Psichologė: kaip emigracija veikia vaikų psichiką

Dažnai emigracija paliečia ne tik suaugusiuos, bet ir vaikus. Jeigu tėvai nusprendžia emigruoti į kitą šalį, jų sprendimas paliečia ir vaikus, nepriklausomai nuo to, ar vaikai yra paliekami gimtoje šalyje, ar išvežami kartu į naują šalį.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šiame straipsnyje pabandysiu apžvelgti, kaip būtent vaikus (o ne suaugusiuos, kurie patys atsakingi už savo veiksmus ir patys priima sprendimą emigruoti) veikia emigracija ir kaip tėvai galėtų padėti sušvelninti šio reikšmingo gyvenimo įvykio neigiamas pasekmes vaikams.

Nors ir manoma, kad vaikai lengviau, nei suaugusieji, adaptuojasi naujoje šalyje, keletas specifinių aplinkybių, būdingų emigracijos procesui, gali sukelti nemažai streso vaikams.

Visų pirma, vaikams didelį stresą sukelia tai, jog jie praranda pažįstamą, įprastą aplinką. Vaikai gedi netekdami mylimų objektų, nepaisant to, kad tie mylimi objektai ne visada suteikdavo saugią ir tinkamą aplinką. Kaip rašo žymi psichologė M. Ashworth, „vaikus labai giliai pažeidžia mylimų artimųjų ar draugų netektis, jie gali ilgėtis pažįstamų praeities vaizdų, garsų ir kvapų“.

Emigracija yra susijusi ne tik su įprastos aplinkos pasikeitimu, bet ir su vaiko gyvenime svarbių asmenų netektimi.

Įvairūs tyrimai rodo, kad vaikai, kurie dėl emigracijos buvo atskirti nuo savo tėvų, pasižymėjo rimtesniais elgesio ir emociniais sunkumais.

A. Rodriguez viename iš savo tyrimų aptiko, kad vaikai, kurie emigravo kartu su savo motinomis, prisitaikė lengviau, nei tie vaikai, kurie iš pradžių liko gyventi su senelėmis iš mamos pusės, o tik vėliau išvažiavo pas motinas į užsienį.

Mokslinėje literatūroje net atsirado terminas „atstumtosios motinos neurozė“. Ši neurozė atsiranda tuomet, kai vaiką iš pradžių augina senelė ir tik po kurio laiko jis išvyksta pas emigravusią motiną. Paprastai toks vaikas, susitikęs su motina, iš pradžių jos šalinasi ir ja nepasitiki. Motina, reaguodama į šiuos negatyvius vaiko jausmus, jaučia kaltę ir frustraciją.

Dažnai vaikas yra atskiriamas nuo savo tėvų net keleriems metams. Per tą laikotarpį jis paprastai prisiriša prie kito suaugusiojo (dažniausiai tai būna seneliai). Kai jam reikia į užsienį pas savo tėvus, jis turi vėl patirti išsiskyrimą su naujomis prieraišumo figūromis, kas kelia daug sielvarto, liūdesio ir net pykčio jausmų vaikui.

Vaikų reakcijos į įprasto pasaulio ir svarbių artimųjų netekimą priklauso ir nuo jo raidos amžiaus. Priklausomai nuo amžiaus vaikai skirtingai suvokia draugystę ir skirtingai paklūsta suaugusiems. Maži vaikai į draugus žiūri kaip į tuos, su kuriais jie gali kartu pažaisti ir gerai praleisti laiką.

Draugai jiems nėra tokie svarbūs emocinės paramos šaltiniai, kaip jie paprastai būna vyresniems vaikams. Tuo galima paaiškinti tai, jog emigruodami maži vaikai turi mažiau sunkumų bendraudami su bendraamžiais. Taip pat maži vaikai, kurie yra paklusnūs ir priklausomi nuo savo tėvų, mažiau piktinasi ir prieštarauja suaugusiųjų sprendimui emigruoti, nei tai daro paaugliai.

Tačiau vaiko atskyrimas nuo pagrindinio juo besirūpinančiojo suaugusiojo emigracijos metu stipriausią traumuojantį poveikį turi vaikams nuo 6 mėnesių iki 4 metų, kadangi šiuo raidos periodu vaikai kuria prieraišumo ryšius ir mokosi juos palaikyti.

