Bernadetos diena vaikystėje prasidėdavo „ant bordiuro“ gražiame Viduklės miestelyje, kuriame gyveno su savo tėvais. „Jei atsikeli pirma ryte, išeini į gatvę, atsisėdi ir sėdi. Kai pamažu pradėdavo rinktis kiti miestelio gatvės vaikai, tada prasidėdavo gyvenimas“, – prisimena.

„Vaikystėje turėjau labai daug draugų ir buvau tas laimingas vaikas, kuris augo gamtoje, lauke, – sako Bernadeta. – Vasarą važinėdavome dviračiais, žaisdavome su kamuoliu, karstydavomės po medžius; keliai taip būdavo nubrozdinti, jog iki šiandien turiu tai primenančias žymes.“

 „Na, o žiemą karpydavom lėles iš kartono, piešdavome joms drabužius, kurdavome istorijas, žodžiu, niekada nenuobodžiavome, – priduria. – Mes, visi vaikai, gyvenome savo sukurtame pasaulyje ir turėjome labai daug veiklos. Vakare, kai reikėdavo jau eiti namo miegoti, buvo baisiausias liūdesys!“

Legendinė Teta Beta prisimena, kad dienas leisdavo ne vien žaisdama, daug padėdavo ir tevams ūkyje. „Tačiau, būdavo, kad greit greit nuravi, sugrėbi, surenki obuolius – greit greit padarai ir vėl bėgi į lauką, į nuotykius“, – prisimena.

Paradoksalu, tačiau vaikams dovanojusi tūkstančius pasakų, pati Bernadeta užaugo be jų. „Anuomet skaityti pasakų prieš miegą mados nebuvo“, – prisimena. Tik devintoje klasėje, kai auklėtoja tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kurią visi vaikai be galo mylėjo, Bernadeta rimčiau susidomėjo skaitymu, o pirmosios noriai perskaitytos knygos buvo T. Main Rido „Kvarteronė“, „Raitelis be galvos“, M. Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“, „Heklberio Fino nuotykiai“. Pasakas Bernadeta teigia atradusi tik tada, kai tapo Teta Beta ir kai kasvakar jas skaitydavo visos Lietuvos vaikams.

Prie „Gelbėkit vaikus“ kampanijos #GelbėkSuPasaka mielai prisijungusi Teta Beta papasakojo istoriją apie žvirblį.