Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Austėja Landsbergienė įvardija, kokio amžiaus vaikai darželyje apsipranta lengviausiai

Žurnalo „Tavo vaikas" skaitytojos sūnus į lopšelį išeis 1 m. 9 mėn. Viena rimtesnių priežasčių - kad atsirado vieta, tačiau moteris neslepia ir kitų.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Medicinos stebuklas: pagimdė moteris, kuri gimė be gimdos
Vaikas mušasi: kaip užkirsti tam kelią jo nebaudžiant?

DELFI / Šarūnas Mažeika
Konsultuoja edukologijos dr. darželio „Vaikystės sodas" įkūrėja keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė.

Jei tinkamiausias metas išleisti vaiką į darželį yra apie trečius jo gyvenimo metus, tai kodėl išvis formuojamos lopšelio grupės? Juk taip „gimsta" stereotipai, vis didėjantis visuomenės spaudimas ir priekaištai, neva į lopšelius „blogos mamos atveda nemylimus vaikus"?

Tinkamiausio meto vaikui nėra. Yra tinkamiausias metas šeimai. Vaikas gali būti pasiruošęs, bet jei šiam žingsniui nepasiruošę tėvai, gerai nebus.

Psichologai tebesiginčija: vieni teigia, kad iki ketverių metukų vaikas turi tupėti po mamos sparneliu, kiti sako, kad geriausias metas darželiui - vaikui sulaukus metų. Vienintelis tyrimais pagrįstas faktas yra tas, kad anksti išleistas į ikimokyklinę ugdymo įstaigą vaikas netraumuojamas.

Aš paklausiu kitaip. Ar traumuoja vaiką tai, kad jam reikia valytis dantis, tam tikrą valandą eiti miegoti? O gal leiskime lakstyti iki nukris ant grindų ir užmigs? Eiti miegoti, kaip ir pabūti be tėvų, yra įgūdis, kurį turėtume formuoti nuo mažų dienų paties vaiko labui.

Štai JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Australijoje, Belgijoje oficialios motinystės atostogos trunka tik maždaug tris mėnesius. Tėvai „ištempia" iki šešių mėnesių. Ir štai tada dauguma kūdikių „keliauja" į lopšelius. Ketverius metus gyvenau Belgijoje ir galiu pasakyti: belgų visuomenė nėra traumuota. Tiesiog jų mentalitetas kitoks. Ten normalu, kad moteris turi vaikų ir darbą. Niekas nesako: „numetė" vaikus - išėjo dirbti. Visi žino, kad tai galima puikiai suderinti.

Teigiama, kad lengviausiai apsipranta trimečiai, nes tokio amžiaus vaikas jau gana savarankiškais, pradeda domėtis kitais, „megzti" ryšius...

Nebūtinai. Yra ir trimečių, ir penkiamečių, kurių adaptacija ilga ir labai sunki.

Pastebėta, kad lengviausiai apsipranta metukų ir jau vaikščiojantys pypliai. Ne metų ir trijų ar šešių mėnesių. Lygiai metukų. Kodėl? Todėl, kad jie labai maži ir jų gyvenime dar daug kaitos, stiprių įspūdžių. Štai vieną dieną iškrinta pirmas sniegas, kitą - pirmas stiprus lietus, trečią tėvai nusiveža pas draugus... Stiprus įspūdis. Lygiai toks pat stiprus įspūdis lydi į darželį atvestą vaiką. Bet tai nutiks ir rytoj, ir poryt, ir trečią, ir ketvirtą dieną - pirmas įspūdis, nežinia prislopsta, atsiranda tai, kas tokio amžiaus vaikui svarbu - pastovumas.

Svarbu žinoti, kad yra amžiaus tarpsniai, kai prisirišimas prie mamos sustiprėja. Pirmasis toks prieraišumo pikas „ištinka" aštuntą-devintą gyvenimo mėnesį, antrasis - dvejų su puse. Daugybė vaikų išeina į darželius kaip tik tokio amžiaus ir apsipranta, tačiau jei įmanoma to išvengti, kodėl gi ne?

Kaip pradėti pratinti prie darželio? Palikti jame valandą, dvi, pusę dienos?

Dažnai tėvai manęs klausia: „Kaip bus?" Aš atsakau: „Taip, kaip bus jums." „Gal pradėti nuo pusės dienos?" Atsakau: „Gal jums pradėti nuo pusės dienos?" Vaikui nėra didelio skirtumo - paliekate jį valandai, trims ar pusei dienos. Ikimokyklinukai nesupranta laiko. Didžiausias skirtumas - mamai. Palikdama vaiką pusei dienos, ji galbūt ne taip labai graužiasi. Reikia sakyti: vedu vaiką į darželį pusei dienos, nes turiu tokią galimybę ir man taip ramiau. Daug dalykų mes darome tik dėl to, kad taip geriau kaip tik mums - ne vaikui. Tada ir ta mama, kuri neturi galimybės po pusdienio vaiko pasiimti, nesijaus pabaisa.

O kas išties padeda vaikui? Galbūt lankymasis dienos centruose, vaikų kambariuose?

Tokiam mažam daugiausia įtakos turi jo paties patirtis, t. y. ar jis yra kada buvęs be mamos ir tėčio, ar mama visą laiką laikė jį „pririšusi" prie savęs. Kūdikiai, kurie yra pabuvę skirtingose aplinkose, susipažinę su įvairiais žmonėmis, yra „prisigaudę" įvairesnės informacijos apie pasaulį. Štai vienur kambariai spalvoti, kitur - vienspalviai, vienur kvepia slyvomis, kitur galbūt medžiu, vienas kalba švelniai ir greitai, kitas „kietai" ir lėtai... Toks vaikas į pasaulį žiūri atviresnėmis akimis ir daug mažiau bijo.

Pastebėta, kad lengviausiai apsipranta metukų ir jau vaikščiojantys pypliai. Ne metų ir trijų ar šešių mėnesių. Lygiai metukų. Kodėl? Todėl, kad jie labai maži ir jų gyvenime dar daug kaitos, stiprių įspūdžių.Edukologė dr. AUSTĖJA LANDSBERGIENĖ

Todėl kaip pripratinti, reikia pagalvoti gerokai anksčiau, nei likus dviem savaitėms iki darželio. Tas vaikas, kuris buvo paliktas močiučių priežiūrai ir pan., su nauja aplinka apsipras lengviau. Tam vaiką reikėtų ruošti beveik nuo gimimo. Pavyzdžiui, mažyliui - dvi savaitės, mamos hormonai nurimę, per TV anonsuojamas fantastiškas koncertas, į kurį norite nueiti su vyru. Skambinate tėvams ir sakote: „Jei rėks, skambink, grįšiu pamaitinti, o mes bandome eiti." Nepatirsite visaverčio malonumo, nes kas tris minutes dirsčiosite į telefoną, bet tai bus pirmas žingsnis atgal į suaugusio žmogaus gyvenimą, o kūdikiui - lengvesnės ateities link.

Vis dėlto neįmanoma nuginčyti, kad vaikui geriausia su mama. Juk niekas nepatenkina jo poreikių taip, kaip ji...

Taip, bet taip ir turi būti. Nė viena mama pasaulyje į darbą neišeina be širdies skausmo.

Vis dėlto dažna prisipažįsta: esu išsekusi emociškai. Arba: „nebetelpu" namuose. Ar gerai vaikui su mama, kuri susierzina, kai jis ko nors paprašo arba trukdo išsiurbti kilimą, kalba telefonu, kai tas žaidžia smėlio dėžėje? Aš manau, kad ne.

Reikia mokėti pripažinti ir prisipažinti: vienos jaučiasi laimingos būdamos namuose ir atsiduodamos tik vaikui. Kitoms tik namų ir vaiko neužtenka. Ir nėra „geresnių" ar „blogesnių" mamų. Mes visos esame skirtingos.

Kaip mamai nesijausti kaltai, kad palieka tokį mažiuką vieną? Kaip atlaikyti „piktų tetų" komentarus?

Labai sunku, ir tam reikia ruoštis. Aš nebuvau pasiruošusi, bet turėjau supratingą žmogų šalia, kuris pasakė: „Viskas gerai, eik į darbą, aš pabūsiu su vaiku!" Artimųjų parama labai svarbi.

Tą dieną, kai išėjau į darbą (mano sūnui tebuvo keturi mėnesiai), tapau ir geresnė mama. Aš visą dieną laukdavau vakaro, buvau pasiilgusi, laiminga, kad lekiu namo ir paimsiu vaiką ant rankų. Grįžusi visą dėmesį skirdavau tik jam ir tai mane džiugino. Su ūgtelėjusiu mes sugriūdavome ant grindų ir visą vakarą lipdydavome, dėliodavome dėliones ir darydavome viską, ko sėdėdama namuose tikrai nebūčiau dariusi su tokiu džiaugsmu, malonumu ir taip atsidavusi.

Namuose mama turi ir valgyti pagaminti, ir namus susitvarkyti, ir indus išplauti, ir kompiuterį įsijungia, ir telefono ragelį pakelia... Vaikas dažnai ropinėja vienas aplinkui. Tuo tarpu ugdymo įstaigoje žmonės visą dieną dirba vaikui. Auklėtoja nepasodina mažiaus prie televizoriaus, nekalba telefonu išvedusi jį į kiemą. Ji su juo žaidžia, tyrinėja, kartu mokosi. Bent jau taip turėtų būti geroje ugdymo įstaigoje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?