Tai, kiek vaikas išgyvens streso emigruodamas į kitą šalį, priklauso ir nuo jo paties tėvų reakcijų į emigraciją. Jeigu tėvai nuolat ilgisi praeities, išgyvena didžiulį nerimą, jiems yra sunku suteikti stabilią emocinę paramą savo vaikams. Ypatingai sunku yra nelegalių emigrantų vaikams, kadangi šie tėvai patys jaučiasi labai nesaugūs ir nerimauja dėl galimos deportacijos, todėl nėra pajėgūs psichologiškai palaikyti savo vaikų ir atsiliepti į jų emocinius poreikius.

Kartais naujoje aplinkoje tėvai pradeda pernelyg saugoti savo vaikus nuo įvairių įsivaizduojamų pavojų. Jie nustato įvairius apribojimus, kurie yra žymiai griežtesni, negu tuomet, kai kartu gyveno gimtoje šalyje. Iš kitos pusės, tėvai imigrantai patys neretai tampa priklausomi nuo savo vaikų.

Naujos kalbos įgūdžius vaikai dažnai įsisavina greičiau, nei tėvai. Tuomet jie priversti būti vertėjais savo tėvams ir vykdyti įvairius jų pavedimus. Iš vienos pusės vaikai priversti būti „tėvais“ savo tėvams, iš kitos pusės jų aktyvumas ir veikla yra ribojami, kas sukuria didelę įtampą kaip patiems vaikams, taip ir jų tėvams.

Daugybė tėvų emigrantų (taip pat ir iš Lietuvos) naujoje šalyje nepaprastai daug dirba, neretai net keliuose darbuose. Daugybė įsipareigojimų, kuriuos prisiima tėvai naujoje šalyje, sąlygoja tai, jog jie yra praktiškai neprieinami savo vaikams. Tai nereiškia, kad šiems tėvams nerūpi jų vaikai ar kad jie jais nesidomi. Dažniausias jų atsakymas būna tas, jog tiek daug dirba jie tik dėl to, jog rūpinasi geresne visos šeimos ateitimi. Tačiau dėl šių ilgų darbo valandų vaikai negauna pakankamai dėmesio. Tėvai tampa psichologiškai neprieinami savo vaikams.

Labai dažnai vaikai turi skirtingą laiko tarpą adaptuotis naujoje kultūroje, nei jį turi suaugusieji. Neretai būna, kad vaikai yra priversti greičiau ir intensyviau adaptuotis naujoje visuomenėje. Tai yra labai susiję su tuo, kad naujoje šalyje vaikai pradeda lankyti mokyklas – susitinka su mokytojais, kurie paprastai yra vietiniai gyventojai, bendraklasiais – tautinių mažumų ir vyraujančios kultūros atstovais. Kaip matome, vaikų adaptacija naujoje kultūroje iš tikrųjų vyksta sparčiau, tačiau ši sparta gali sukelti nemažai įtampos.

Neretai emigrantų šeimose atsiranda įvairių komunikacijos sunkumų. Kaip jau buvo minėta anksčiau, vaikai greičiau įsisavina naują kalbą, nei suaugusieji. Dauguma vaikų labai nori būti panašūs į kitus bendraamžius ir todėl prioritetą skiria vyraujančios kultūros kalbai, o ne savo gimtajai.

Jeigu vaikas namuose bendrauja gimtąja kalba, tai po daugelio metų, praleistų naujoje šalyje, jo gimtosios kalbos įgūdžiai bus prastesni, nei naujos šalies kalbos gebėjimai. Namuose vaikui gali būti pakankamai paprasta išreikšti savo bazinius poreikius ir gimtąja kalba, tačiau žymiai sunkiau išreikšti ja sudėtingesnes mintis arba subtilius jausmus.

Tuo tarpu tėvams yra būdingas priešingas dalykas – jiems yra sunkiau kalbėti, samprotauti ir reflektuoti savo mintis svetima kalba. Dėl šių skirtumų šeimoje gali kilti įvairūs nesusipratimai ir bendravimo sunkumai, ypatingai kai vyksta konfliktinės situacijos ir kai viena iš konfliktuojančių pusių gali būti neteisingai suprasta dėl kalbinių dalykų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mokslai ir laisvalaikis

Mylėdami vaikus apsaugome juos nuo patyčių

„Ožys", „vėpla", „kūtvėla"... Kaip manote, kaip gali jausti tokiais žodžiais apšaukiamas vaikas?

Kaip be žodžių galima sustabdyti patyčias (2 VIDEO)

Vaikams ir paaugliams emocinę paramą telefonu ir internetu teikianti „Vaikų linija" pristato socialinę kampaniją „Kartu galime sustabdyti patyčias!".

Dažniausi mitai apie globojamą vaiką: kaip juos įveikti

VšĮ „Šeimos santykių institutas“ psichologė Rasa Pietarienė ir šeimų konsultantė Živilė Baronienė aptaria dažniausius mūsų visuomenėje sklandančius mitus apie globojamus vaikus.

Požymiai, kad vaikas turi išskirtinių gabumų

Atsakydami į testo klausimus išlikite objektyvūs: stenkitės ne pagražinti realybę, o tiksliai įvertinkite savo vaiko gebėjimus.

Kas nutinka, jei po skyrybų tėvai vaiko labui draugauja, pietauja, kartu atostogauja (1)

Tiek necivilizuotos, tiek „per daug civilizuotos" skyrybos gali sukelti sunkumų vaikui, kurio šeima byra. Taip portalui tavovaikas.lt teigė Vilniaus universiteto docentė, psichologė dr. Miglė Dovydaitienė.

Kodėl milijonieriais tampa vidutiniškai besimokantys mokiniai, o ne pirmūnai (9)

Geri pažymiai ir puikiai baigta mokykla – patikimiausias kelias į sėkmę. Bent jau tokią žinią mums siunčia švietimo įstaigos. Tačiau tokią nuomonę visiškai paneigia garsių žmonių, kurie mokykloje buvo vidutiniokai, tačiau tai nesutrukdė jiems tapti labai sėkmingais įvairiose srityse, sąrašas.

Svarbus psichologės patarimas paauglio tėvams

Paauglį sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo pasyvumo ir abejingumo. Mūsų skaitytojai neretai atrodo, kad jos vaikui viskas „dzin“. Paauglio mamos laišką komentuoja psichologė Ingrida Pilkionienė.

„Vaikų linija“ pradeda teikti pagalbą pokalbiais internetu

Lapkričio 20 d. minint Pasaulinę vaikų dieną, Lietuvos vaikai ir paaugliai gali sulaukti emocinės paramos ir palaikymo nauju kanalu.

Į Lietuvą atvyksta garsi lytinio ugdymo specialistė iš Prancūzijos (1)

Lapkričio 23 dieną Lietuvoje viešės ir paskaitą skaitys garsi lytinio ugdymo specialistė iš Prancūzijos Ines Pelissie du Rausas (Inès Pelissié du Rausas). Sorbonos universiteto filosofijos mokslų daktarė ir penkių vaikų mama yra išleidusi net keturias viena kitą papildančias monografijas apie paauglių lytinį ugdymą ir rengimą šeimai. Šiandien ji keliauja po Europą ir skaito pranešimus šia tema besidomintiems tėvams bei edukologijos specialistams.

Šiandien vaikai netektų amo sužinoję, kokius darbus jų bendraamžiai dirbo prieš 100 metų (32)

Dešimties metų vaikas įžengia į ankstyvosios paauglystės amžiaus tarpsnį, kuomet atsakomybių ir pareigų jo gyvenime nuolat daugėja (bent jau turėtų). Tačiau ar gali šiandieninis vaikas įsivaizduoti, ką mokėjo jo bendraamžis prieš 100 metų?

Kaip padėti nerimastingam vaikui

Tėvai dažnai nepastebi požymių, kurie gali reikšti, jog vaiko nerimastingumas yra ypač padidėjęs.

Atsargiai, tėveliai, jūs auginate vaiką perfekcionistą

Kokį vaiką galima pavadinti perfekcionistu ir ką apie jo auklėjimą turi žinoti jo tėvai? Psichologo Tomo Lagūnavičiaus patarimai.

Kaip neprarasti ryšio su paaugliu: efektyvūs patarimai tėvams

Atšalę santykiai su tėvais, jaučiama apatija, liūdesys yra rimtos paauglystės problemos, su kuriomis susiduria daug šeimų.

Menkaverčių užkandžių automatai mokyklose: ką svarbu žinoti tėvams

Į „Sveikatai palankus“ kreipėsi susirūpinę vienos mokyklos tėveliai dėl šalia pradinukų klasės stovinčio menkaverčių užkandžių automato.

Kodėl mokiniai patiria mokyklos baimę ir vienišumą?

Rugsėjis – tai ne tik pirmasis rudens mėnuo, bet ir nauja mokslo metų pradžia. Mokiniai keliauja į naujas mokyklas, sutinka naujus mokytojus ir draugus. Visa aplinka yra nepažįstama ir neištyrinėta. Kiekvienas žmogus atsidūręs tokioje aplinkoje pasijunta nesaugus, dažniausiai bijo išreikšti savo nuomonę.