Skiepų BOMBA: išsamus interviu su gydytoja

(6)

Vien žodis „skiepai“ gali tą pačią sekundę supykdyti artimiausius draugus, net gimines. Sako, net šeimos dėl to byra. Regis, dabar visi pasidaliję į dvi stovyklas: vieni „už“, kiti – griežtai „prieš“. Ir kiekvienas gina savo nuomonę iki nukritimo, o mes pakalbėkime ramiai ir argumentuotai.

"Puikiai suprantu tuos tėvus, kurie bijo skiepyti savo vaikus: kai paskaitai internetą, pasidaro tikrai baisu, regis, nuo skiepų visos bėdos. Jeigu mes nemąstome logiškai, nesugebame kritiškai įvertinti lengvai pasiekiamos informacijos, taip ir nutinka. Pabandykite paguglinti: įveskite žodį „vakcina“ ir jums pirmiausia išlįs visa antiskiepininkų informacija, - sako vaikų ligų gydytoja doc. m. dr. Indrė Plėštytė-Būtienė. - Pastebiu, kad dažnai tie, kurie nenori skiepyti vaikų, nėra skiepų priešininkai – jie labiausiai būgštauja dėl šalutinių reakcijų. Iš tiesų jie kovoja dėl tobulų vakcinų, kad, paskiepijus vaiką, nebūtų jokių nepageidaujamų reakcijų. Deja, kol kas tai neįmanoma.


Bet tokių tėvų noras man puikiai suprantamas: visi jie trokšta, kad jų palikuonys nesirgtų mirtinomis ligomis. Baimė skiepyti susijusi su baime, kad vaikeliui bus sukeltas skausmas, galbūt jis sukarščiuos ar kitaip kentės. Tai priimama paprastai – gydytojas, slaugytojas ir patys gimdytojai tarsi sąmoningai nusprendžia skaudinti vaikutį. Visiškai pamirštamas tikrasis skiepo tikslas – saugoti nuo ligų. Ta apsauga sunkiai apčiuopiama ir suvokiama: tarsi bandytume suskaičiuoti, kiek kartų eidami per gatvę išvengiame būti mirtinai partrenkti automobilio. To niekas negali pasakyti, kaip ir to, kiek kartų pro vaiką praėjo žmogus, sergantis, tarkime, kokliušu, ir jo neužkrėtė todėl, kad vaikelis paskiepytas. Mes niekaip tos grėsmės objektyviai nesuprasime".

 

Skiepo naudos nepačiupinėsi


Imunologija paprastam žmogui – mistinis dalykas, nes mes nematome aiškaus šio mokslo rezultato. Mokslininkams, medikams viskas aišku, o gimdytojams – ne. Paprasta pavyzdys: nusipirkau batus, matau juos, nešioju, viskas aišku. Vaikučiui suleido vakciną, jis verkia, ir tarsi kirminas ima graužti abejonės, gerai ar blogai aš čia padariau, reikėjo ar nereikėjo. Visiems, kurie ne medikai, ne mokslininkai, liepia tikėti skiepu, ir tiek. Paskiepijai ir tikėk, kad tavo atžala apsaugota. Minčių kyla įvairių – o gal ji būtų nesirgusi ir nepaskiepyta. Prie sovietų niekas jokių diskusijų nevesdavo – liepė, paskiepijo ir pamiršo.


Dabar pasikeitė medicina, pakito ir žmonių santykiai, tėvams leidžiama patiems apsispręsti, nebėra privalomų skiepų, yra tik profilaktiniai, niekas niekam nekomanduoja ir nenurodinėja. Mamoms ir tėčiams lieka patiems prisiimti atsakomybę. Už vaiką iš tiesų atsako tėvai ir valstybė. Tėvai nelabai nori pasirašyti jokių popierių, kad atsisako skiepų ir prisiima visą atsakomybę už tai, kas nutiks. Iš tiesų visi nori apsaugoti mažuosius nuo beprasmiškų mirčių, kad niekas neiškeliautų anapilin nuo tų ligų, kurioms galima užkirsti kelią. Jeigu tėvai atsisako šiuo momentu pačių veiksmingiausių profilaktinių priemonių – skiepų, medikai jų prašo tai patvirtinti savo parašu, norėdami užsitikrinti, kad paskui niekas jų nekaltins, jeigu kūdikis mirs, tarkime, nuo tymų.


