Kaip kurstyti tarpusavio santykius, kad vyras ir žmona jaustųsi nuolat įsimylėję

Koučingo specialistų lektorių Smiltės (39 m.) ir Rolando (52 m.) Juraičių šeimoje auga keturi vaikai – Marija Patricija (19 m.) Teodoras (9 m.), Leonardas (7 m.) ir Glorija Ana (5 m.). Pora ne tik pati stengiasi dėl savo santykių, bet ir dalijasi patarimais su kitais.

Smiltė sako, kad šeima yra darbas, o romantiką būtina planuoti. Gal ir jūs atrasite kažkokį patarimą, kurį galėsite pritaikyti savo šeimoje, ir naujai uždegti galbūt nuo kasdienės rutinos vos rusenančią aistrą.

Smiltė: „Nesame kažin kokie ypatingi ekspertai, tiesiog domimės žmonių santykiais. Abu su vyru esame patyrę po vieną nesėkmingą santuoką, galima sakyti, kad mes turėjome pamoką, ji leido išmokti, kokie trapūs yra žmonių santykiai. Aš pati asmeniškai, kai nutrūko mano pirmoji santuoka, nesąmoningai pradėjau ruoštis kitam, nagrinėti, ką ne taip dariau. Penkerius metus mokiausi, kol sutikau dabartinį savo vyrą.

Mūsų patirtis bus stebuklinga, kai nugyvensime 50 metų kartu ir atšvęsime auksines vestuves, tikiuosi, kad taip bus. Jokiu būdu neužsidedame karūnos ir „iš aukšto" neaiškiname, kaip poros turi gyventi. Ne mokome, ne pamokslaujame, bet dalijamės savo patirtimi, suprasdami, kad tai, kas tinka mūsų porai, nebūtinai tiks kitiems.

Pamenu, kaip reagavau į žinią, kad pastojau ketvirtą kartą. Sėdžiu automobilyje ir ašaroju, vyras sutrikęs nesupranta, kodėl verkiu, o aš su siaubu klausiu: „Kokiuose puoduose dabar reikės gaminti, kai šeima tokia didelė... Kur rasti informacijos, kaip tvarkytis, kai namuose tiek daug žmonių? Ar manęs, kaip moters, visame šitame gyvenime bent trupinėlis liks?"

Kada prikąsti liežuvį

„Aš pati ilgai dirbau vadovaujamą darbą, buvau savarankiška. Tačiau susipažinusi su Rolandu jau žinojau, kad jei noriu kitokio santykių rezultato, turiu elgtis kitaip. Būdama su vyru sąmoningai stengiausi kažko nežinoti, kažko negebėti, išmokau prašyti pagalbos, leidau save globoti. Ir išmokau, kai reikia, prikąsti liežuvį, užgniaužti ambicijas, kažko tarsi neišgirsti. Kalbu ne apie savasties atsisakymą ir savęs pamiršimą, bet apie tai, kad partnerių konkurencija ar kova dėl lyderio vietos šeimoje nėra tinkamiausias kelias į ilgalaikius, pagarba, pasitikėjimu ir meile grįstus santykius.

Vyro ir moters santykiai yra ilgiausias dviejų žmonių projektas, nes vaikai drauge bus 18–20 metų, o tai taip neilgai. Juk labai dažnai taip būna, kai atsiduodi tik vaikams, o savo partnerį pamiršti, išėjus jiems, nebelieka šeimą siejusios grandies ir santykių atgaivinti nebeišeina. Manau, kad taip nenutiktų, reikia dirbti, kad ir kaip neromantiškai tai skambėtų, šeima yra darbas.Smiltė JURAITĖ
Vyro ir moters santykiai yra ilgiausias dviejų žmonių projektas, nes vaikai drauge bus 18–20 metų, o tai taip neilgai. Juk labai dažnai taip būna, kai atsiduodi tik vaikams, o savo partnerį pamiršti, išėjus jiems, nebelieka šeimą siejusios grandies ir santykių atgaivinti nebeišeina. Manau, kad taip nenutiktų, reikia dirbti, kad ir kaip neromantiškai tai skambėtų, šeima yra darbas."

Pasimatymai – kas mėnesį

„Esame atsikratę kaltės jausmo, kad kartais išvažiuojame tik dviese ir paliekame vaikus namie. Vaikai dar visokių smagumų patirs ir pamatys, jiems dar visas gyvenimas – prieš akis, o mes turime šitą santuoką, ryšį ir mums svarbu jį išlaikyti kuo stipresnį. Mums patinka kartkarčiais pabūti dviese, kalbėtis, dalytis, tiesiog pasėdėti apsikabinusiems, todėl tas akimirkas labai branginame.

Tikiu, kad mes savo santykiais rodome pavyzdį vaikams, kaip jie galėtų elgtis, kokio ryšio galėtų siekti, juk svarbu, kai tėvai yra mylintys vienas kitą ir laimingi.

Patarčiau visoms poroms: nebijokite vienas prie kito liestis, eiti susikabinę už rankų gatve, nors jums ir ne šešiolika. Yra šeima, bet turi būti ir romantiški santykiai su sutuoktiniu. Net romantiką reikia planuoti, nes jei taip nedarysi, jos ir neturėsi. Mat rutina, vaikai, darbai, įsipareigojimai, rūpesčiai tik ir taikosi pasiglemžti visą jūsų laiką.

Mes su vyru bent kartą per mėnesį einame į pasimatymą, vaikus paliekame auklei ar močiutei ir kur nors leidžiame laiką tik mudu abu. Dažniausiai kur nors skaniai vakarieniaujame ir esame net sutarę, kad tą vakarą nekalbame apie vaikus. O tai labai sunku.

Tiesiog kalbamės, kas mudviem svarbu, kas mums teikia džiaugsmo, galų gale kaip sekasi, nes ne visada yra laiko kiekvieną dieną tai aptarti. Renkamės tokias vietas, kuriose net nėra vaikų kampelių, kartais tiesiog einame pasivaikščioti arba žiūrime romantiškus filmus kino teatre."

„Ne" žaislams miegamajame

„Miegamajame nėra vaikų žaislų, mums tai nepriimtina, mes savo lova su vaikais nesidalijame. Netgi tada, kai buvo labai maži ir aš keldavausi jų maitinti, vis tiek grįždavau pas vyrą į lovą, nes tai buvo mūsų beveik vienintelis laikas, kai galėdavome pabūti dviese. Jis visą dieną – darbe, aš – su vaikais, naktį, kad ir kaip būdavome pavargę, būdavome dviese po viena antklode ir apsikabinę. Tik­rai nenorėčiau, kad šalia miegotų vaikas ar po šonu jausčiau kokią lego kaladėlę. Kiekviena šeima yra savita, kiekvienas renkasi, kas jam priimtina, aš irgi nesu ta, kuri tik pagimdžiusi išneša kūdikį į kitą kambarį, bet principas mūsų šeimoje toks – ne vaikas pas mus karalius.

Mudu esame sutarę taip, kad miegamajame nesiaiškiname santykių ir negvildename problemų, kai peržengiame slenkstį, viską paliekame anapus jo. Kartais – net dirbtinai, nes nesi robotas, kad galėtum tiesiog „išjungti" kokį irzulį, bet tai daryti būtina. Pyksti, tarkime, kad partneris pamiršo kažką padaryti, tiesiog paprastai ir ramiai apie tai primink; jei mes tik sugebėtume į viską žiūrėti paprasčiau, būtų daug lengviau.

Mudu esame sutarę taip, kad miegamajame nesiaiškiname santykių ir negvildename problemų, kai peržengiame slenkstį, viską paliekame anapus jo. Kartais – net dirbtinai, nes nesi robotas, kad galėtum tiesiog „išjungti" kokį irzulį, bet tai daryti būtina.Smiltė JURAITĖ

Kai jūsų santykiai su partneriu šeimoje – svarbiausia, natūraliai norėsite padaryti vienas kitam ką nors gero ir malonaus. Ir jokiu būdu negalima intymių santykių naudoti kaip paskatos ar kaip bausmės priemonės. Jeigu diena buvo nekokia, o vidinis „kritikas" vis verčia ieškoti visa ko tobulybės, vakarais prašau vyro pasakyti tris dalykus, už kuriuos mane galima pagirti. Tai padeda pasijusti gerai. Mes anksti migdome vaikus, kad abudu turėtume ilgesnį vakarą sau."

Išbandymas autizmu

„Mūsų šeimoje buvo labai sunkus laikas, kai sužinojome, kad vienas sūnus turi autizmo spektro sutrikimą. Įveikėme visus gedulo etapus – nuo nepriėmimo, savęs kaltinimo iki susitaikymo su ta žinia ir net pozityvumo, kad tai kažkas ir gero. Tai pavyko lengviau todėl, kad mes su vyru esame labai artimi. Nebuvo taip, kad pasidalijome – yra tėtis ir mama, ji geriausiai jaučia ir supranta savo „kitokį" vaiką.

Pas mus nebuvo taip, kad aš apgobčiau tik tą ypatingą sūnų visu savo dėmesiu, o visi kiti šeimos nariai kentėtų dėl dėmesio stokos. Mes visi drauge tai išgyvenome ir visi drauge su tuo tvarkomės. Dar ir dabar vaikai pasako, jog būtų nuostabu, kad broliui būtų viskas gerai ir jam nereikėtų tiek mūsų visų dėmesio. Taip, su juo šiek tiek kitaip bendraujame, tačiau berniukas moko mus visus tolerancijos, empatijos, rūpesčio, dėkingumo, jis moko labiau prisitaikyti gyvenime.

