Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai

(2)

Ačiū, kad pasitikite mumis ir dalijatės išskirtiniais pasakojimais. Aušra mums parašė savo gimdymo istoriją, nes jaučia nuoskaudų, likusių po gimdymo.

Nusprendžiau ir aš papasakoti savo gimdymo istoriją. Ji nėra nei padrąsinanti, nei kupina kažkokių baimių, rašau todėl, kad esu nusivylusi aptarnaujančiu ligoninės personalu.


Viskas prasidėjo nuo to, kad su draugu jau kuris laikas šnekėdavome apie šeimą, vaikus. Ir ką jūs sau manot – mums pavyko iš pirmo karto! Buvo netikėta, kad taip greitai, nes juk aplink tiek daug istorijų apie jaunas šeimas, kurioms sunkiai pavyksta susilaukti vaikelio.


Prireikė gerų 5 mėnesių, kol apsipratau su mintimi, kad aš tikrai nėščia. Turėjau daug baimės dėl gimdymo: kad skaudės, kad ilgai kankintis reikės. Artėjant nustatytam gimdymo terminui buvo sunku bejudėti, vis paskaudėdavo tai šoną, tai pilvo apačią,tai strėnas.


2017 metų vasario 26 naktį pasišalino kamštis ir nubėgo dalis vaisiaus vandenų. Dabar kai pagalvoju, galėjau dar kurį laiką pabūti namuose ir laukti, kol nebegalėsiu kentėti, bet tada buvau tokia susijaudinusi, kad tiesiog negalėjau laukti ir išskubėjau į gimdymo namus.


Po akušerės apžiūros paaiškėjo, kad gimdos kaklelio atsidarymas yra 1 cm. Vis dar lašėjo vandenys. Paguldė mane stebėjimui, liepė laukti gimdymo veiklos. Visą dieną pragulėjau su vis dažnėjančiais sąrėmiais, bet niekas neskubėjo su manimi užsiimti. Kartas nuo karto patikrindavo gimdos kaklelio atsivėrimą, 21 valandą vakaro buvo vis tas pats 1 cm. Po apžiūros man labai stipriai suskaudo pilvo apačią, taip, kad net išsitiesti negalėjau. Akušerė tesugebėjo pasakyti: „Oi, nuskriaudžiau". Štai tada ir palūžau, pravirkau. Bet ne dėl to, kad savęs būtų gaila, bet tiesiog man skaudėjo, o dar tie žodžiai paniekinamu tonu pasakyti įskaudino. Supratau jų užuominą - „paguodos nelauk pas mus".

Aišku, mane veikė ir hormonai, ir nesibaigiantis maudimas, kuris vis stiprėjo. Buvo pasakyta, kad 6 val. ryte, jeigu nesulauksiu gimdymo veiklos, keliausiu į gimdyklą ir ten gimdymą skatins.


Kankinausi visą naktį su vis stipresniais sąrėmiais. Taip suimdavo skausmas, kad net pamiršdavau kvėpuoti. 6 ryto, kaip buvo sutarta, atvedė į gimdyklą ir pradėjo leisti skatinamuosius. Valandą pakentėjau ir paprašiau epidūrinės nejautros. Sulaukiau atsakymo, kad jei ateis anesteziologė, gausiu.


Aštuntą ryto, kai keitėsi pamaina, atsivėrimas vis dar buvo 1 cm. Tik kai padidėjo iki 4 cm, davė leidimą nejautrai. Kol leido vaistus, buvo labai sunku sėdėti ramiai, ypač, kai užeidavo sąrėmis.


Pagaliau skausmas nusilpo, ir jau galėjau jaustis lengviau. 12 valandą vis dar buvo 4 cm, bet pastebėjau žalius vaisiaus vandenis. Akušerė atkirto, kad vaikelio tonusai geri. Tai taip išeina, kad reikia laukti iki tol, kol bus blogi? Bet tikėjau, kad finišas jau čia pat.


Epidūrą suleido dar ir 14 val., bet jo veikimas greitai pasibaigė, ir dar neatėjus 15 val. jutau visą sąrėmių bangą. Buvo tik vienas prašymas: "Dieve, kad viskas greičiau baigtųsi". Pamenu, liepė nueiti man nusišlapinti, o aš sėdėti visai negaliu, nes viską skaudą, sakau, kad man bloga, draugas laiko, o aš jau vėmiu. Ir ne šiaip, o iš skausmo. Dar draugas pasiskundė akušerei, jog prietaisai krenta, kurie vaikelio tonusus matuoja, tai atsakė: "Pažiūrėk, kiek ji turi riebalų, kur čia laikysis..."


Na, taip, nesu aš iš laibųjų, bet tiesiog galima buvo ir kitaip buvo pasakyti. Į žodžius "Man skauda", akušerė atsakė: "Oi, kokia jautruolė atsirado".


Vienintelė iš personalo, kuri mane ramino, masažavo, buvo anesteziologė (pasirodo, ji skyriaus vedėja). Kai atėjo laikas stumti, ji davė gerą patarimą, sako: "Supyk ir stumk". Jaučiausi tokia išsekusi, kad vienintelė mintis buvo: "Noriu namo, pas mamą". Skausmams vis kankinant, supykau ir stūmiau kiek galėjau.


Kai akušerės klausiau, kada stumti (nenorėjau plyšti), ta tik užrėkė ant manęs: "STUMK!!!" Dar vienas gydytojas spaudė pilvą. Galiausiai užėmė taip kvapą, jog negalėjau kvėpuoti, ir tada visi esantys gimdykloje suriko, kad kvėpuočiau giliai. Nežinau, ar dėl to, kad aplink mergytės kaklą virkštelė buvo apsivijusi, ar dėl kažko kito. Bet po šių man adresuotų riksmų pajutau palengvėjimą. Gimė dukrytė!


Kai išgirdau pirmąjį jos verksmą, pagalvojau: "Pagaliau!". O pajutus mažą, šlapią jos kūnelį, užplūdo ir džiaugsmas.

Taip, mano gimdymo patirtis sunki, bet ne patirtas skausmas man buvo skaudžiausia, o personalo žodžiai ir komentarai.


Norite papasakoti savąją istoriją? Rašykite mums el.paštu portalas@tavovaikas.lt.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis