Skaudžią netektį išgyvenusi kaunietė Julija: mamos, kovokite ir nepasiduokite

 (5)
Kaune gyvenanti ir penkiametę dukrytę auginanti Julija Kulik-Dulskienė šiandien – besišypsanti, energinga ir nuolat naujų idėjų kupina moteris. Tačiau ji puikiai žino, ką jaučia žmogus, kuriam vieną dieną po kojomis susvyruoja žemė ir dūžta visos svajonės.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Pirmą kartą su Julija susitikau prieš penkerius metus. Buvo žiema, Julija stūmė šiltai apdangstytą kūdikio vežimėlį, mes kalbėjomės vaikščiodamos aplink Kauno pilį ir tai jos, tai mano akyse sužvilgdavo ašaros. Dar ilgai po to interviu ausyse skambėjo jos žodžiais, o grįžusi į Vilnių ir parėjusi namo, pirmiausia apkabinau savo vaikus ir tyliai kuždėjau: „Kaip gerai, kad jus turiu..."

Julijos istorija tikrai nekasdienė: ji laukėsi identiškų dvynukių, nėštumas buvo komplikuotas, todėl itin kruopščiai prižiūrimas medikų. 28 nėštumo savaitę prasidėjo gimdymas, kurio nebepavyko sustabdyti. Kaip vėliau paaiškėjo – prasidėjo sunku nėštumo komplikacija preeklampsija, pereinanti į HELLP formą, kai pavojus kyla ne tik vaikelio, bet ir gimdyvės gyvybei. Gimusių Danielės ir Emilijos gyvybės buvo kritinės būklės. Po poros dienų Emilija mirė.

Likusios dukrytės būklė tebebuvo sunki – į ją Julija galėjo žiūrėti per stiklines inkubatoriaus sieneles ir viena, ką ji galėjo – tai atnešti į reanimaciją savo mamos pieno lašą, kuris neišnešiotam naujagimiui yra gyvybiškai svarbus.

Deja, dėl patirto streso mamos pienas dingo. Julija nenuleido rankų ir tvirtai tikėjo, kad pienas grįš, ir ji ateityje pati žindys sustiprėjusią mažylę. Taip ir buvo, pienas atsirado po 10 dienų! Didžiulių pastangų dėka, po dviejų mėnesių grįžusi namo su anksčiau laiko gimusia Daniele, po kurio laiko ji sėkmingai ėmė maitinti pati. Dar vėliau su bendramintėmis įkūrė organizaciją „Padedu augti", kuri suvienijo neišnešiotų naujagimių susilaukusius tėvus, aktyviai bendradarbiauja su Kauno klinikomis ir konsultuoja šeimas, kurios susiduria su problemomis.

Su Julija Kulik- Dulskiene neatsitiktinai kalbamės būtent šiandien, pirmąją rugpjūčio savaitę, kuomet visame pasaulyje minima Žindymo savaitė.

Julija, šią savaitę minima Pasaulinė žindymo savaitė, kurios metu atkreipiamas dėmesys į žindymo svarbą. Ar galiu teigti, kad jums ši tema ypač svarbi ir artima?

Žindymo tema asmeniškai man ir mano šeimai – labai svarbi. Būtent to aukso vertės pieno lašo siekiamybė padėjo ne tik pamatus anksčiau laiko gimusios dukrelės sveikatai, bet ir įrėžė dar gilesnius mano būdo bruožus – „nepasiduok", „kovok".

Kai per anksti gimė jūsų abi mažylės, o netrukus vienos netekote, išgyvenote didelį skausmą. Turbūt, lengviausia tokioje situacijoje buvo pasakyti sau, kad "mamos pienas dingo", " mažylė per silpna žįsti pati" ir duoti dirbtinio mišinuko. Kodėl nesirinkote šio, atrodytų, lengvesnio kelio?

Ar reikia klausti vaikelio besilaukiančios mamos „Ar nori savo naujagimiui duoti visa kas geriausia"? Manau, kad didžioji dauguma atsakingai į nėštumą ir vaiko auginimą žiūrinčių mamų atsakys "taip".

Taip buvo ir mano atveju. Žinia, kad laukiuosi ne vienos, o dviejų gyvybių dar labiau paskatino domėtis, ką valgau, ką geriu, kokioje aplinkoje būnu. Domėjausi ne tik nėščiųjų kursais, bet ir pradėjau lankyti žindymo kursus, nes mano norai buvo maksimalūs - žindyti abu vaikus kiek galima ilgiau.

Kai dukrelės į pasaulį paskubėjo 28 nėštumo savaitę, vienintelis noras buvo duoti kuo daugiau to, ką galime. Ką galėjau duoti aš, kaip mama? Ogi mamos pieną.

Tačiau to duoti savo abiem dukrelėm nebespėjau.

Po gimdymo prasidėjus komplikacijoms, buvau skubiai išvežta į operacinę, o iš ten - į reanimacijos skyrių. Neturėjau galimybės ne tik susipažinti su dukrelėmis joms gimus (nes Naujagimių reanimacijos medikai gelbėdami jų gyvybes abi skubiai išvežė į skyrių), bet ir netekau vienos brangios dienos.

Natūralus pieno gamybos procesas buvo pertrauktas- stresas, reanimacija, naujagimių nebuvimas šalia, o po poros dienų - ir vienos dukrelės netektis.

Žinia, kad mano likusi gyva ir kovojanti dukrelė maitinama pieno mišiniu man buvo nepakeliama. Pieno mišiniai man visada siejosi su "chemija". Galbūt ir yra užaugusi "pieno mišinukų" vaikų karta, tačiau tokio maisto savo anksčiau laiko gimusiais dukrelei tikrai nenorėjau. Tikėjau, kad turime susiimti abi - turėjau jai duoti gyvybiškai svarbų mamos pieno lašą tam, kad ji kuo greičiau sustiprėtų ir turėtų kuo mažiau komplikacijų bei pasekmių ateityje.

Taigi, kito, lengvesnio kelio, negalėjau turėti.

Kiek laiko maitinote dukrytę nutrauktu savo pienu ir kaip pavyko, kad ji ėmė žįsti pati?

Iš viso su dukrele Kauno klinikose "gyvenome" du mėnesius. Mėnesį naujagimių reanimacijos skyriuje, mėnesį- naujagimių ligų skyriuje. Po Naujagimių reanimacijos dukrelę perkėlus į "sveikesnių" naujagimių skyrių, beliko TIK visai nedaug: išmokti kvėpuoti be papildomo deguonies, reguliuoti kūno temperatūrą bei valgyti. O mokytis valgyti tokiems mažuliukams fiziškai yra labai sunku.

Taip buvo ir su mano dukrele- ji buvo per silpna žįsti pienelį iš krūties, todėl tekdavo ją maitinti nutrauktu pieneliu per zondą, įvestą į skranduką. Norėjau, kad ji išmoktų kuo greičiau valgyti pati, tačiau negalėjau jos kankinti.

Kai dukrelės į pasaulį paskubėjo 28 nėštumo savaitę, vienintelis noras buvo duoti kuo daugiau to, ką galime. Ką galėjau duoti aš, kaip mama? Ogi mamos pieną. Tačiau to duoti savo abiem dukrelėm nebespėjau.
Julija Kulik-Dulskienė

Reikėjo labai daug kantrybės tiek man, tiek mano dukrelei. Kviečiau klinikose dirbančią žindymo specialistę, klausinėdavau slaugučių, bendravau su žindančiomis mamomis,- turėjau išmokti ne tik pati žindyti, bet ir išmokyti savo mažylę žįsti.

Taip žaidėme dvi ar tris savaites, kol vieną dieną mums pavyko. Ir taip, tą dieną norėjosi rėkti: „Mums pavyko, išleiskite, mes norime namo!"

Namo, išmokus žįsti iš krūties, mus paleido po keturių dienų, tačiau tuo metu nežinojau, kad priešaky - dar daug žindymo išbandymų.

Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte?

Grįžus namo išbandymai prasidėjo iš naujo. Žinoma, po reanimacijos visa tai, kas vyko namuose, jau nebeatrodė taip baisu.

Po kelių dienų pastebėjau, kad mažylė nebeįstengia ištraukti pieno. Nenorėjau grįžti į ligonine su tokia "paprasta" problema, todėl kovą už žindymą pradėjome iš naujo. Žaidėm žaidimą „Bandyk pavalgyti pati, o kai jau pavargsi, duosiu iš anksto nutrauktą ir paruoštą pienelį iš buteliuko". Dukrelė greitai suprato, kad iš buteliuko valgyti daug lengviau, todėl nenorėdavo stengtis valgyti iš krūties. Galėjau rinktis tuo metu lengvesnį kelią ir maitinti iš buteliuko nutrauktu pieneliu, bet supratau, kad taip ilgai neištversiu dėl nuovargio, kurio perspektyvoje vėl šmėžavo pieno mišiniai. To leisti negalėjau, todėl teko net visą mėnesį pratinti ją prie krūties: duodavau buteliuką ir nejučiom jį keisdavau į krūtį. Apgavystė pavyko ir, šiek tiek sustiprėjusi, ji be problemų (ir su malonumu) jau galėjo žįsti pati.

Vėliau susidūrėme su labai sunkia pienligės forma, dėl kurios dukrelė kategoriškai ir su isterijomis spjaudavo krūtinę, nes jai labai skaudėjo. Tačiau ir čia padėjo sumanumas bei vaiko stebėsena. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad ji nusiramina, kai lengvai šokinėju ant gimnastikos kamuolio, taigi, kurį laiką žindyti teko būtent sėdint ant jo.

Auginant anksčiau laiko gimusį naujagimį šeimos susiduria ne tik su kūdikio raidos sutrikimais, bet ir maitinimo sunkumais. Natūralus mamos pienas naudingas laiku gimusiems naujagimiams, o neišnešiotiems net gyvybiškai būtinas dėl jų žarnyno ir imuninės sistemos nebrandumo. Žinojau, kad PSO rekomenduoja žindyti iki 2 metų ir ilgiau, taigi, buvau nusistačiusi sau šį minimalų terminą.

Skaudžią netektį išgyvenusi kaunietė Julija: mamos, kovokite ir nepasiduokite
Danielė niekada nepažins savo sesutės, bet ji visada liks Julijos širdyje.
© Asmeninio albumo nuotr.

Dauguma anksčiau laiko gimusių vaikų labai prisirišę prie savo mamų. Tokia buvo ir Danielė – negalėjau jos nei minutei palikti net su seneliais, miegoti buvo būtina šalia lovos pristumtoj lovelėj, kurioje užmigdavo pavalgiusi mamos pienelio. Tačiau artėjo tas metas, kai turėjau dukrelė leisti į darželį ir supratau, kad nedidelis atsiskyrimas būtinas mums abiems, kad vėliau nebūtų taip sunku. Vienas iš savarankiškumo ugdymo metodų buvo atpratinti nuo mamos pieno, ir tai įvyko jai būnant 2 metų ir 2 mėnesių. Rugsėjį, nors ir buvo kalnai ašarų, dukrelė pradėjo lankyti darželį.

Su kitomis bendramintėmis Kaune įkūrėte asociaciją "Padedu augti", kuri drąsina ir palaiko per anksti kūdikių susilaukusias šeimas, už savo veiklą buvote pagerbta "Metų kaunietės" rinkimuose. Kaip rodo jūsų patirtis - kas tokioms šeimoms yra svarbiausia, kai jų vaikelis gimsta ne 40 savaitę, kaip įprastai, o tik 29 ar 32 nėštumo savaitę?

Pagimdžius anksčiau laiko gimusį naujagimį atsiduri nežinios, baimės ir savigraužos duobėje. Bandai ieškoti priežasčių, kaltini save, baiminiesi dėl naujagimio gyvybės, nes medikai niekada negali pasakyti, kas bus po valandos, po dienos.

Situacija kardinaliai gali pasikeisti ne tik į gerą, bet ir į blogą pusę, todėl šeimų emocinė būsena būna tikrai labai sunki.

Svarbu tokių šeimų nepalikti nežinioje ir savo skausme. Tokioje situacijoje gali padėti santykis su naujagimį gydančiu mediku (nebijoti klausti, nebijoti atrodyti kvailai, pasidalinti savo nerimu dėl vaikelio būklės, ateities prognozių ir atliekamų procedūrų), šeimos narių parama, pokalbis su socialiniu darbuotoju arba/ir psichologu. Tačiau tai, ką jaučia šeima, žino tik mamos, pačios praėjusios šį sunkų kelią. Viltis ir tikėjimas, kad viskas bus gerai, padeda tėvams vėl patikėti gražiu rytojumi ir suteikia jiems naujų jėgų kovoti toliau.

Asociaciją "Padedu Augti" įkūrėme tam, kad savo patirtimi, žiniomis ir pasitelkus savo srities specialistus galėtume padėti mūsų šeimoms, kad savo projektais galėtume keisti mūsų šeimų gyvenimą į geresnę pusę.

Pamenu pati, kad grįžusi namo susidūriau su aplinkinių atstūmimu. Žvilgsniuose mačiau smerkimą, žmonės vengdavo bendrauti su manimi (juk vyravo nuomonė, kad anksčiau laiko gimdo moterys, turinčios blogų įpročių), o mano dukrelę lydėdavo žodžiai "laikykis, bus sunku su tokiu vaikučiu".

Noras pakeisti viską tam, kad mano vaikas gyventų tolerantiškoje bei išprususioje visuomenė ir paskatino veikti.

Skaudžią netektį išgyvenusi kaunietė Julija: mamos, kovokite ir nepasiduokite
Patyrusi likimo išbandymų po gimdymo, Julija šiandien padeda kitoms moterims.
© Asmeninio albumo nuotr.

Iš pradžių prikalbinau kelias su manimi Kauno klinikose gulėjusias mamas retkarčiais ateiti į savitarpio pagalbos grupeles ir savo sėkmės istorijomis padrąsinti naujas šeimas. Nuėjusi į pirmą tokį susitikimą, sutikau Ingą, 26 nėštumo savaitę dvynukus pagimdžiusią mamą. Pagalbos teikimas išaugo į draugystę, o ši - į bendrą norą padaryti dėl šių šeimų dar daugiau. Dabar Inga Budrienė yra asociacijos "Padedu Augti" vadovė, kuri taip pat, kaip ir aš, negali gyventi tik dėl savęs. Tokių nesavanaudiškų ir pasaulį norinčių keisti žmonių aplink mus vis daugėjo, ir, dabar, galime džiaugtis tikrai stipria, energinga ir efektyvia „Padedu augti" šeima.

Julija, kaip vertinate žindymo situaciją Lietuvoje: kokias problemas įžvelgiate ir kuo galite pasidžiaugti?

Prieš penkerius metus, grįžusi iš Kauno klinikų namo, mačiau stiprų šuolį natūralaus žindymo link, ir tas labai džiugino. Dabar vis dažniau sutinku mamų, kurios dėl vienų ar kitų savęs pateisinimo priežasčių renkasi lengvesnį būdą - nežindyti. Norėtųsi tikėti, kad tai tik nedidelis procentas mamų, ir kad viešinamas moters laisvumas ir nepriklausomybė, nepadarė "meškos paslaugos" šiai sričiai.

Mamos, kurios neseniai susilaukė vaikučių, neretai pasakoja, kad dar gimdymo namuose išgirdo neteisingų medikų patarimų apie žindymą, arba joms buvo pasakyta, kad "nėra pieno, kam čia kankinti vaiką, duosim mišinuko". Gal teko girdėti panašių istorijų?

Tokių istorijų girdime nuolat ir tai gąsdina bei graudina. Šiais laikais, kai yra tiek daug informacijos apie mamos pieno sudėtį, žindymą ir jo metu atsiradusias problemas bei efektyvius būdus jas išspręsti, vis dar atsiranda šmėklų iš senovės, rėkiančių „Tavo neriebus pienus", "Neturi pieno, nevark", "Krūtinė maitinant nukrenta" ir pan.

90 proc. pieno pritrūksta dėl nežinojimo, o ne dėl kažkokių organizmo ypatybių. O mišinys, kuris savyje slepia daug užslėpto veikimo "bombų", turėtų būti skiriamas tik šeimos gydytojo, įvertinus motinos gebėjimą maitinti, kūdikio gebėjimą maitintis ir jo sveikatos būklę. Deja, medikams labai dažnai šioje srityje taip pat pritrūksta kompetencijos ir savo autoritetu, nuleidę neteisingą patarimą ar net įsakymą daryti vienaip ar kitaip, sutrikdo motinos pasitikėjimą savimi, jos gebėjimą išmaitinti savo kūdikį geriausiu maistu – motinos pienu.

Nenuostabu, kad mama, išsigandusi vienos ar kitos istorijos, gali pulti į paniką ir pasirinkti pieno mišinukus. Ir iš tiesų, netgi ne gali, o dauguma ir pasirenka, nes juk "Vaiko gydytoja žino geriau", "Juk mano senelė tiek vaikų išaugino". Norisi pasakyti "STOP" ne tik pieno mišiniams, bet ir dezinformacijai.

Dabar vis dažniau sutinku mamų, kurios dėl vienų ar kitų savęs pateisinimo priežasčių renkasi lengvesnį būdą - nežindyti. Norėtųsi tikėti, kad tai tik nedidelis procentas mamų, ir kad viešinamas moters laisvumas ir nepriklausomybė, nepadarė "meškos paslaugos" šiai sričiai.
Julija Kulik-Dulskienė

Džiugina tai, kad vis daugiau mamų, gavusiu tokius „gerus" patarimus, ieško kitos nuomonės, pagalbos,- kai kurios kreipiasi į sėkmingai žindančias drauges, kitos ieško specialistų ar mamų su panašia patirtimi.

Pati dažnai sulaukiu neišnešiotukus auginančių mamyčių skambučių, ir labai džiaugiuosi, kai mamos po kurio laiko paskambina ir pasako, kad mano patarimai, nuraminimai ir nukreipimai padėjo nugalėti sunkumus ir sėkmingai žindyti toliau.

Labai džiaugiuosi, kad naujagimiui palankios Kauno klinikos labai daug dėmesio skiria tam, kad mamos, net pagimdžiusios naujagimį anksčiau laiko, žindytų jį natūraliai. Čia dirba ne tik puikios žindymo specialistės, bet ir visas personalas, kuris stengiasi patarti, nuraminti, pamokyti mamą.

Galime pasidžiaugti tikrai dideliu būriu mamų, kurios iš klinikų grįžusios namo sėkmingai žindo savo naujagimius.

Kauno klinikose požiūris į mamos pieną itin teigiamas. Čia jau po kelių mėnesių pradės veikti pirmasis Lietuvoje motinos pieno bankas.

Šiuo metu aktyviai dalyvaujate organizuojant kampaniją "Sveika pradžia mamos pieno laše" - tai yra pirmojo Lietuvoje mamos pieno banko įsteigimas. Kodėl jis reikalingas? Juk tarp pačių mamų yra skeptiškų nuomonių, kad gal geriau dirbtinis maistas, negu kitos, nepažįstamos mamos pienas?

Klausimas "Kodėl reikalingas Motinos pieno bankas" jau nebekyla daugumoje Europos šalių ligoninių, kuriose donorinis motinos pienas sėkmingai naudojamas anksčiau laiko gimusių ir sunkiai sergančių naujagimių maitinimui.

Motinos pienas, kad ir kitos moters, naujagimiui yra sveikiau nei dirbtinis mišinys, nes jis tinkamesnis virškinti ir apsaugo nuo infekcijų bei uždegimų, ypač sunkiausiomis pirmomis gyvenimo dienomis. Norima, kad visi anksčiau laiko gimę naujagimiai, kurių mamos turi nepakankamai pieno, trūkstamą pieno kiekį gautų iš donorinio pieno banko. O tai sumažintų anksčiau laiko gimusių naujagimių sergamumą nekrotiniu enterokolitu, t.y. žarnyno uždegimu ir su šia liga susijusių komplikacijų: žarnyno operacijų, ilgalaikio maitinimo infuzijos būdu, ilgalaikio antibiotikų vartojimo.

Remiantis Europos ligoninių patirtimi ir rezultatais žinoma, kad šiuolaikinė donorinio pieno pasterizavimo, mikrobiologinės taršos ir pieno kokybės tikrinimo bei ilgalaikio saugojimo įranga atitinka visus saugumo ir patikimumo reikalavimus.

Skaudžią netektį išgyvenusi kaunietė Julija: mamos, kovokite ir nepasiduokite
Julija ir jos mylima šeima.
© Asmeninio albumo nuotr.

Kai moteriai nesiseka žindyti, ji neretai ne ieško pagalbos, o nuleidžia rankas, tarsi tai būtų tik jos problema. Gal gėdijasi, gal nedrįsta kreiptis pagalbos.

Kas sustabdo mamas nuo kovos? Baimė.

Bet ar baimė – tas jausmas, kuris gali sustabdyti tikslo siekiančią mamą?

Nebijokite, ieškokite, klauskite. Neatsidarius vienoms durims, belskitės į kitas, ir jos būtinai atsidarys!

Jums padėti gali ne tik draugės, bet ir daugybė organizacijų bei specialistų, dirbančių tam, kad padėtų Jums ir Jūsų mažyliui.

Mano patirtis tokia: visos mamos, kurios norėjo, ieškojo ir kovojo, pasiekė savo tikslą - jos visos sėkmingai žindė savo naujagimius!

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Kodėl K. Middleton vaikų auklė taip keistai rengiasi (18)

Ji moka iš nereikalingų tualetinio popieriaus ritinėlių pagaminti muzikos instrumentą ir neprarasti savitvardos išvydusi paparacus. Auklė Maria Teresa Turrion Borrallo prižiūri Didžiosios Britanijos princo Williamo ir jo žmonos Kate vaikus.

Turkijoje šeimą sukūrusi lietuvė: meilė vaikams čia veržiasi per kraštus (2)

Kai skaitysite šį straipsnį, lietuvės Indrės (30 m.) ir turko Mustafa (35 m.) beveik trejų metų sūnus Selimas greičiausiai smagiai sau žais su bendraamžiais viename Alanijos darželių.

Ypatinga diena mažajam princui George: į mokyklą atlydėjo tėtis (3)

Šiandien Didžiosios Britanijos princo Williamo ir Kembridžo kunigaikštienės Kate Middleton sūnus pradėjo lankyti mokyklą.

Kate Middleton nėštumas sugriovė 50 metų karališkoje šeimoje buvusią tradiciją (12)

Didžiosios Britanijos princas Williamas su Kate Middleton yra jauna ir moderni šeima, nebijanti koreguoti karališkajai šeimai įprastus standartus.

Nėščia Kate Middleton visuomet atrodo puikiai, nes taiko svarbią stiliaus taisyklę (1)

Ką tik pasklidus žiniai apie trečiąjį Kembridžo hercogienės Catherine nėštumą, mados profesionalai jau laukia užsakymų - akivaizdu, kad būsimos mamos garderobas keisis. Reikės ne tik naujų suknelių, bet ir paltų, juk labiausiai Kate figūra kis šaltuoju metų laiku.

Kate Middleton nėščia – trečiasis mažylis jau pakeliui

Rugsėjo ketvirtąją pasaulį apskriejo žinia, kad Kembridžo kunigaikštienė Kate Middleton ir princas Williamas taps daugiavaikiais tėvais.

Daugkartinis olimpinis čempionas vėl taps tėčiu

Michaelas ir Nicole Phelpsai turės progą patirti tėvystės džiaugsmus dar kartą. Sūnų auginanti pora paskelbė apie antrąjį nėštumą.

Švedijos karališkoje šeimoje vėl krykštauja naujagimis

Švedijos karališkoje šeimoje vėl krykštauja naujagimis. Princas Carlas Philipas ir princesė Sofia tapo tėvais. Paskutinę vasaros dienos jiems gimė berniukas.

Nustebsite, koks vienas daiktas draudžiamas karališkosios šeimos mažyliams (4)

Princo George'o ir princesės Charlotte žaidimų kambaryje draudžiamas vienas žaislas. Spėkite, koks?

Grožio konkursai garsina lietuvės 4 metų dukterį visame pasaulyje (FOTO) (86)

Lietuvę Enriką Milne ir jos dukrytę Ariellę Didžiojoje Britanijoje žino daugelis, jei ne visi. Vos ketverių metų mažylė nuolat dalyvauja grožio konkursuose, juose laimi, o jos mama, lietuvė Enrika, drąsiai gina savo poziciją, kodėl leidžia mažylei dalyvauti grožio industrijoje.

Atkreipkite dėmesį į Kate Middleton ir jos vaikų aprangą – pastebite šią stiliaus gudrybę? (25)

Tai, kad Kembridžo hercogienė Kate Middleton yra viena stilingiausių moterų visame pasaulyje, sutiks daugelis.

Be rankų ir kojų gimęs Nikas Vujičičius vėl taps tėvu, šįkart – dvynukų (91)

Du vaikus su žmona Kanae auginantis Nikas Vujičičius vėl taps tėčiu. Ir šįkart nėštumas ypatingas - pora laukia gimstant dvynukų.

Koks vaiko vardas yra pats populiariausias tarp žinomų Lietuvos šeimų (16)

Tai, kad egzistuoja vaikų vardų mados, paneigti sunku. Tą įrodo statistiniai duomenys, liudijantys vieno ar kito vardo populiarumą.

Atviras interviu: gimęs vaikas aktorių šeimoje pakoregavo gyvenimo būdą

Aktorių Roko Petrausko (29 m.) ir Indrės Mickevičiūtės-Petrauskienės (32 m.) šeimoje jau beveik metai krykštauja sūnelis Džiugas. Ilgai lauktas vaikas menininkų gyvenimą pripildė džiaugsmo ir... atsirado tvarkos.

Žavusis princas švenčia 4 gimtadienį: išskirtinės akimirkos iš jo gyvenimo (41)

Šiandien princas George užpūs keturias žvakutes ant savo gimtadienio torto. Vienas mylimiausių pasaulyje būsimųjų karalių dėmesio centre yra nuo pirmųjų dienų.