Kas tas Valdorfas?
Valdorfo darželius, kur jie bebūtų steigiami, vienija suvokimas, kad vaikystėje yra klojamas žmogaus gyvenimo pamatas. Ypatingas dėmesys yra skiriamas vaiko poreikiams, kurių atliepimas užtikrina sėkmingą mokymąsi. Vaikai darželiuose mokosi per kasdienius buities darbus, laisvą žaidimą, meninius užsiėmimus, bendravimą, patyrimą gamtoje. Valdorfo vaikų darželiai įvairiose šalyse daug kuo panašūs: visuose pastebėsite tausojantį dienos ritmą, kai įkvėpimą – veiklas, kurių metu vaikai gauna naujų įspūdžių, – keičia iškvėpimas – laikas, kai vaikas gali pailsėti, spontaniškai išžaisti, suvirškinti gautus įspūdžius. Ypatingas ritmas būdingas ir savaitei bei metams. Visuose Valdorfo darželiuose vyrauja šilta, jauki ir vaiko poreikius atliepianti aplinka, kurios neatsiejama dalis yra dėmesingas, globojantis ir aiškias ribas brėžiantis suaugusysis, suteikiantis vaikui galimybę augti ir pačiam patirti atradimo džiaugsmą. Valdorfo darželio „Namelis medyje“ auklėtojos iš kelionių parsivežė tylos, buvimo čia ir dabar bei mažų atradimų džiaugsmo įspūdžius.
Vaiko jėgų tausojimas
Valdorfo darželiuose ypač tausojamos vaiko jėgos – manoma, kad tik sveikas ir pailsėjęs vaikas gali būti smalsus, gebėti priimti įspūdžius ir mokytis, todėl rūpinamasi sveiku dienos, savaitės bei metų ritmu. Visuose darželiuose, kuriuos auklėtojos aplankė, vaiko „darbo diena“ baigiasi maždaug 13–15 valandą, tad vaikai turi laiko pabūti namuose, pabendrauti su tėvais ir anksti eiti miegoti. Vasarą darželiai atostogauja, o tėvai organizuoja savo darbus taip, kad galėtų pabūti su vaikais. Net Švedijoje, kur įstatymai numato vienodą darbo laiką visiems darželiams, ir Valdorfo darželiai taip pat turėtų dirbti visą darbo dieną, aplankyto darželio „Lindenrangen“ tėvai vaikus pasiima apie 15 valandą, nes taip vaikui yra geriausia. Taigi, Valdorfo darželių gyvenimas sukasi aplink vaiką, jo pirminius poreikius, todėl ne visada yra patogus tėvams. Nepaisant to, norinčių patekti į Valdorfo darželį yra nemažai, ir tai ne visada paprasta.
Ar vaikai Valdorfo darželiuose miega dieną? Taip, poilsis dieną vaikams yra svarbus, nes būdami su kitais vaikais jie pavargsta greičiau nei suaugę. Danijoje mažieji (vaikai iki 3 metų) migdomi vežimuose lauke. Vyresnieji atsigula ant čiužinukų ir klausosi gyvai sekamos pasakos ar lyros garsų. Kai kurie vaikai užmiega – taip jie mokosi nurimti ir pailsėti. Tačiau daug kur vaikai nemiega, nes iš karto po pietų keliauja namo.
Buvimas gamtoje ir ilgi žygiai
Aplankytus Valdorfo darželius vienija ilgas vaikų buvimas lauke. Gabrielė ir Kotryna, besistažavusios Danijos darželyje „Bonsai Institute“, stebėjo, kaip ryte guminiais drabužiais apsirengę vaikai rinkosi ne darželio grupėje, o miške po medžiu, dėjosi kuprines ir ėjo į kasdienį žygį. Auklėtojos stūmė vežimaitį, prikrautą visko, ko gali prireikti iki popietės: pledų, vandens, maisto, knygų, drožybos reikmenų, medžiagų, virvių, tualetų… Didelėje pievoje buvo įrengta dienos stovyklavietė. „Ten, kur esu, yra mano namai, ir aš galiu savimi pasirūpinti – toks išgyvenimas užplūdo matant, kaip auklėtojos ir vaikai natūraliai susikuria saugią erdvę gamtoje“, – dalijasi įspūdžiais Gabrielė.
