negali.“
3. Nekurstykite priešiškumo. Didelė klaida yra daugiau dėmesio ir įvairių lengvatų suteikti jaunesniam vaikui, o vyresnį „apkrauti“ pareigomis, darbais, kuriuos mažėlis galėtų ir pats atlikti (pavyzdžiui, susidėti savo žaislus). Taip tik skatinama konkurencija ir netgi brolių ir seserų priešiškumas. Viena vertus, vyresnėlis jaučiasi nuskriaustas. Antra vertus, jaunėlis gali nenorėti pripažinti vyresnėlio autoriteto: „Tu man ne mama ir ne tėtis.“
4. Vienodai paskirstykite pareigas. Labai gerai, kai tėvai, nors ir koks vaikų amžius, pagal jų gebėjimus paskirsto pareigas namuose. Pavyzdžiui, vyresnėlis gali susitvarkyti kambarį, jaunėlis – susidėti žaislus į dėžę ir pan.
5. Dovanos – abiem. Didelė klaida yra tik vienam, dažniausiai mažesniajam, atnešti lauktuvių. Taip kartais elgiasi į svečius užsukę seneliai. Dovanos neturi būti vienodos, bet turi būti duodamos visiems vaikams.
6. Vyresnėlis – ne auklė. Svarbu suprasti, kad prižiūrėti vaikus ir jais rūpintis yra tėvų, o ne vyresnių broliukų ar sesučių pareiga. Tik tada vaikai jausis esą lygūs prieš savo tėvus, o šie visiems vaikams bus autoritetas. Žinoma, yra vaikų, kurie mielai globoja jaunesniuosius. Galbūt tėvai juos ruošia iš anksto, aiškina, kad tuoj į pasaulį pasibels silpnas ir bejėgis žmogutis. O vyresnėlis, būdamas didelis, galės mažėlį daug ko išmokyti.
7. Skiepykite jausmą „mūsų šeima“. Vaikai šilčiau ir draugiškiau bendrauja, kai namuose jaučiama šeiminė atmosfera, kai tėvai pabrėžia: „Mūsų šeima.“ Kai vaikai mato, kad mama rūpinasi tėčiu, o tėtis – mama. Kai jie jaučia, kad šeima yra darni lyg kumštis, suvokia, kad čia visada ras užuovėja nuo negandų, sulauks pagalbos. Tuomet brolių ir seserų ryšys stiprus ir jie nekonkuruoja.
Dažniausia tėvų klaida yra ta, kad jie, neįsigilinę į vaikų konfliktą, baudžia vyresnėlį. Išmintingi tėvai, jeigu negali išsiaiškinti, dėl ko vaikai susimušė, baudžia (pvz., draudimas žiūrėti filmuką) abu vienodai. Jeigu baudžiamas visada tik vienas, taip „auginamas“ priešiškumas vienas kitam.
Idealu, jei susipešusius vaikus tėveliai išskirtų, pasisodintų abu ir pasikalbėtų, kas atsitiko, kodėl nesugebėjo susitarti, pasidalyti. Būtina išklausyti ir vieną, ir kitą, tik tada priimti sprendimą. Galbūt net ir bausti vaikų nereikia, nes jie nieko bloga nenorėjo – taip išėjo. Tada pakanka pamokyti vaikus, kaip abiem susitarti ir pasidalyti žaislus. Pabrėžkite, kad vaikai patys turėtų susitarti.
