Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

4 vaikų mamos emigracijos dienoraštis: noriu šventę švęsti

Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt.

Neseniai buvo Pasaulinė laimės diena, po to - Lygiadienis. Švęsk ką nori. Tik aš turiu savo šventes ir šiandien tikrai norėčiau jas švęsti. Prieš trejus metus kovo 21 - ąją gimė ketvirtasis mano sūnus Teodoras. Jo gimimą aš aprašiau savo pirmojoje knygoje ir šiandien padėjau paskutinį tašką joje. Tai dar viena proga švęsti - aš pabaigiau rašyti knygą! Dabar beliko suredaguoti, sumaketuoti ir išspausdinti. Štai trumpa ištrauka iš knygos apie Teodoro gimimą:

TAIP PAT SKAITYKITE:
Populiariausi vaikų vardai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse
7 mėnesį nėščia Diana Lobačevskė kasdien nubėga 10 kilometrų

„Visą nėštumą galėjau gulėti tik ant šono - gulint ant nugaros man pasidarydavo silpna ir bloga. Anesteziologas palinko virš manęs ir paklausė ant kurio šono miegodavau per nėštumą. Dėl jaudulio niekaip negaliu prisiminti, ant kurio, todėl sakau, kad ant kairiojo. Mane pririša ir visą operacinės stalą pasuka taip, kad gulėčiau ant kairio šono. Pilvo apačioje, ant uždengtų mano kojų sudeda skalperius, žirkles, žnyples ir kitus įrankius. Ruošiasi pjauti. Man tamsėja akyse, alpstu. Girdžiu Danutės tvirtą, įsakmų balsą:

- Greitai sukite stalą ant kito šono. Laikykite instrumentus, kad nenukristų. Duokite jai deguonies.

Tada ji švelniai taria man:

- Tuoj, mieloji, tuoj tau palengvės.

Mane su visu stalu pasuka ant kito šono. Tikrai palengvėja. Jaučiu, kaip sluoksnis po sluoksnio pjauna mano audinius. Siaubingai bjauru būti perpjautu pilvu. Stebiu laikrodį, kuris kabo prieš mane ant sienos. Skaičiuoju minutes. Dieve, greičiau viskas pasibaigtų! Kad laikas praeitų greičiau kažką dainuoju, juokauju su mano operacijoje dalyvaujančiu personalu. Kai ištraukia iš pilvo Teodorą, ta pati seselė Vera „pagauna" mano ketvirtą vaiką. Pakelia man jį prie veido, aš pabučiuoju jį į nosytę, dar minutėlę palaiko man priglaustą prie veido ir išneša. Palaimingai užsimerkiu, negaliu sulaikyti ašarų. Gydytoja Danutė kantriai ir ilgai siuva mano pilvą. 

Dar kartą paklausia, ar tikrai nenoriu, kad man perrištų kiaušintakius. Ne, nenoriu - jeigu viskas bus gerai su manimi ir Teodoru, gimdysiu dar vieną.Birutė Jakučionytė

Dar kartą paklausia, ar tikrai nenoriu, kad man perrištų kiaušintakius. Ne, nenoriu - jeigu viskas bus gerai su manimi ir Teodoru, gimdysiu dar vieną. Danutei padeda ta pati gydytoja, kuri mane jau du kartus operavo prieš tai, Diana R. Jos abi su kepurėmis ir uždengtais veidais, matosi tik akys. Tai Danutės, tai Dianos akys kartais susitinka su manosiomis. Jose tarsi parašyta: „Jau greitai, dar minutėlę, dar truputį pakentėk." Aš norėčiau tarsi persikelti laiku ir būti ten, kai jau esu sugijusiu pilvu, sveika ir greita. Bet šią akimirką esu ant operacinio stalo ir vienintelis dalykas, ką galiu padaryti, tai melstis ir dėkoti Dievui - Dieve mano švenčiausias! Aš tai padariau! Aš pagimdžiau ketvirtą sūnų! Dėkoju. Dėkoju. Dėkoju. Dėkoju Tau už viską, ką man davei."

Ta diena, kai gimė Teodoras buvo labai svarbi diena mano gyvenime. Tą dieną aš tarsi įlipau į savo gyvenimo Everestą ir energingai įsmeigiau ten savo vėliavą. Aš, Birutė Jakučionytė, esu keturių sūnų mama, jau aštuoneri metai sėkmingai gyvenu santuokoje, gyvenu nuostabioje sodyboje Trakų rajone, padariau sėkmingą karjerą, nuveikiau daugybę ženklių darbų visuomeniniame Lietuvos gyvenime, keliauju ten, kur noriu, valgau tai, ką noriu, šoku, dainuoju, mezgu ir siuvu, sodinu ir auginu tai, ką noriu, pastačiau Amatų kamarą ir padariau kapitalinį namo remontą, turiu daugybę draugų ir aš esu labai laiminga, mylinti ir mylima moteris, motina ir žmona.

Šiandien aš galiu atsigręžti atgal ir blaiviu protu, jau nebeveikiama beveik dešimt metų trukusio nėštumo ir maitinančios motinos pakitusių hormonų, įvertinti, kiek man visa tai kainavo. Kokią kainą turėjau sumokėti už tai? Apie tai ir yra mano knyga. Kol aš lipau į savo Everestą, kelyje sutikau daugybę puikių žmonių. Kartais jie mane traukė, kartais stūmė, kartais tempė už plaukų į viršų, o kartais šaukė ant manęs ir mėtė akmenimis, vadino kvaile, badė pirštais ir šaipėsi iš mano ketinimo užlipti į tokį aukštą kalną. Kartais jie nešė mane ant rankų. Visi jie buvo mano Mokytojai. Aš tikėjau savimi, lemtingais atsitiktinumais, ženklais ir įvairiomis teorijomis, kurių begalę perskaičiau knygose, patyriau įvairiuose mokymuose. Tikėjau teorijomis apie laimę, meilę, sėkmę.

Šiandien aš galiu atsigręžti atgal ir blaiviu protu, jau nebeveikiama beveik dešimt metų trukusio nėštumo ir maitinančios motinos pakitusių hormonų, įvertinti, kiek man visa tai kainavo. Kokią kainą turėjau sumokėti už tai?Birutė Jakučionytė
 

Tikėjau, kad kiekvienas iš mūsų yra savo likimo kalvis, kad kiekvienas iš mūsų turi tiek, kiek manosi esąs vertas. Todėl norėjau visas tas teorijas patikrinti ir patirti savo kailiu. Aš tikėjau (ir tikiu) Dievu, Angelais, Visata ir bandžiau išgirsti jų tyliai kuždamus pamokymus, pamatyti visus jų rodomus ženklus. Mano kelias nebuvo lygus ir tiesus. Apie mano kelią jūs paskaitysite knygoje. Sako, kad gegužės mėnesį ją jau bus galima nusipirkti. Tik mano knyga dar neturi pavadinimo. Kai pradėjau rašyti, buvau jai davus vardą "Pats laikas pradėti dabar". Berašant supratau, kad toks pavadinimas jai visai netinka. Skamba taip, lyg būtų dar viena gyvenimo būdo mokymų frazė. Mano knyga ne vadovėlis kaip gyventi. Tai knyga apie tai, kaip aš stengiausi gyventi pagal vadovėlį.

Vieną dieną mano aštuonmetis Bernardas paklausė: "Mama, o kuo baigsis tavo knyga? Kaip tėtis išėjo? Tai yra blogai, o knyga turi baigtis gerai." Tada aš tik uždaviau jam dar vieną klausimą, kurį žinau iš patarimų knygų, kaip elgtis po skyrybų: "O kodėl tau atrodo, kad yra blogai, jog tėtis išėjo?" Aišku, kad jis neturėjo man ką atsakyti - jis dar neskaito "protingų" knygų, kuriose apstu gerų atsakymų. Bet aš susimąsčiau. Jaučiau, kad turiu tą knygą jau baigti, nes žmonės pavargs beskaitydami. Tada kaip žaibas trenkė mintis: "O taip, tikrai knyga turi baigtis gerai! Pabaigsiu šitą ir tada rašysiu antrą." Taip pasitvirtino mano leidėjo Ričardo tarsi netyčia ištarta frazė: "Kam tokią ilgą knygą rašyti? Parašyk dvi."

Vėliau "gimė" dar vienas pavadinimas mano knygai - "Ėjau ten, kur vedė širdis. Kaip mes kilome į kalną". Tada išeitų, kad antrąją knygą reikėtų pavadinti "Kaip mes kritom žemyn ir aš vėl kilau į kalną". Ne, taip knygos irgi nepavadinsi, juolab, kad ir į jokį kitą kalną, didesnį nei buvau prieš tai, nesijaučiu įlipus. Todėl palikau viską tarsi bręsti, juk tas pavadinimas vis tiek ateis. Priimu visokius pasiūlymus ir patarimus šiuo klausimu.

Štai tokios mano šventės ir tokie rūpesčiai. Turbūt tai bus pats trumpiausias mano dienoraščio įrašas, nes tiesiog nieko daugiau ir nesinori pridėti. Parašiau knygą, ir tiek.

Birutė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?