Švedijoje esančiame darželyje žygio diena – penktadienis, tad kiekvieną penktadienį vaikai pasiima savo kuprinėles, prisideda maisto visai dienai ir keliauja į žygį miške. Ten jie užkandžiauja ir pietauja. Ir taip kiekvieną penktadienį. Žiemą taip pat! Grįžę į darželį vaikai į vidų nebeina – tėvų laukia lauke.
Auklėtojos Rasa ir Jūratė aplankė Valdorfo darželį, įsikūrusį nedidelėje saloje Danijoje. Rasa pasakoja: „Kas labiausiai įstrigo ir kuo tikrai norisi pasidalyti – tai ypač gilus ne tik suvokimas, bet ir patyrimas, kaip natūrali gamta ir buvimas joje veikia pedagoginį procesą. Vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia lauke. Kiemas erdvus, su daugybe natūralių užkaborių, galimybių įvairiai judėti, laipioti, balansuoti. Vaikams nuolat prieinama įvairių tekstūrų žemė, purvas, skiedrų danga, natūraliai randamos gamtinės medžiagos ir vanduo. Kieme taip pat įrengta saugi laužavietė. Vaikai, net ir patys mažiausieji, kasdien eina į žygį. Ten jie jaučia nuo jūros pučiantį vėją, nuostabų jūros aromatą, stebi augalijos ir gyvūnijos įvairovę. Kai vėjas žvarbus ir šaltas, žygiai būna trumpesni, o pučiant šiltam ir glostančiam, vaikai gali braidyti, vyresnieji – net ir maudytis jūroje.
Visas darželio gyvenimas teka lyg upė. Kartais srauniai: kai vaikai žaidžia linksmą rato žaidimą kieme ar bėgioja ir ritasi nuo kalno įkvėpti stipraus vėjo, kartais – tykiai: kai vaikai nuščiūva visu kūnu gerdami sekamą ar rodomą spektakliuku virtusią pasaką, kai susikaupę tyrinėja gamtą ir jos dėsnius ar ramiai ir harmoningai žaidžia tarpusavyje. Pedagogai kuria tos upės vagą. Pagrindinės pedagoginės priemonės – tikras, nuoširdus domėjimasis kiekvienu vaiku, buvimas vertu mėgdžioti pavyzdžiu ir daug, daug dainavimo. Atrodo, kad tokia turtinga gamtos aplinka, suaugusiųjų vidinė ramybė ir tylus džiugesys ištirpdo bet kokius vaikų sunkumus.“
Darželis ant stogo
Stažuotės metu Rasai ir Jūratei pavyko trumpai aplankyti ir kitą Valdorfo darželį, „Kirsebaergaarden“, kuris yra įsikūręs prestižiniame Kopenhagos rajone, sename fabriko pastate. Nors šio darželio erdvės labai ribotos, o vaikų ten daugybė – net 130! – viskas įrengta be galo išmaniai, kiek įmanoma labiau atliepiant Valdorfo pedagogikos principus ir vaikų poreikius. Karantino metu dvi naujos grupės buvo įkurtos ant pastato stogo! Čia pat, ant stogo, buvo įrengtos ir vaikų lauko aikštelės, kuriose yra smėlio, vandens, lentų statybų žaidimams ir net vištų bei bičių avilių! Viskas apželdinta, apsodinta daugybe įvairiausių augalų, todėl erdvės, nors ir labai nedidelės, atrodo gyvos ir jaukios. Kiekviena grupė kartą per savaitę keliauja į žygį: parką ar pajūrį.
Savaitės ritmas
Valdorfo darželiuose vaikai atpažįsta ne tik savaitgalį, kai nereikia eiti į darželį, bet gerai skiria ir kitas savaitės dienas. Štai Austrijoje esančiame darželyje pirmadienis – akvarelės liejimo, antradienis – žygio, penktadienis – duonelės kepimo diena… Vienai dienai – viena veikla, tad jai galima skirti daug dėmesio. Veiklos nėra ilgos – jos trunka tiek, kiek vaikai gali susikaupti. Ne mažiau nei veiklos svarbus ir laisvas, kūrybinis vaikų žaidimas. Tačiau kartais atsitinka taip, kad gyvenimas savaitės ritmą pakeičia, o pedagogams svarbu tai pastebėti ir pakoreguoti savo planus.
Auklėtojos Vilma ir Ana pasakoja apie darželį Švedijos sostinėje Stokholme: „Mums labai patiko vaikų pasitikimo grupėje ritualas: su tėvais atėjęs vaikas nusirengia rūbinėlėje ir pasibeldžia į grupės duris. Laukia. Auklėtoja jas atidaro, pasisveikina ir įsiveda vaikelį į grupę tarsi į kitą – savo – pasaulį, kuriame galioja kitos taisyklės, verda savas gyvenimas, vyrauja gerokai lėtesnis tempas. Vaikas jau pažįsta grupės ritmą ir žino, ką reikia daryti – pasiėmęs savo rankdarbių krepšelį sėda rankdarbiauti: kas siuvinėja, kas apsiuva vilnonį kamuoliuką, kas neria – kiekvienas turi savo darbelį pagal amžių, gebėjimus ir širdies šauksmą. Ir kiekvienas padaro tiek, kiek nori, kiek gali, kiek išeina susikaupti, o po to eina žaisti. Ne visada diena prasideda nuo rankdarbių, kiekviena savaitės diena turi savo pradžią: vaško lipdymą, akvarelės liejimą ar panašiai. Tik pirmoji mūsų viešnagės diena prasidėjo neįprastai – kadangi viskas nuo dangaus iki žemės buvo užversta puriu baltu sniegu, auklėtoja Analena nusprendė, kad pradėti dieną reikia lauke – vaikai turi turėti galimybę pasidžiaugti per naktį pasikeitusiu pasauliu.“
Dėmesys vaiko pojūčiams
Valdorfo pedagogikoje ypatingas dėmesys yra skiriamas vaiko pojūčiams – mat gerai išsivystę, subtilūs pojūčiai padeda žmogui ne tik geriau pažinti pasaulį, bet ir pajausti ryšį su savimi, savo kūnu ir būtim. Taigi, visuose darželiuose jausminiai patyrimai yra labai svarbūs, tačiau įspūdingiausias yra auklėtojos Ievos pasakojimas apie Barselonoje įsikūrusį darželį: „Prieš patekdamas į grupę, pašalinis žmogus turi iš anksto atsiklausti, įeiti tyliai, nes ten labai gerbiama vaikų erdvė, stengiamasi neblaškyti jų žaidimo. Leisdama laiką grupėje iš karto atkreipiu dėmesį, kad auklėtojos tarpusavyje itin mažai kalbasi, o jei kalbasi, tai pakankamai tyliai. Atrodo, kad jos viena kitą puikiai pažįsta ir žino, kuri kada ką turi daryti. Jos nuolat kažką veikia, daugiausia dirba kasdienius buities darbus (lygina staltieses, suka siūlų kamuolius, siuvinėja, neria, ruošia stalą valgymui, laisto gėles, obliuoja lauke lentas, šluoja kiemą, prižiūri daržą ir panašiai), tuo pat metu nuolat matydamos vaikus ir padėdamos jiems, jei prireikia. Grupėje didžiąją dalį laiko girdimas švelnus auklėtojos niūniavimas ar dainavimas, lydintis auklėtojos dirbamus darbus. Tas švelnus niūniavimas yra kažkas ypatinga, tai tarsi grupės širdies plakimas, o tuo pačiu ir skraistė, kuri visa apgaubia, po kuria galima saugiai būti, žaisti, svajoti, tyrinėti. Pastebėjau, kaip toks suaugusiojo buvimas traukia vaikus, sužadina norą būti šalia, kartu dirbti, natūraliai ir giliai sudomina matomomis veiklomis, todėl nereikia įkalbinėti vaikų kažką daryti, nes juose tai gimsta natūraliai. Kaip tik tuomet ir supratau, kaip smagu dirbti būnant čia ir dabar, kaip tai įtraukia vaikus ir sužadina norą mėgdžioti.
Dar papasakosiu jums apie rankų bei kojų plovimą ir šukavimą. Ar kada esate išgyvenę čia ir dabar būseną, atlikdami šiuos kasdieninius darbus? Pastebiu, kaip dažnai valydama dantis ar plaudama rankas aš jau galvoju, ką veiksiu toliau, kaip reikia skubėti ir panašiai. Ispanijoje buvo priešingai. Kiekvieną dieną po žaidimo lauke vaikai plaunasi rankas ir kojas. Vanduo supilamas į skardines voneles, jis šiltas ir kvepia levandomis, vaikai naudoja natūralų muilą ir švelnias natūralias kempines, plaukiojančias vonelėje, bei šiurkštesnius šepetėlius, kuriais galima labiau patrinti delniukus. Viena auklėtoja vaikams padeda plautis rankeles, vėliau – kojeles, tuomet jas šluosto. Auklėtoja visą laiką niūniuoja, kartais pakalbindama vaikus, juos išklausydama. Kita auklėtoja jaukioje terasoje, kurios sienos – vėjyje šiek tiek plevėsuojančios ir nuo saulės apsaugančios šviesios medžiagos, pasitinka vaikus, pasisodina juos šalia ir žaidžia pirštukų žaidimus. Visas šis procesas užtrunka ilgokai, bet jo metu, išgyvendamas individualų dėmesį ir švelnumą, vaikas gali būti su savo pojūčiais.
Pažaidę pirštukų žaidimus, pro duris atstojančią geltoną kaip saulė medžiagą vaikai keliauja į dar vieną prieangį, esantį jau darželio viduje. Dėl tos medžiagos geltonumo ir šviesos, sklindančios iš lauko, visas kambarys dvelkia jaukia šiluma. Viduryje padėtas vaisių krepšys, aplink jį – suoliukai vaikams atsisėsti. Vaikams susėdus, auklėtoja atneša didžiulį krepšį įvairiausių formų natūralių šepečių ir šukuoja vaikams plaukus, juos pina ir kalbasi. Stebėtina, kad viskas vyksta lėtai, be triukšmo, jaukiai. Jei kas nors iš vaikų nori papasakoti, ką veikė su mama ir tėčiu, ar įvyko kas ypatinga, pasakoja. Vaikai nešaukia ir nepertraukinėja vienas kito: auklėtojai švelniai sudainavus vaiko vardą, kalba po vieną, vieni kitų klauso arba tiesiog mėgaujasi šukavimu ir auklėtojos prisilietimu.
Visas darželio gyvenimas alsuoja lėtumu ir dėmesingumu kiekvienai veiklai ar darbui, kiekvienam vaikui, jo poreikiams ir pojūčiams. Buvimas čia ir dabar, jautrumas, švelnumas yra būtent tai, kas paliečia iki širdies gelmių, kas sujaudina iki ašarų. Dabar suprantu, kaip svarbu išgyventi kiekvieną momentą, nes tose akimirkose ir slypi pati didžiausia laimė.“
Tyla
Gal keistoka, tačiau apie tylą vaikų grupėje daugiausia dalijosi auklėtojos, besistažavusios Ispanijoje. Aušra ir Ieva, aplankiusios darželį Barselonoje, pastebi: „Tyla ten yra taip gerbiama galbūt dėl to, kad ispanai – pakankamai ekspresyvi, garsi tauta, o ir pati Barselona triukšminga ir ūžianti, todėl vaikai iš tiesų turi poreikį pabūti tylesnėje aplinkoje.“ Rasa ir Agnė, pabuvojusios Madride, joms antrina: „Grupėje stebino tyla – viskas, regis, teka, vyksta taip natūraliai ir nuosekliai. Toji tyla bei ramybė turbūt ir buvo didžiausia nuostaba, mat važiavome žiūrėti, kaip Valdorfo pedagogika taikoma temperamentingų žmonių temperamentingiems vaikams.“
Maistas
Maistas visuose aplankytuose darželiuose buvo gaminamas ten, kur ir valgomas. Niekas neskaičiavo kalorijų ar porcijų. Švedijoje auklėtojos apskritai nesuprato, apie ką mes kalbame, kai bandėme paklausti, ar jų darželyje yra kokios nors maisto normos vaikams. Ten pabuvojusios Vilma ir Ana pasakoja: „Buvome nustebusios, kiek mažai švedai valgo. Pietums jokių sriubų, antrų ir kompotų: didelis šaukštas kruopų, daržovių troškinio, keli maži pomidoriukai ir – būtinai visais metų laikais – keli gabaliukai natūraliai raugintų daržovių. Įvairias daržoves darželiui raugia tėvai, o vaikai jas labai mėgsta. Valgymas ilgas, labai neefektyvus, bet nepaprastai šiltas: galima sėdėti prie puspilnės lėkštės, galima kartoti, kalbėtis. Pabaigus galima pasiimti saujelę saulėgrąžų sėklyčių, kramsnoti ir, mataruojant kojomis, sėdėti toliau. Niekas niekur neskuba.“
O auklėtojos Neringa ir Ieva dalijosi smagia istorija iš kelionės į Austriją: „Po lauko grįžę vaikai valgė sriubą su duona. Beveik visi duoną susilaužė gabaliukais ir susimetė į sriubos lėkštę. Aišku, mums kilo klausimas: ar čia, Austrijoje, taip įprasta, kad visi vaikai, o ir auklėtojos taip daro? Nusišypsojusios auklėtojos atsakė, kad tai nėra austrų paprotys, tiesiog vaikams taip smagiau. Gal namie tėvai neleidžia, nes nemandagu, o mes darželyje leidžiame.“
Dažnai valgį ruošia pačios auklėtojos, nes jis labai paprastas, vieno patiekalo. Tai gali būti košė, sriuba, duona su užtepėle. Kartais gamina patys vaikai: Madride esančiame darželyje vaikai iš ryto kepė bandeles, kurias vėliau, po žygio, valgė pietums su sviestu ir medumi. Atrodo, tokio maisto kulto, kokį tenka stebėti Lietuvoje, svetur nėra.
Mažųjų grupės
Valdorfo pedagogika teigia, kad vaikas į darželį turėtų pradėti eiti tuomet, kai jau pats savarankiškai gali nueiti pažaisti pas kaimyną, tai yra, maždaug nuo trejų metų. Tačiau laikmetis diktuoja savo sąlygas, ir Valdorfo darželiai prie to prisitaiko. Daugelyje aplankytų darželių buvo ir mažųjų grupės. Tiesa, paprastai jos dirba dar trumpiau, o vaikų adaptacijai skiriama ypač daug dėmesio. Gabrielė dalijasi įspūdžiais iš tokios grupės Danijos darželyje: „Mažiesiems yra labai svarbus jų individualus dienos ritmas, itin tausojamos jų jėgos. Jei vaikas neturi pakankamai jėgų tą dieną būti sociume (yra irzlus, pykstasi su kitais vaikais, verkia), auklėtojos rūpinasi, kad vaikai pabūtų namuose (paskambina tėvams ir pasako, kad vaiką reikia pasiimi iš darželio), nes sociumas nėra jų pirminis poreikis. Daug dėmesio skiriama lėtai adaptacijai – ji trunka net 5 savaites! Ryšys iš pradžių užmezgamas tik su viena auklėtoja, o paskui vaikas palaipsniui susipažįsta su kitomis auklėtojomis ir vaikais. Buvimas darželyje itin ramus, lėtas, auklėtojos dainuoja praktiškai nuolat, pamažu įvesdamos pirštų žaidimus ir kitas veiklas – gyvenimas plaukia kaip sapne.“
Paprastai mažųjų grupėje ir vaikų būna gerokai mažiau. Tokią grupę Stokholmo darželyje lankė 8 vaikai, o su jais dirbo 3 pedagogės. Stažuotis atvykusioms auklėtojoms apie šią grupę iš pradžių tik papasakojo, o apsižvalgyti joje leido tik kai vaikai buvo lauke – mat tuo metu vienas mažylis pratinosi prie darželio, todėl svetimų suaugusių žmonių ten reikėjo mažiausiai.
Beje, daug kur net mažųjų grupėje nebuvo vaiko ūgiui pritaikytų baldų: tiek Stokholme, tiek salos darželyje Danijoje mažieji valgydavo kartu su auklėtojomis prie normalaus stalo, jiems buvo skirtos aukštos kėdutės, ant kurių vaikai atsisėsdavo padedami suaugusiųjų. Unitazas, kriauklės tualete taip pat buvo tokie, kaip kiekvienoje šeimoje – vaikai galėjo pasilypėti ant laiptelio arba naudotis puoduku.
Užsakymo nr.: PT_80309