Esame tikinti šeima, todėl vadovaujamės jėzuito Ignaco Lojolos žodžiais, kad užklupus sunkumams reikia tiesiog išbūti. Neieškoti kažkokių stebuklingų išeičių, daryti didelių pokyčių, o tiesiog išbūti. Ir dažnai viskas stoja į savo vietas."

Elementaru?

„Kartais gali atrodyti, kad mes kalbame apie itin paprastus dalykus, tačiau dažnai paaiškėja, kad savaime suprantamų dalykų nėra. Kad ir tai, jog mes pabrėžiame, kaip svarbu poros santykiuose... higiena. Elementaru? Bet juk pavažiavus visuomeniniu transportu dažnai taip ir nebeatrodo. Net kūno kvapas labai svarbus geriems poros santykiams.

Šiais laikais moterys labai emancipuotos, jos gerai uždirba, turi savo padėtį visuomenėje, vyrui ir moteriai dalytis vaidmenimis tampa vis sunkiau, dažnai vyro lyg ir nebelieka šeimoje, nes juk viską gali pati moteris. Žinote, yra toks posakis – „Viską, išskyrus vaikus, galiu pasidaryti pati", o šiais laikais ir vaiko galima susilaukti be vyro. Man patinka kitas požiūris, kad jei į savo vyrą žiūrėsi kaip į karalių, tai ir jo elgesys keisis, kitų žmonių požiūris į jį – taip pat. Jeigu su savo vyru elgsitės kaip su menkaverčiu daiktu, nuolat jį menkindama: „Tylėk, nieko tu nesupranti", pagalvokite, kokią žinutę apie jį siunčiate aplinkai."

Planas padeda įveikti įtampą

„Aš kartais išvažiuoju keturioms penkioms dienoms vesti paskaitų užsienyje, taip pat pabūti su savimi. O kad visi namiškiai be manęs gerai jaustųsi, žinau, jog turiu paruošti labai gerą planą. Kai šitaip pasiruošiu, niekas nejaučia įtampos, o ir patys bėgant laikui išmoksta planuoti. Pirmą kartą, kai išvažiavau į komandiruotę užsienyje, pamenu, net drabužius kiekvienam sukabinau ant atskirų pakabų kiekvienai dienai. Pasitikiu vyru, jis galėtų ir pats viską padaryti, tačiau patirtų daugiau streso, man tai sekasi greičiau ir paprasčiau.

Mūsų namuose visi daiktai turi savo vietą, viskas parašyta ir sužymėta, kur kojinės, o kur kava ir arbata virtuvėje. Aš turiu savo tvarką ir mąsčiau, kaip čia padarius, kad visi jos laikytųsi ir paėmę daiktus padėtų atgal. Išeitis paprasta – surašykite, kas kur padėta."

Mamos kaltės jausmas

„Vaikus auginau namuose penkerius metus ir labai norėjau grįžti į darbą, verkdama vyrui sakiau, kad noriu jaustis nors kur nors sėkminga. Būdama mama nuolat jautiesi nepakankamai gera. Juk vaikai nevalgo, ką tu pagamini, tai suserga, tai dar kas nors jiems nutinka. O tu, mama, nuolat jauti dėl to kaltę.

Motinystė vienareikšmiškai susijusi su savigrauža ir nuolatiniu kaltės jausmu, o tai labai vargina. Suprantu, kad tobulybės paieškos visur labiau vargina, nei duoda teigiamą rezultatą.Smiltė JURAITĖ
Gimus ketvirtai dukteriai, maniau, kad kaip ir kitus vaikus ją pati maitinsiu metus, o nuo keturių mėnesių ji nebepriaugo svorio, pasirodė, kad, kaip sakė gydytojas, jai manęs per maža. Po tokios žinios pasijutau nevykėlė, kodėl man nepavyksta jos išmaitinti, svarsčiau, graužiau save, galbūt kažką blogai darau, nors prieš tai viskas pavykdavo.

Motinystė vienareikšmiškai susijusi su savigrauža ir nuolatiniu kaltės jausmu, o tai labai vargina. Suprantu, kad tobulybės paieškos visur labiau vargina, nei duoda teigiamą rezultatą. Mudu su vyru suprantame, kad išlaikydami puikius tarpusavio santykius ir būdami laimingi drauge savo vaikams sukrausime patį didžiausią kraitį."

Įsimylėję

„Tai geras jausmas – esi toks truputį „nušokęs", patiriantis nuolatinę euforiją. Tuomet gali daryti ir staigmenas, gal žinutę nusiųsti savo antrajai pusei, tarkim, su lengvu seksualumo prieskoniu, gal kažkaip ypatingai pasipuošęs (–usi) sutikti grįžtantį (-čią) iš darbo, gal ruošiant užkandžių dėžutę į darbą kartu įdėti mielą raštelį, daug galima sugalvoti, jei tik galvoji."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis