Kodėl vaikui būtinos ribos: interviu su psichologe

Šiandien visur girdime ir skaitome: „Vaikams reikia ribų.“ Mano vaizduotė kaskart tai išgirdus nupiešia tokį paveikslą: ant šaligatvio stovi vaikas, o aplink jį balta kreida apibrėžtas didelis ratas. Tai riba, kurios nevalia peržengti. Kas iš tikrųjų yra tos ribos? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė dr. Lina Kalinauskienė.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Vieniems tėveliams atrodo, kad nubrėžti ribas – tai lyg įsodinti vaiką į auksinį narvelį: jame šilta, jauku, visko pilna, bet labai daug „ne“ ir „negalima“, nes taip saugu. Tuo tarpu kiti mano, kad „aiškios ribos“ – tai pirmiausia aiški ir griežta hierarchija šeimoje, nes kai valdo tėvai, kitų ribų nė nereikia, vienintelė yra „pasakiau, ir šventa.“

Kodėl vaikui būtinos ribos: interviu su psichologe
Psichologė psichoterapeutė dr. Lina Kalinauskienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak dr. Linos Kalinauskienės, anglakalbiai mokslininkai jas vadina tiesiog „vaikų drausminimu“. „Iš esmės ribos – tai elgesio taisyklės, kas yra priimtina, leidžiama, ir kas yra nepageidaujama, neleidžiama. Kartais tos taisyklės yra aiškiai įvardijamos, o kartais – tik nujaučiamos.“

Kam jų reikia?

Prisipažinsiu, kad pirma mintis, kai skaitinėjau įvairias rekomendacijas, kaip nubrėžti tinkamas ribas, buvo tokia: tai tėvų gyvenimo palengvinimas. Kaip koks maniežas, į kurį įkeliame savarankiškai vaikščioti pradėjusį mažylį. Viena vertus, taip ir yra, dr. L.Kalinauskienė neskuba mano minties paneigti.

„Antra vertus, jausti ribas yra vaiko poreikis. Tarp metukų ir dvejų vaikas nori būti nepriklausomas ir tuo pat metu vis dar priklausomas nuo suaugusio. Tokie yra to amžiaus vaiko poreikiai – abu vienu metu. Tai sukelia stiprų vidinį konfliktą, nes vieną akimirką vaikas įsikibęs į mamos sijoną, o kitą jau skuodžia į priešingą pusę ir tampa veik nevaldomas.

Tinkamai nubrėžtos ribos kontroliuoja ne tik vaiko elgesį, bet ugdo ir vidinę drausmę, savikontrolę. Garsiai įvardytos ar nujaučiamos taisyklės padeda vaikui pereiti į aukštesnį elgesio kontroliavimo etapą – savikontrolę. Tai turėtų nutikti iki mokyklos.
Dr.Lina Kalinauskienė

Poreikiai susidvejina natūraliai ir neišvengiamai – kaip tik tuo metu vaiko psichikoje (pažintinių procesų lygmeniu) vyksta dideli pokyčiai. Mažylis pradeda kalbėti, pajunta, kad daug ką gali pats (užlipti, nulipti, pasiimti ir t. t.), tačiau vis dar negali labai aiškiai pasakyti, ko nori, įvardyti, ką jaučia, dar negeba gerai kontroliuoti nei savo veiksmų, jei jausmų. Tai lemia, kad vaiko būsena nuolat yra keista, kai norai tebeviršija gebėjimus juos įgyvendinti. Natūralu, kad tai patirdamas vaikas pyksta, juk kiti nesupranta, ne viskas pavyksta taip, kaip norėtųsi. Iš nepasitenkinimo pradeda blogai elgtis. Pagaliau išaugęs iš kūdikystės vaikas suvokia, kad nėra toks visagalis, koks jautėsi iki šiol, nes kiekvienas kūdikio poreikis buvo patenkinamas, užtekdavo virktelti. Dabar yra kitaip – tenkinami ne visi poreikiai ir tai taip pat kelia įtampą bei pyktį.

Vidinė drausmė

Tinkamai nubrėžtos ribos kontroliuoja ne tik vaiko elgesį, bet ugdo ir vidinę drausmę, savikontrolę. „Garsiai įvardytos ar nujaučiamos taisyklės padeda vaikui pereiti į aukštesnį elgesio kontroliavimo etapą – savikontrolę. Tai turėtų nutikti iki mokyklos. Mažus vaikus, jų elgesį nuolat stebi išorinis stebėtojas - mama, tėtis, auklėtoja, stebimi ir kontroliuojami mažieji mokosi, kas yra gerai, o kas nelabai. Vėliau tėvai didina atstumą, t. y. vaiką stebi iš toliau, tik viena akimi, ir kontroliuoja, kai tai neišvengiama. Taip pamažu mažylis pereina prie elgesio, kai pats pradeda save kontroliuoti net ir tada, kai jo niekas nestebi. Kai vaikas tinkamai elgiasi net ir nematant suaugusiesiems, jau galima sakyti, kad ribos yra nustatytos“, – paaiškina dr. L.Kalinauskienė.

Sėkmę lemia santykiai

Vis dėlto moksliniai tyrimai įrodė, kad nors ribas nustatyti yra svarbu, tai ne svarbiausias veiksnys, lemiantis šio mechanizmo sėkmę. „Ar ir kaip vaikas išmoks save kontroliuoti, labai priklauso nuo kokybiškų, glaudžių ir jautrių vaiko bei tėvų tarpusavio santykių. Atlikus tyrimus pastebėta, kad tie vaikai, kurių santykiai su mama teigiami, mama puikiai patenkina jų poreikius, geba save labiau kontroliuoti. Vaikų, kurių santykis su tėvais pagrįstas autoritariniu „pasakiau, ir šventa“ principu, vidinės drausmės mechanizmas silpnesnis.“

Ar įmanoma nepavėluoti?

Sakoma: „Ką įdėsi į vaiką iki trejų metų, tą ir turėsi.“ Įdomu, ar tai galioja ir nustatant ribas, t. y. jei pavėluosime įkalti taisyklę dvimečiui, tai bus palaida bala? Dr. L.Kalinauskienė: „Ribos formuojamos visą laiką, visą žmogaus gyvenimą, tik vėliau jos tampa subtilesnės, ne tokios akivaizdžios. Pavyzdžiui, kiekvienas turime ribą, kuri nubrėžia, kaip arti prisileisime kitą žmogų, kaip jautriai reaguosime į jo jausmus ir pan. Vaikų amžiuje ribų klausimas labiausiai susijęs su elgesiu.

Paprastai ribų pradeda reikėti, kai išaugama iš kūdikystės. Pikas - dveji metukai.“

Be ribų negerai

„Kodėl? Jei tėvai neparodo ir neišmoko paisyti, niekas vaiko jų ir neišmokys, todėl patekęs į didesnę žmonių bendruomenę jis nežinos, koks elgesys yra priimtinas, o koks ne. Pavyzdžiui, vaikas gali būti pratęs suduoti tėvams ir nesulaukti jokios reakcijos, nes jie tai priima kaip pokštą. Tačiau sudavęs svetimam žmogui jis greičiausiai sulauks reakcijos. Mažieji agresyvaus elgesio apskritai nemėgsta, šalinasi. Tad be ribų augęs mažylis gali net nesuprasti, kodėl jo nemėgsta, vengia bendraamžiai. Prasideda bendravimo sunkumai“, – sako dr. L.Kalinauskienė.

Pasitaiko, ypač kai šeimoje auga vienturtėlis, kad tėvai prisitaiko prie atžalos elgesio, norų, užgaidų taip, kad bėdų šeimoje dėl jo elgesio nekyla. Vaikas nesiožiuoja, nesimuša, nepyksta, o kam, juk viską, ko užsigeidęs, gauna. Problemų nėra, nes nėra ribų arba jos labai labai plačios. Tačiau elgesio bėdos užklumpa vos vaikas išeina į darželį, mokyklą ir pan. Tėvai šokiruoti: namuose vaikas toks geras, kodėl darželyje viskas taip blogai. Matyt, priežastis - auklėtoja. Tačiau auklėtoja vaikui nėra toks emociškai svarbus žmogus, kad jos klausytų, o ribų nei vidinės savikontrolės jis neturi. Padarinys – elgesio bėdos.

Daugiausia elgesio bėdų turi vaikai, kuriems nenubrėžtos jokios ribos, ir tie, kuriems jų pribraižyta pernelyg daug ir per griežtų.

Peržengė ribą. Ką daryti?

Dr. L.Kalinauskienė: „Dabartinės psichologijos tyrimų išvados yra tokios: bausmių reikia vengti, drausminimui pasitelkti būdą, kuris keičia vaikų elgesį. Tai yra stiprinti elgesį, priešingą blogajam.

Vienoje lapo pusėje tėvai turi surašyti, koks vaiko elgesys yra blogas, kitoje – koks geras elgesys galėtų jį pakeisti. Reikia įvardyti labai konkrečius veiksmus, t. y. kas girdima, matoma, pavyzdžiui, jei vaikas smarkiai trinkteli uždaromas duris, tai priešingas šiam nemaloniam veiksmas būtų jas uždaryti tyliai.

Dabartinės psichologijos tyrimų išvados yra tokios: bausmių reikia vengti, drausminimui pasitelkti būdą, kuris keičia vaikų elgesį. Tai yra stiprinti elgesį, priešingą blogajam.
Dr.Lina Kalinauskienė

Kai viskas surašyta, reikėtų aptarti, kokias būdais bus stiprinamas (skatinamas) geras elgesys. Tuomet vaikui pasakoma, kokio gero elgesio iš jo tikimasi. Koks elgesys yra geras, tai būtinai turi būti aiškiai suformuluota ir išsakyta, nes vaikas pats kartais nesugalvoja, kokio jo elgesio tikisi tėvai. Tai neturėtų stebinti, nes dažnai patiems tėvams sunku sugalvoti, koks konkretus vaiko veiksmas būtų priešingas blogam, t. y. mes dažnai kalbame apie tai, kas yra blogai, bet nepagalvojame apie tai, kas būtų gerai.

Bausmes naudoti rekomenduojama tik tada, kai yra reali grėsmė, pavyzdžiui, vienas vaikas kitam pila smėlį į akis.“

Piešiame... ribas

- Viena svarbesnių tėvų funkcijų vaiko gyvenime – išmokyti laikytis ribų, nes jis turi išmokti, kaip elgtis. To tėvai jį moko dviem būdais – pirma, įvardydami konkrečias elgesio taisykles, antra, nebyliai vaikui rodydami, ko iš jo tikisi. Kaip tai vyksta? Iš tėvų veido mimikos, balso intonacijų ir pan. vaikas gauna daug informacijos apie tai, koks jo elgesys pageidautinas, o koks – ne.

- Ribos turi būti labai konkrečios. Maži vaikai daug geriau supranta, kai mes jiems sakome: „Pažaidęs šitas kaladėles sudėk į dėžutes“, nei kai sakome: „Kambarys turi būti sutvarkytas...“ Šis paliepimas vaikui skamba panašiai kaip „sutvarkyk Lietuvos žemės ūkį.“ Išgirdę tokią užduotį mes, suaugusieji, turbūt tik skėsčiotume rankomis nežinodami ko griebtis, iš nevilties gal net pravirktume. Panašiai jaučiasi vaikas: daugybė darbų ir nežinia, nuo ko pradėti! Vadinasi, taisyklė turi būti labai aiški: „Prieš miegą kaladėles sudedame į plastikinę dėžę.“

- Nubrėžtos ribos reikia laikytis, nes kartą nusileidus nusileisti teks ir antrą, ir trečią. Antra vertus, jei mama, pavyzdžiui, šį vakarą nusileido ir leido nesivalyti dantų, vienkartinė nuolaida ribos nesugriaus: vaikas juk turi šimto vieno vakaro patirtį, kad dantis valėsi. Bet šiandien nusileidę tėvai turi susitaikyti su mintimi, kad rytoj mažylis priešinsis, kai taisyklė bus sugrąžinta.

Ribos ypatingos tuo, kad kurį laiką reikia priversti jų laikytis, tačiau ilgainiui jos tampa įpročiu.

- Kada ribos yra tinkamos – nei per laisvos, nei per giežtos? Kai tėvai jaučiasi patogiai. Jei mažylis lipa ant galvos ir maigo tėtį kaip išmano, šis greičiausiai nustato ribą: „Pavargau, man nemalonu, lipk nuo manęs...“ Gera riba yra ta, kuriai esant jaučiamasi gerai. Nes jei maigomas vaiko tėtis kentės dantis sukandęs, kad tik vaikui būtų smagu, tai šis ribos niekada ir nepajus. Kartais tėvai klausia, kiek vaikui leisti. Atsakymas paprastas: „Tiek, kiek galite toleruoti.“

- Galima išgirsti sakant, kad vaikui reikia tiek ribų (elgesio taisyklių), kiek jam yra metų. Pavyzdžiui, dvimetukas pajėgus suvokti ir laikytis dviejų taisyklių, penkiametis – penkių ir t. t. Pasak psichologės L.Kalinauskienės, tai tėra mitas. „Ateina metas, kai iškyla aplinkybės, į kurias patekę tėvai jaučiasi blogai, tada natūraliai kyla noras pasakyti vaikui „ne“, „negalima“. Tėvai tai ir padaro - nubrėžia ribą.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Supykęs vaikas mušasi, parpuola ant žemės ir daužo galvą: psichologės komentaras

Dviejų metų neturintį sūnų auginanti mama kreipiasi pagalbos: jos sūnus dažnai elgiasi netinkamai – krenta ant žemės, muša tėvus ir kitus vaikus. Ką mamai patars psichologė?

Psichologė: kaip elgtis, jei vaikas neklauso tėvų

Trejų metų sūnų auginanti mama prašo specialistės patarimo – kaip susikalbėti ir kaip auklėti neklusnų trimetį?

Lavinamieji žaidimai vaikams, kurie padės išmokti spalvas

Tai, kad vieni vaikai jau dvejų metų moka spalvas, o kiti jomis susidomi daug vėliau,priklauso ir nuo vaikų temperamento. Vaikams, kurie itin judrūs, spalvos gali ilgiau nerūpėti, negu krapštukams.

Dovana Lietuvos vaikams - naujos animuotos lietuvių liaudies dainelės (1)

Prieš dvejus metus internete pasirodžiusios Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto inicijuotos „Tilidūdos" projekto dainelės užvaldė mažylių ir suaugusiųjų širdis – per šį laiką kiekviena iš dešimties animuotų dainų sulaukė vidutiniškai po beveik 2,8 milijonų peržiūrų. Dabar projekto kūrėjai pristato penkias naujas dainas.

VIENU SAKINIU: kokia mama esate pagal Zodiako ženklą (1)

Koks vienas sakinys geriausiai nusako jūsų, kaip mamos, auklėjimo būdą? Apžvelkime visus 12 Zodiako ženklų vienu sakiniu.

Daugiavaikės mamos patarimai vaikelio susilaukusiai jaunai šeimai

Susilaukus vaiko, gyvenimas keičiasi iš esmės. Tikėtis, kad viskas buvo lygiai taip pat, kaip tada, kai buvote tik dviese, nėra realu.

Vienerių metų vaikas namuose: patarimai tėvams

Metukų tuoj sulauksiantis mažylis vis labiau ima rodyti savo savarankiškumą. Ką svarbu žinoti tėvams?

Mamos rekomenduoja: 9 mėgstami blogai apie vaikų auginimą Lietuvoje

TAVO VAIKO feisbuko paskyroje, kurioje šiuo metu turime daugiau kaip 70 000 fanų, paprašėme tėvų pasidalinti, kokius mamų ar tėčių rašomus tinklaraščius jie stebi.

Skaitydami knygas vaikui, laviname iškart tris jo intelekto sritis

Kokio amžiaus vaikams galima pradėti skaityti knygas? Ką jos duoda vaikui? Paieškokime drauge atsakymų į šiuos klausimus.

Naudingi patarimai ieškantiems vaikui auklės

Vaikų darželis – gerai, bet ką daryti iki tol, kol vaikas jam subręs, arba kol ateis eilė patekti į tą darželį? Patarimai, jeigu rimtai svarstote atiduoti vaiką į auklės rankas.

Kol nebuvau mama, apie tai net nenutuokiau

Subjektyvus žvilgsnis į tai, kas pasikeičia tapus mama.

Skirtumas tarp mylinčios mamos ir hiperglobojančios

Kiekviena mūsų nori būti pati geriausia mama. Skaitome knygas apie vaikų auklėjimą, stengiamės, bijome padaryti ką nors ne taip. Ir kartais, visai nejučiom, mamos vaikučio gyvenime tampa per daug. Kur ta riba tarp meilės ir hiperglobos? Sraipsnio konsultantė - vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė.

Atvirai: vaikas užklupo besimylinčius tėvus

Nemalonu, jei kas aptinka pačiame aistros sūkuryje. Tačiau tikra katastrofa atrodo, jei jus užklumpa jūsų vaikai. Ką daryti ir kaip vaikui paaiškinti, ką jis matė? Kelios mamos sutiko pasidalinti savo gana nemalonia patirtimi.

Atėjus svečiams, vaikas neatpažįstamai pasikeičia: kodėl taip nutinka ir kaip reaguoti

Trimetę dukrytę auginanti mama pastebi, kad jos tobulo elgesio namuose mergaitė pasikeičia, kai jas aplanko svečiai. Kodėl taip yra ir kaip reaguoti?

Visus tėvus galima suskirstyti į tris tipus: kuriam priklausote jūs

Kai kalbama apie vaikų auklėjimą, sąvoka „tinkamai išauklėtas vaikas“ neturi jokių aiškiai nusakomų kriterijų. Nežiūrint į tai, visi, savo vaiko gerove besirūpinantys tėvai, visais laikais ieškojo atsakymo – kaip tinkamai auklėti ir išauklėti savo vaiką?