Neurologė: ne visi tėvai supranta, kokia rimta liga yra hiperaktyvumas

(6)

Didžioji dauguma vaikų, vos išmokę vaikščioti, sunkiai nustygsta vietoje, vis juda, kruta, malasi, eina, lipa, bėga, kliūna, griūva, užsigauna, net ir paprašyti ramiai pasėdėti ištveria tik minutę, kitą. Tai normalu – vaikas taip pažįsta pasaulį ir mokosi. Tačiau kai kurie mažyliai – lyg gyvas sidabras, nesugeba nusiraminti ir susikaupti net kelioms minutėms. Dažniausiai jiems diagnozuojamas raidos sutrikimas – hiperaktyvumas. 

Kaip teigia Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja, vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė, dažnai „hiperaktyvumo“ sąvoka piktnaudžiaujama ir hiperaktyviais vadinami tiesiog judrūs mažyliai. Jeigu vaikelis nors kiek aktyvesnis, neretai jam iškart priklijuojama etiketė. Tačiau toli gražu ne visada tai, kas vadinama hiperaktyvumu, yra tas tikras hiperaktyvumas, kuris įvardijamas kaip vaiko raidos sutrikimas.


 „Norėčiau, jog tėvai suprastų vieną dalyką: kad atžala išmoktų judėti, kalbėti, protauti, reikia daug patirties. Tas judėjimas ir yra patirtis, – sako gydytoja. – Judesiai stipriai susiję su mąstymu, protine raida, smulkiąja motorika, kalba ir kitomis funkcijomis. Kūdikis pirmiausia išmoksta savarankiškai judėti: šliaužioti, ropoti, vaikščioti, o kai šiuos įgūdžius įvaldo, žiūrėk, ir kalbėti pradeda, išmoksta išlaikyti šaukštą, atsegti sagas. Tad vaikui reikia judėti, kad jis įgautų judėjimo patirties.


Judėjimas – tai laisvė. Laisvė nueiti ten, kur tau reikia, pasiimti tai, kas tau reikalinga, tai tavo apsisprendimas – aš galiu apsispręsti, aš galiu padaryti, dėl to kyla mano savivertė. Tik turime stebėti, ar tai nekliudo vaiko raidai ir ar mes nekliudome jo raidai nuolatos bandydami įsprausti jį į rėmus.“


Galimybė laisvai judėti turi įtakos vaiko kūrybiškumo, sąmoningumo, saviraiškos ugdymui. Užtenka ankstyvoje vaikystėje apriboti įgimtą mažylio poreikį judėti – reikalauti ramiai sėdėti kėdutėje, nelaipioti ant sofos, spintelių, barti, kai, užuot ramiai sėdėjęs kavinėje, pasileidžia lakioti aplink staliukus, – ir jau kyla grėsmė, kad tas mažas žmogutis išaugs nesavarankiškas, kad jam sunku bus priimti sprendimus. Jeigu vaikas neturėtų galimybės nuolatos muistytis, straksėti, sukiotis, užlipti, nulipti, nukentėtų visa tolesnė jo raida – tiek fizinė, tiek protinė.


Skirtingai nei suaugęs žmogus, mažiukas nemoka užsiimti tik viena veikla, nes visos jo organizmo sistemos veikia vienu metu. Tarkime, jeigu stebėtume piešiantį mažylį, pamatytume, kad tuo pat metu jis sukiojasi kėdėje, atsistoja, atsisėda, papiešęs minutę nubėga į kitą kambario pusę, paskui sugrįžta ir vėl piešia. Kuo vyresnis vaikas pieš piešinį, tuo mažiau bus pašalinių judesių, nes po truputį išmoks nuslopinti poreikį viską daryti vienu metu ir sugebės ramiai atlikti vieną užduotį.


Didžiausios problemos - paaugus


Hiperaktyvumas – nėra tiesiog per didelis vaiko judrumas. Tai įgimtas raidos sutrikimas, kai smegenyse trūksta tam tikrų medžiagų, reguliuojančių smegenų aktyvumą. Ir pasireiškia jis ne tik judrumu, o dėmesio trūkumu ir aktyvumo pertekliumi. Tai sutrikimas, smarkiai pažeidžiantis mažylio adaptaciją. Jeigu vaikas neturi rimtų raidos sutrikimų – laiku atsisėda, atsistoja, pagal amžių žaidžia žaisliukais – paprastai šis sindromas nenustatomas iki mokyklos. Ko gero, todėl, kad kūdikiams ir mažiems vaikams daug kas „atleidžiama“. Nekreipiama dėmesio, jeigu nebaigęs vienos veiklos jau griebiasi kitos. Iki mokyklos toks elgesys ne visiems kelia susirūpinimą, o štai mokykloje jau prasideda bėdos, nes vaikelis nesugeba ramiai išsėdėti pamokoje ir atlikti visų jam skirtų užduočių. Tuomet dažniausiai jam ir nustatomas hiperaktyvumas. 


Hiperaktyvus mažylis yra labai judrus, negali nustygti vietoje. Dažnai būna impulsyvus, jam sunku stabtelėti, pamatyti, kas vyksta aplinkui. Neretai hiperaktyvus vaikas neatlieka tų veiksmų, kuriuos turėtų padaryti pagal savo raidą, mat trumpam susidomi kokia nors veikla ir neatlieka jos iki galo. Todėl atrodo, kad vakar sugebėjo ką nors padaryti (pvz., sudėti 2 + 2), o šiandien jau nemoka. 


Hiperaktyvūs vaikai elgiasi taip, tarsi turėtų motoriuką, neleidžiantį nė akimirkai nurimti. Jeigu hiperaktyviam žmogučiui šauna į galvą mintis ką nors daryti čia ir dabar, tai ir daro. Jo noras tuo metu yra pats svarbiausias, daugiau nieko aplink jis nemato ir negirdi. Judriam vaikeliui pakanka pasakyti, kad reikia atlikti nebaigtą darbą, jis susikaups ir jį atliks. Hiperaktyvus susikaupia trumpam, paskui pakyla nuo stalo, pabėgioja ar pavaikšto ir tik tada vėl gali atsisėsti prie stalo ir toliau tęsti užduotį. Toks elgesys nėra išsidirbinėjimas, kaip kartais įvardija tėvai arba mokytojai, o vidinis vaiko poreikis, kurio jis negali pakeisti. Tad tokio žmogučio mokymo taktika turėtų būti šiek tiek kitokia. Jam reikia leisti kas kiek laiko atitrūkti nuo užduoties.


Judruolis, kitaip nei hiperaktyvus, gali išsėdėti per visą pamoką nepakilęs nuo stalo ar neatitrūkęs nuo savo veiklos. Hiperaktyviam vaikučiui reikia mokytis atlikti darbą iki pabaigos, nes jis jaučia didžiulę jėgą, varančią daryti tai, ko tuo metu užsigeidė. Dar viena bėda: juos labai lengva išblaškyti – bet koks garsas, ir jie pameta dėmesį. Mokykliniame amžiuje tai nemenkas iššūkis todėl, kad šie vaikai visą laiką kruta, malasi, nepajėgia ramiai nusėdėti ir sukaupti dėmesio. Tai stipriai pažeidžia jų gebėjimą mokytis. Fragmentiškai pabirų žinių gavę mokyklinukai negali kartu su visais įveikti mokymo programos. 


Nepagydomas, bet...


Hiperaktyvumas – raidos sutrikimas. Ką tai pasako? Atsiminkite, su šiuo raidos sutrikimu žmogus atėjo į šį pasaulį, su šiuo raidos sutrikimus jis ir išeis. Anksčiau buvo manoma, jog suaugę žmonės pasveiksta. Nieko panašaus. Suaugusieji tiesiog išmoksta adaptuotis visuomenėje, kad galėtų išgyventi. Vaikui reikia padėti išmokti adaptuotis, tad jam būtina suaugusiųjų – tėvų, medikų, psichologų, pedagogų – pagalba. Yra specialių metodikų, padedančių vaikučiams išmokti elgtis tinkamai: įprasti, kad darbą reikia pradėti ir baigti. Taip, tai sunku, todėl užduotis skaidoma mažomis dalimis, pradedama nuo lengvesnių, jas po truputį sunkinant. Kai su vaikais tinkamai elgiamasi, jie prisitaiko, gyvena įprastą gyvenimą.


Kai kurie hiperaktyvuoliai nori groti, dainuoti ir jiems tai sekasi. Tačiau daugeliui rekomenduojami fizinio lavinimo būreliai. Labai svarbu, kad hiperaktyvus mažylis nebūtų pasmerktas sėdėti namuose tarp keturių sienų, o turėtų veiklos, per kurią galėtų išsikrauti, mokytis atlikti darbą nuo pradžios iki pabaigos. Tokiems vaikams tinka bėgioti, plaukioti, spardyti ar mėtyti kamuolį ar bet kuris kitas užsiėmimas, reikalaujantis daug energijos. 


Neramu? Konsultuokitės


Hiperaktyvus mažylis dažniausiai patenka pas medikus todėl, kad tėvai nežino, kas vyksta ir kaip su juo tvarkytis, kaip jį auginti. Gimdytojai kreipiasi pagalbos, nes turėti namuose velniūkštį, kuris lipa sienomis, nėra taip paprasta. Neretai išgirdę, jog tai yra vaiko raidos ypatumas, tėvai nusiramina, nes jaučiasi kalti, kad kažką daro ne taip, nesugeba auginti atžalos. Susidaro uždaras ratas – dėl savo problemų jie ima slopinti sūnų ar dukrą, o tada šiems hiperaktyvumas pasireiškia dar labiau ir atsiranda kitų rūpesčių. Anot gydytojos, Lietuvoje sukurta pakankamai gera raidos specialistų pagalbos sistema, tad jeigu dėl ko nors kyla abejonių, galima nueiti ir pasikonsultuoti, aptarti kylančias problemas.


Natūralu – niekas nenori turėti sergančio vaiko, tad diagnozių vis dar bijoma. Tačiau diagnozė reikalinga tam, kad vaikelis galėtų gauti jam būtiną pagalbą. Gydymas jam kompensuojamas, o ir mokyklose pedagogai jau gana gerai žino, ką reikia daryti, kaip dirbti su hiperaktyviais moksleiviais. Į raidos specialistus reikia kreiptis visada, jeigu kyla įtarimų, kad vaiko elgesys ne toks, koks turėtų būti. Ne visada labai judrus vaikelis būna hiperaktyvus, kartais tokį elgesį paskatina nerimas arba emociniai sutrikimai. Verta kreiptis į gydytoją, jeigu matote, kad kūdikis nuo gimimo ypač aktyvus. 


Tampa nepageidaujami


Dar viena didelė problema ta, kad šie vaikai be galo impulsyvūs. Gydytojos teigimu, jų reakcijos labai stiprios, audringos, jie greitai supyksta, iškart išreiškia savo nepasitenkinimą. Jiems sunku bendrauti su bendramoksliais, nes itin dažnai impulsyvūs vaikai nemoka pralaimėti: jei kažkas nepasiseka, jie pyksta, sugriauna žaidimą kitiems. Tad natūralu, jog kiti tokio vaiko savo aplinkoje nenori matyti ir jį atstumia. Svarbu tai, kad dažniausiai hiperaktyvuoliai – normalaus intelekto. Tačiau išsiblaškymas, impulsyvumas, nuolatinis noras keisti veiklą neleidžia jie pasiekti gerų rezultatų.


Dėl impulsyvumo jų dažnai nemėgsta darželio auklėtojos, mokytojos, kiti vaikai. Pavyzdžiui, nieko bloga negalvodami staiga pastumia kurį nors vaiką, o pedagogai arba tėvai apkaltina blogu elgesiu. Hiperaktyvuoliai ilgą laiką nesupranta, kodėl turi jaustis kalti. Jeigu nuolatos kyla tokių nesklandumų, smarkiai krinta jų savivertė ir noras imtis bet kokios iniciatyvos. 


Dabar įsivaizduokite: visi – nuo mokytojų, pykstančių, kad jiems trukdo pamoką, iki tėvų, širstančių, jog jis negali mokytis taip, kad atitiktų lūkesčius, ir šalia esančių vaikų, kurie irgi ant jo niršta, – jo nemėgsta, vengia ar jam nuolatos priekaištauja. Kaip tokiam vaikeliui jaustis? Jis supranta, kad kažkas negerai, tačiau negali elgtis kitaip, nes tai nuo jo nepriklauso.


Matydamas, kad jam darosi sunku gyventi ir mėgindamas kažkaip šiame pasaulyje išlikti, jis neretai užsideda chuligano ar klouno kaukę. Tad jis tampa juokdariu, „blogiečiu“ ir mėgina parodyti, esą taip elgtis yra sąmoningas jo pasirinkimas. Tolimesnė tokių vaikų gyvenimo prognozė labai nekokia: dažnai jie mėtomi lyg kamuoliukai iš vienos mokyklos į kitą, nes paprasčiausiai nepritampa, o specialiai su jais dirbti pedagogai dažnai neturi nei žinių, nei noro. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis