Šešiametis skaito ir rašo? – Bet jam dar ne metas į mokyklą

 (65)
Ar šešiamečiai jau pasiruošę mokyklai? Didžiuliai srautai norinčių gauti tokį patvirtinimą – tai dabartinio Vilniaus fenomenas.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mažai tikėtina, kad daugėja anksčiau subrendusių vaikų, vadinasi, priežastys slypi suaugusiųjų požiūryje. Ar vaikas subrendęs mokyklai, vertina Pedagoginė psichologinė tarnyba. Kalbuosi su joje dirbančia psichologe, Vilniaus universiteto lektore ir mokyklai besiruošiančio sūnaus mama Lauryna Rakickiene.

Kodėl mūsų vaikai eina į mokyklą? Ir kodėl nuo tam tikro amžiaus?

Dar praėjusio amžiaus viduryje psichologas J. Piaget iš esmės pirmasis ėmė kalbėti apie tai, kad vaikai kokybiškai kitaip mąsto ir suvokia pasaulį, nei suaugę. Iki maždaug šešerių-septynerių metų vaikų mąstymas yra ikioperacinis. Jie nesuvokia atimties, sudėties, dalybos, tvermės dėsnio. Buityje galima pastebėti: jeigu duosi dviem vaikams vienodai sulčių ir vieno stiklinė bus plati, kito – siaura, tai pirmasis bus tikras, kad gavo mažiau. Ir jam niekaip neįrodysi, kad čia tas pats sulčių kiekis, nes jis nesugeba atsiriboti nuo to, ką mato ir vertina tiktai pagal vieną požymį. Bandant perpilti iš vienos stiklinės į kitą, vaikui atrodys, kad tas kiekis nuolat keičiasi. Nėra supratimo, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, kad, jeigu grįši atgal, bus vėl tas pats. Ir su matematinėmis operacijomis – galima išmokyti penkiametį pasakyti, kad du plius trys yra penki, bet jis pats neišmąstys, kiek yra trys plius du.

Laikotarpiui iki šešerių-septynerių būdingas ir animizmas, kai negyvi daiktai suvokiami kaip gyvi. Taip pat – egocentrizmas, kas nėra egoizmas. Tai – žiūrėjimas į viską iš savo perspektyvos: „Jurgi, ar tu turi brolį? Taip. O tavo brolis ar turi brolį? Ne, jis tai neturi“. Taigi J. Piaget darbai rodo, kad norėdami mokyti vaiką to, ko mokome mokykloje, turime palaukti, kol jo mąstymas tam subręs.

Yra ir kitų požiūrių į vaiko raidą. Tarkim, L. Vygotskis sakė, kad vaikų mąstymas, kalba ir vystosi dėl to, kad su jais bendrauja, dirba vyresnis, protingesnis suaugęs. Bet man atrodo, kad L. Vygotskio teorija yra truputį iškreipiama, nes darbas su vaiku – tai nebūtinai vadovėliai ir pratybos. Vygotskio darbai paremia laisvo žaidimo svarbą vaiko raidai ir intelektui.

Nėra taip, kad visi vaikai savo septinto gimtadienio rytą staiga tampa brandžiais mokyklai. Vaiko branda – daugiaašė ir labai netolygi. Psichologijoje apskritai nelengva įsprausti raidą į metus. Tačiau mokyklos pradžia vis tiek turi būti, negalima jos atidėlioti amžinai, tad nubrėžta riba ties sausio 1-ąja. Dėl to, kad riba yra dirbtina, atsirado brandumo vertinimas, galintis suteikti lankstumo.

Dabar atliekama daug smegenų tyrimų apie tai, kokios stebuklingai imlios yra vaikų smegenys, kaip pradėję mokytis kalbų iki septynerių metų, jie gali, tarkim, išmokti kelias kalbas kaip gimtąsias. Ir man atrodo, kad tai atitinka šiuolaikinių tėvų lūkestį, kad jų vaikas yra ypatingas, o vertingi pasiekimai yra tai, kas lengvai apčiuopiama ir pamatuojama.

Vaikai iš tikrųjų lengviau mokosi kalbų, nes yra jautrūs augimo periodai konkretiems dalykams mokytis. Bet tai yra jautrūs periodai ir kitoms savybėms stiprėti – tiesiog augti, fiziškai stiprėti. Kiek vaikui, besimokančiam trijų kalbų, liks resursų augti? Ar jam lieka laiko žaisti? Bėgioti, po medžius laipioti, draugauti?

Yra tyrimų, kurie sako, kad vykdomosios funkcijos yra geresnės vaikų, kurie nuo gimimo ir visą gyvenimą yra dvikalbiai. Kad jie sugeba geriau suprasti kalbos prasmę ir suvokti tokį simbolinį ryšį tarp ženklo ir objekto, kurį jis apibūdina.Vaikui tampa aišku, kad tas pat dalykas gali vadintis keliais būdais ir jam reikia persijungti nuo vieno būdo prie kito, kalbant skirtingom kalbom. Na, čia lavinamas psichinis lankstumas, gebėjimas lanksčiai persijungti tarp kelių skirtingų mąstymo užduočių ar idėjų ir atminties gebėjimai. Tai vykdomosios funkcijos, kurios koreliuoja su pasiekimais, sėkme tiek mokykloje, tiek ir suaugusiame amžiuje.

Ateina tėvų, kurie sako, kad vaikas skaito rašo, tai čia viena problema – jie nemato viso vaizdo ir sutapatina brandumą mokyklai su kažko mokėjimu.
Psichologė Lauryna RAKICKIENĖ

Tačiau reikia pabrėžti, kad šie tyrimai yra apie žmones, kurių visa kalbinė aplinka visą gyvenimą ar didžiąją jo dalį yra dvikalbė, o ne tie, kurie tiesiog anksti mokyti antros kalbos. Kita vertus, praktikoje ateina daug vaikų iš dvikalbių šeimų su mokymosi sunkumais, problemomis su garsų analize, sinteze, skaitymu, rašymu.

Nemanau, kad mažą vaiką reikia specialiai mokyti antros kalbos, jeigu jis auga natūraliai vienakalbėje šeimoje.

Man atrodo, čia dar reikia išsigryninti tikrus savo ketinimus: ar nori pasirodyti prieš kolegas, kad tavo vaikas moka, ar netiki, kad jis turės laiko išmokti kitos kalbos nuo 7 metų, ar iš tikrųjų manai, kad jis tą kalbą išmoks kažkaip kitaip ir kad tai jam ypač pagelbės, pagerins jo gyvenimo kokybę. O kas yra vykdomosios funkcijos?

Jos yra siejamos su prieškaktine smegenų sritimi, kuri aktyviausiai bręsta apie penktus-šeštus gyvenimo metus. Dabar žinoma, kad sėkmei svarbu kažkas kita negu intelektas, nes yra žmonių, mokinių, suaugusių, kurie yra aukšto intelekto, bet jiems kažkaip nelabai sekasi ir mokykloje, ir darbe, ir gyvenime.

Ši smegenų sritis atsakinga už gebėjimą planuoti, organizuoti, kryptingai veikti, taip pat slopinti savo netinkamus impulsus.

Iš esmės aktyvumo, dėmesio sutrikimai ir yra veiklos kryptingumo stoka. Mano daktaro disertacija yra apie pradinio mokyklinio amžiaus vaikų vykdomąsias funkcijas ir kaip jos siejasi su mokykline sėkme. Darbe analizavau visiškai bazines, elementariąsias vykdomąsias funkcijas. Yra psichinis lankstumas, persijungimas tarp dviejų skirtingų dalykų: kiek greitai, efektyviai tą sugebi padaryti. Atnaujinimas: kiek greitai ir efektyviai gali atnaujinti atmintyje saugomą informaciją. Ir trečia – slopinimas: nepageidaujamo atsako, impulso. Tai tikrai nėra visos vykdomosios funkcijos, bet jos – tarsi statybinės plytos, iš kurių vėliau daromi sudėtingesni dariniai. Šių funkcijų įvaldymas pradinėje mokykloje geriau nei intelekto koeficientas prognozuoja akademinius pasiekimus.

Ir šios vykdomosios funkcijos formuojasi per pirmus septynis gyvenimo metus? Kaip vaikas šias savo savybes ugdo?

Gyvendamas, būdamas vaiku. Žaisdamas. Kartais tėvai įsivaizduoja, kad ugdymas – tai kažkokia formali veikla. Bet mes ir patys, jeigu į save atidžiau pažiūrėtume, irgi ugdomės tiesiog gyvendami.

Čia apie tai, ką žino kūrybininkai – kad geriausios idėjos šauna ne tada, kai žiūri į kompiuterį su rankom ant klaviatūros, o kai esi duše, gamtoje, vedžioji šunį?

Tai viena. Antra, kad yra visai kitas įsitraukimas, kai vaikas, pavyzdžiui, žaidžia arba yra kokiame nors žygyje su tėvais ir tada, kai jis yra pasodintas prie stalo ir sprendžia užduotis. Natūraliai atrastas, išmoktas įgūdis lengviau generalizuojasi ir persikelia į gyvenimą.

Minėtas L. Vygotskis sakė, kad vaikai geriausiai ugdosi, auga ir tobulėja tada, kai jų užduotys šiek tiek viršija jų ribas, yra taip vadinamoje artimiausios plėtros zonoje. Kai daro tai, ką gali padaryti su kitų pagalba, bet dar negali patys. Tik mes dažnai labai formaliai tai suprantame: jį reikia išmokyti spręsti uždavinį, kurio dar nemoka. Žaidimas yra natūraliai artimiausios plėtros zona, dėl to, kad žaidime vaikai natūraliai pralenkia save, teigiamos emocijos, magiškumo kontekstas sudaro sąlygas viršyti savo paprastąsias galimybes. Kaip su tuo Batmano apsiaustu viename eksperimente: kai vaikai apsivilkdavo „stebuklingą“ Batmano apsiaustą, dėmesio ir vykdomųjų funkcijų reikalaujančias užduotis atlikdavo geriau.

Tėvai vaiko pasiruošimą mokyklai dažnai formuluoja taip: jis skaito ir rašo, darželyje veltui leis laiką. Ar tikrai tai yra pagrindiniai pasiruošimo mokyklai kriterijai?

Nėra reikšminga, ar vaikas skaito ir rašo – iš esmės didžioji dalis atkakliai mokomų šešiamečių gali tai daryti. Gabūs vaikai ir atkakliai nemokomi išmoksta skaityti ir rašyti. Tačiau gali pasitaikyti, kad konkretus gabus vaikas to nemokės, nes tuo metu jam bus įdomiau tyrinėti kažką kita.

Vaiko brandą apibrėžia socialinė, emocinė, pažintinė branda. Dar skiriama fizinė branda. Atskirai galima išskirti motyvaciją, bet ją sunku apčiuopti: paprastai maži vaikai nori to, ko nori jų tėvai, motyvacijai trūksta brandumo.

Fizinė branda. Kaip atrodo mokyklai subrendęs vaikas?

Šia sritimi gal labiau domisi pediatrai. Bet iš esmės fiziškai mažiausiam vaikui yra sunku, o jei esi ir mažiausias, ir jauniausias – sunku dar labiau. Tai siejasi ir su emocine kompetencija: jautiesi mažas ir vidumi, ir viduje. Jei vaikas nepasiekia pakabos rūbinėje, tai jam papildomas stresas, jei kuprinė per sunki… Jei vaiko silpnas imunitetas, turi alergijų ar astmą, stresas šiuos reiškinius gali sustiprinti. Jei yra mieguistas aštuntą ryto, nes nuolat trūksta miego – kokie ten mokslai.

Dėl emocinės brandos stresas gal kiek mažesnis septynmečiui nei šešiamečiui: jo ego stipresnis, superego labiau susiformavęs, jis turi savo moralinį atskaitos tašką, jį mažiau galima paveikti iš išorės. Yra tokia istorija apie berniuką, kuris negalėjo užmigti, nes bijojo pavėluoti į mokyklą. Jis mokytojos žodžius „nevėluoti“ priėmė vienareikšmiškai – dar neturi lankstumo ir kritinio mąstymo, kad suvoktų, kad tai gali būti susitarimo reikalas. Penkiamečiai, šešiamečiai yra taisyklių fanai.

Kas dar apibrėžia emocinę brandą?

Savireguliacija, emocijų reguliacija. Maži vaikai, kūdikiai išvis neturi jokios savireguliacijos. Jiems emocijas sureguliuoja tėvai. Gebėjimas tvarkytis su nerimu nuolat tobulinamas: mažas vaikas gali tiesiog rėkti, arba rėkti, kristi ant žemės ir trankytis kojomis. Šešiamečiai, septynmečiai pradeda naudoti humorą, verbalinę ironiją – jie gali pasijuokti iš savęs, kai susižeidžia, kai kažkas nepavyksta. Tai ir kalbos, ir emocijų pažinimo brendimo požymis.

Jeigu vaikui pasiseka gauti brandžius tėvus.

Savireguliacijos yra mokomasi pamažu, iš esmės ji irgi yra kryptingumas. Tarkim, jauti labai didelį stresą ir gali panaudoti įvairius būdus jam sumažinti, sureguliuoti, išreikšti, verbalizuoti. Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau jis įvaldęs kalbą, tuo geriau gali pasakyti, kaip jis jaučiasi, kad jam neramu, kad jam baisu. Jam nerimas apskritai yra mažiau difuziškas: yra skirtumas, kai neramu ir nežinai, kas čia ir kodėl, ir kai neramu konkrečiai dėl to, kad rytoj reikės eiti groti dūdele. Su tokiu konkrečiu nerimu yra daug lengviau susitvarkyti, negu su „išplaukusiu“, visa apimančiu, kurio negali įvardinti. Tai – ir emocijų refleksija, ir reguliacija.

Iki mokyklos svarbu išmokti tvarkytis su nesėkme?

Iš esmės gebėjimas toleruoti frustraciją irgi yra savireguliacija. Mes per mažai vaikams rodom, kaip su ja susitvarkyti.

Nes patys to išvis nemokėjome.

Kartais dėl to iš vaikų reikalaujame arba apskritai nerodyti savo nusivylimo, arba su juo susitvarkyti lyg naudojant burtų lazdelę. O būdų, kaip priimti nesėkmę, kuri gyvenime yra neišvengiama, galima mokytis – kad ir tame pačiame laisvame žaidime. Frustracijų žaidžiant su bendraamžiais iškyla daugybė, tokių tikrų situacijų su suaugusiais – mažai. Su bendraamžiais vaikas nuolat gauna progą mokytis pralaimėti: norėdamas likti žaisti, vaikas turi labai stiprią motyvaciją susitvarkyti su savo emocijomis. Ir tai padaręs, iš karto gauna labai pozityvų atsaką – toliau žaidžia. Svarbu tai, kad taip daryti niekas iš išorės neliepė – vaikas rado būdą susiimti, nes pats turėjo tikslą.

Čia atsiranda ir socialinis aspektas. Ką turėtų gebėti pakankamai socialiai brandus pradinukas?

Palaukti savo eilės, dirbti komandoje, gebėti suderinti savo ir kitų poreikius. Išreikšti žodžiais savo mintis, norus, poreikius – perduoti žinią kitiems apie savo vidinį pasaulį, kad jie galėtų reaguoti. Negebėjimas komunikuoti savo poreikių yra viena iš dažniausių netinkamo elgesio mokykloje priežasčių. Tiesa, tuos vaikų poreikius pradinėse klasėse vaikams gali padėti suprasti pedagogas.

Kiek Lietuvos mokyklose mokytojai turi kompetencijos ir laiko tokiems dalykams?

Bet jei vienas mokinys klasėje dvejus metus visiškai išmuša iš vėžių, tai turbūt skirti dvi savaites jo nerimo išsiaiškinimui verta? Tada ir kiti vaikai išmoksta geriau save suprasti.

Bet ar ne dažniau realybėje vaikas gauna etiketę, kad yra sunkus, negabus arba jautrus? Šioje vietoje gal verta pagalvoti, ar tikrai būtina vaiką anksčiau išleist į tokią teritoriją, kurioje bus daugiau džiungliškumo, negu darželyje? Ir dar pakalbėkime apie pažintinę kompetenciją.

Mokyklai pasiruošęs vaikas turi mokėti sukaupti dėmesį, klausytis, palaukti savo eilės, turėti smalsumo, interesų ir domėjimosi. Dar turi būti pasiruošęs skaitymui, rašymui, tai reiškia, turi būti pakankamai išlavėjusi rankos-akies koordinacija, įvairių pažintinių procesų integracija. Kas iš esmės yra skaitymas? Kiek vienu metu visko darai – turi matyti, išlikti sekoje, tuo pat metu sakyti, ir dar suvokti, ką pasakei. Ir tai daryti pakankamai greitai, kad tai būtų ne skiemenys, o žodžiai ir mintys.

Svarbus ir fonologinis gebėjimas, abstraktaus loginio mąstymo užuomazgos, visumos ir dalies santykio, erdvinių ryšių suvokimas.

Visi šie dalykai vaikui augant lavėja kasdienybėje: su mama sijojant miltus, ravint žolytes, žaidžiant vaidmenų žaidimus, renkant akmenukus.

Mokykla yra didelis pasikeitimas. Nesvarbu, ar vaikas iki tol lankė darželį, ar augo namuose, bet kokiu atveju jam keičiasi daug dalykų: ritmas, disciplina, santykiai su suaugusiuoju, draugai. Visi dienos užsiėmimai keičiasi, nes jis nebežaidžia, jis sėdi. Praktiškai visi jo užsiėmimai pusę dienos yra sėdėti, klausyti ir suvokti informaciją nejudant. Ir tai truks dvylika metų, o po to, tikėtina, eis dirbti. Kodėl tėvai skuba vaiką išleisti į mokyklą?

Yra tyrimų, leidžiančių manyti, kad šalyse, kur formalus ugdymas prasideda anksti, prastėja vaikų savireguliacijos gebėjimai, dėmesys.

Būna tėvų, kurie pergyvena, kad vaikas baigs mokyklą devyniolikos metų. Bet jei baigs aštuoniolikos, tai laimės dar vienus suaugusio žmogaus metus, kurių jis turės dar penkiasdešimt šešiasdešimt. Iš principo, prisideda vieni darbo, suaugusiojo atsakomybių metai. Ir tai yra viena šešiasdešimtoji jo gyvenimo, bet už tai susimoki vienais vaikystės metais, kurių nebebus niekada. Tai, ką gali daryti vaikystėje, vėliau niekada nebegalėsi ne tik dėl to, kad tam nebus laiko, žaisti taip jis nebegebės, kaip geba šešerių. Atiduodi šeštadalį gyvenimo už vieną šešiasdešimtąją.

Mokyklai pasiruošęs vaikas turi mokėti sukaupti dėmesį, klausytis, palaukti savo eilės, turėti smalsumo, interesų ir domėjimosi. Dar turi būti pasiruošęs skaitymui, rašymui, tai reiškia, turi būti pakankamai išlavėjusi rankos-akies koordinacija, įvairių pažintinių procesų integracija.
Psichologė Lauryna RAKICKIENĖ

Ateina tėvų, kurie sako, kad vaikas skaito rašo, tai čia viena problema – jie nemato viso vaizdo ir sutapatina brandumą mokyklai su kažko mokėjimu. Kita vertus, dažnai tėvai patiria spaudimą. Dažna baimė, kad vaikui bus nuobodu pirmoje klasėje, kad jis regresuos, nebus jokio iššūkio. Tada man kyla kausimas, kam jį iš anksto mokyti skaityti ir rašyti.

Dar vienas tėvų argumentas – kad darželyje vaikas mokosi vyresniųjų grupėje ir išeina visi jo draugai. Likti jam stresas, nes reikia keisti auklėtoją. Bet ar ne didesnis stresas keisti auklėtoją į mokytoją, keisti vietą, discipliną, užsiėmimus?

Visi žinom, kad namuose vyresnėlio ir jaunėlio yra padėtis skirtinga. Klasėje irgi taip pat.

Ar priežastis nėra pakankamai liūdna – kad mes vertinam darbą, bet ne žaidimą, fantaziją?

Ir tai yra paradoksas, nes kai tampame suaugę, staiga pradedame vertinti iniciatyvą, kūrybiškumą, nestandartinį mąstymą! Bet galvojam, kad šešiamečiui geriausia, ką jis gali daryti, tai puslapyje pribraižyti brūkšniukų – standartizuotų, vienodų ir neišeinančių už linijų.

Apskritai, auklėdami vaikus į juos žiūrime kaip į priemonę, o ne į tikslą. Taip pametam vaizdą, koks jis turėtų būti suaugęs ir pradedam galvoti apie tai, koks jis dabar mums turėtų būti patogus – tikriausiai ne kūrybiškai žaisdamas miltais ir ne pusvalandį tobulindamas įgūdžius laipiodamas laiptais.

Žiemą gimusio vaiko pasirinkimas yra arba būti vyriausiu, arba jauniausiu. Išskirtinė pozicija jo laukia vienaip ar kitaip.

Taip, bet jauniausio pozicija savyje turi tarsi kažkokio silpnumo. Be to, berniukai bręsta lėčiau už mergaites. Joms yra šiek tiek didesnis emocinis krūvis būti anksčiausiai bręstančia klasėje. Kita vertus, jei ji fiziškai didelė, bet emociškai nebrandi, tai gali būti, kad išėjus metais anksčiau bus dvigubas sunkumas. Beje, nebūtinai mergaitė, kuri yra aukščiausia septynerių, anksčiausiai bręs.

Kokia pradinė mokykla būtų gera? Ko galima norėti, ko linkėti savo vaikui pirmoje klasėje?

Saugios aplinkos be patyčių. Pirma klasė visiems vaikams yra stresas: nauja aplinka, reikia surasti savo vietą naujame sociume. Kurti saugią, palaikančią, motyvuojančią, nekonkurencingą atmosferą yra suaugusiojo darbas.

Antra – sąmoningo, stipraus ir nuoširdaus mokytojo, nes pradinėse klasėse vaikai mokosi per santykį. Vaiko raidos supratimo – septynmečiams dar labai reikia daugiau galimybių fiziškai judėti, aktyvių mokymosi metodų ir būdų.

Koks yra krūvis – pradinukai tikrai neturėtų neštis darbų namo, ir labiau nei būrelių jiems reikia laiko pailsėti ir pažaisti. Laiko sau ir suaugę ir vaikai visada turėtų turėti.

Ar vaikai gali patys spręsti ir reguliuoti savo gyvenime, patys išsikelti sau tikslus? Jei visos užduotys nuleidžiamos iš išorės, motyvacija mokytis labai greitai dingsta.

O kartu – iniciatyva, kurios vėl norime suaugusiojo gyvenime.

Kai esi taip įsitraukęs į veiklą, kad net prarandi laiko jausmą, tuomet yra visiškai kitokie rezultatai. Kartais vaikams tokia tėkmė būna laisvas žaidimas. Bet tas jausmas būna ir natūraliai tyrinėjant, tarkim, kai vaikas tarsi apšalęs žiūri į skruzdėlę. Tai irgi yra tėkmė. Kiek mokykla suteikia tokios tėkmės galimybių? Jeigu taip, vaikai gauna labai didelę dovaną. Taip išsaugoma mums įgimta vidinė motyvacija pažinti, atrasti, suprasti kuri įkvepia, veda į priekį. Tokia tikroji, giluminė motyvacija. Ji – ne ta pati, kuri „įdėta į vidų“ – iš pradžių mama sakė, kad yra svarbu gerai mokytis, o dabar aš pati žinau, nes esu gerai besimokanti mergaitė, kai mokomasi dėl noro įtikti, būti paskatintam arba nenubaustam.

Kaip padėti vaikui priprasti prie mokyklos?

Tėvai galėtų užtikrinti, kad vaikas galėtų atsiremti į tai, kas jam saugu ir pažįstama. Šeima gali išlaikyti ritualus, kokius turėjo kai dar lankė darželį. Tarkim, gal ryte pažadindavo truputį anksčiau ir paskaitydavo knygą. Stresas lygu pokyčiai. Jei mes pokytį kažkaip sušvelniname, tikėtina, kad bus lengviau.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pradinukas

Visi vaikai skirtingi: 9 žingsniai, kaip mokyti priešmokyklinuką

Kalbėdami apie šiuolaikinį švietimą ekspertai išskiria būtinybę atsižvelgti į skirtingus kiekvieno vaiko ugdymo poreikius, asmenybę, mokymosi stilių ir kitas aplinkybes.

Rasa: visa šeima laukėme gimstant mažylio, bet...

Persileidimą patyrusi moteris klausia specialisto patarimo, kaip apie nelaimingą įvykį pranešti sūnui, kuris labai laukė gimstant broliuko ar sesutės.

Iki kokio amžiaus vaikai tiki Kalėdų seneliu: psichologės komentaras (4)

Toks laikas anksčiau ar vėliau ateina: kad ir kaip norėtume tikėti pasakomis ir stebuklais, vieną dieną suprantame, kad Kalėdų stebuklą po egle sukuria ne mistinio senelio, o tėčio ir mamos rankos. Kaip reaguoti tėvams, kurių vaikas ima abejoti Kalėdų senelio egzistavimu? Pasidalinti savo mintimis ir patarimais paprašėme psichologės.

Vaikas nenori mokytis: ką svarbu žinoti tėvams

Trijų vaikų mama sunerimusi dėl vyriausios dukters elgesio. Moteriai atrodo, kad aštuonmetė kelia daugiausia rūpesčių.

Psichologė – apie tėvų klaidas, kurias darome išleidę vaiką į mokyklą (2)

Pirmoką sūnų auginanti mama klausia specialistės patarimo, kaip motyvuoti vaiką mokytis. Mamai atrodo, kad sūnus visiškai neklauso jos ir nedaro, ko prašomas.

Z kartos vaikus keičia alfa vaikai: kokie jų išskirtiniai bruožai (21)

„Alfa kartos vaikai nesimokys, jeigu nematys prasmės", - naująją kartą apibūdina VGTU inžinerijos licėjaus mokytoja Rūta Filončikienė.

Vaikų kūrybiškumo lavinimas - darbas ir tėvams, ir pedagogams

Ką turi vaikai, o per laiką praranda suaugusieji? Ne pienininius dantukus ar pirmas garbanas, bet tą vaikišką gebėjimą fantazuoti ir kurti.

Pedagogė: mokymosi tempas didžiulis, vaikai pavargsta ir mokykla jiems tampa atgrasi (10)

Kodėl kiekvienais metais Lietuvoje vis jaunesni vaikai praranda motyvaciją mokytis? Kodėl į pirmą klasę ateina vaikai, turintys daug akademinių žinių, bet stokojantys kitų įgūdžių? Koks yra tėvų vaidmuo vaiko gyvenime jam pradėjus lankyti mokyklą?

Vienišo ir draugų nemėgstamo vaiko drama: psichologės patarimai (6)

Vaikas nedrąsus. Darželyje daugiausiai tyli. Mokykloje neturi draugų. Kaip padėti vaikui gerinti socialinius įgūdžius, kad jis nesijaustų vienišas ir atstumtas? Sulaukę štai tokių skaitytojų klausimų, perdavėme juos psichologei.

Kas gali slėptis už vaiko tingėjimo? (1)

Psichologai tvirtina, kad vaikų tinginystė neatsiranda tuščioje vietoje. Galbūt atidžiau pasižiūrėję į savo atžalą rasite tikrąsias šio erzinančio elgesio priežastis.

KOMENTARAS. Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė: prieš ankstinant mokymąsi kviečiu labai gerai pagalvoti (17)

Psichologijos mokslų daktarė, LEU lektorė, VšĮ Vaiko psichologijos centras psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė parengė komentarą apie planus ateityje ankstinti formalųjį mokymąsi mokykloje, kuriame kelia visoms vaikus auginančioms šeimoms aktualius klausimus.

25 klausimai, kuriuos verta užduoti vaikui

Labai dažnai paklaustas, kaip sekėsi mokykloje, vaikas standartiškai atsako – gerai, normaliai. Kaip sužinoti daugiau ir prakalbinti nekalbią atžalą?

Eksperimentas: kas nutinka, kai tėvai vaikams neduoda telefono ir kompiuterio

Kviečiame atlikti eksperimentą: šeimoje paskelbti „savaitę be ekranų (arba be telefonų)“. Jeigu abejojate, ar pavyks, pradėkite nuo mažiau - lai būna artimiausias savaitgalis visoje šeimoje be ekranų.

Gebėjimas, kurio šiandien Lietuvoje trūksta ne tik vaikams, bet ir mokytojams bei tėvams

Lietuvos švietimo sistemą nuolat lydi įvairios reformos, tačiau realių pokyčių gyvenimo ir ugdymo kokybėje vis dar yra per mažai, netgi stebima mažėjimo ir blogėjimo tendencija. Taip yra todėl, kad tikrosios reformos turi įvykti ir žmonėse. Deja, praktinė patirtis rodo, kad tarp mokyklos ir tėvų/vaikų puoselėjami ne abipuse pagarba grįsti bendradarbiavimo ryšiai, bet kasdien vis gilėjanti atskirtis.

Pradėję lankyti mokyklą vaikai nustoja valgyti košę

Tik pusę Lietuvos mokyklinio amžiaus vaikų – 55 proc., pusryčiams valgo košę.