Daugelis ligų, nuo kurių siūloma skiepytis, iš tiesų yra išgydomos, tačiau visa bėda – jų komplikacijos. Kai taip nutinka, tėčiai ir mamos nekaltina savęs, kad neskiepijo, nekaltina silpnos vaiko imuninės sistemos, visada kaltas lieka medikas. Labai daug teismų vyksta dėl vaikų mirčių nuo meningokoko infekcijos, tačiau visi gydytojai jums pasakys, kad žaibinės meningokoko infekcijos išgydyti beveik neįmanoma. Lengviausia kaltinti kitus, o ne save. Taip ir su tuo skiepų atsisakymu: kai parašas bus padėtas, nebebus ko kaltinti, tik save. Kodėl siūloma skiepytis nuo tam tikrų ligų? Todėl, kad susirgus jomis, nebūtų rimtų komplikacijų. Dėl to tėvai ir turi įsiklausyti į kompetentingų specialistų patarimus, kitaip, užklupus ligai, padėti bus gerokai sunkiau.


Tobulybės siekėjai


Kai kurie tėvai dabar augina vaikus tik sau, savo įvaizdžiui ir malonumui. Pažvelkite į nuotraukas socialiniuose tinkluose, pažiūrėkite, koks žavus, puikus, nuostabus, genialus ir visoks kitoks mano vaikas. Lyg mažyliui tai būtų svarbu, jam visiškai nė motais, kaip jis aprengtas ir kaip nufotografuotas. O tėvai trokšta pasirodyti tokie geri, stropūs, pavyzdingi, nes visuomenė juos spaudžia, kad jie būtų tobuli. Tas tobulybės siekimas veda į niekur, į akligatvį.


Šiuolaikiniai tėvai nedrįsta padaryti kažką ne taip – baidosi skiepyti, bet baiminasi ir neskiepyti. Ieško informacijos, vieno tobulo patarimo, kaip elgtis, bet taip nebūna. Internetas mirgėte mirga visokiausios pseudoinformacijos apie skiepų siaubus – beždžionių ar net žmonių aborto liekanas, gyvsidabrį ir dar bala žino ką. Man taip norisi paklausti, o kodėl sklinda kalbos, kad tie farmacininkai taip bjauriai elgiasi, kokių tikslų siekia – nori numarinti viso pasaulio vaikus? Tuomet gal lengviau kokią bombą numesti, nei investuoti milijardus į medicininius tyrimus nuolat tobulinant vakcinas...


Kas slypi vakcinoje?


Skiepijant suleidžiama dalelė ligos sukėlėjo tam, kad imuninė sistema su juo susipažintų ir pagamintų atminties ląstelių. Kitaip tariant, kad susiformuotų imuninė atmintis ir, antrą kartą susidūrus, pavyzdžiui, per kvėpavimo takus patekus tam pačiam sukėlėjui, imuninė sistema jį atpažintų, jo nebepriimtų ir net nesukeltų uždegimo. Skiepai neapsaugo šimtu procentų – galima susirgti, bet tai bus daug lengvesnė ligos forma. Nebereikia tų penkių dienų, kad susiformuotų imuninės ląstelės ir stotų į kovą su ligos sukėlėju. Taip mes išlošiame laiko. Mes norime, kad vaikas ta liga tarsi persirgtų, nes taip susiformuoja imuninė atmintis.


Paskiepytas vaikas serga – jo organizmo imuninė ląstelės dirba, kad suformuotų imuninę atmint, bet kliniškai to mes dažniausiai nematome. Kartais vaikas ir pakarščiuoja, būna irzlus, paskauda tą vietą. Visas imuninės sistemos atsakas būna toks, tarsi mes sirgtume ta liga, tiktai simptomai nebūna išreikšti taip, kaip būdinga tai ligai. Todėl kad ne gyvas virusas ir ne visa bakterija skiepo pavidalu suleidžiama, o tik jos dalelė, sukelianti imuninį atsaką.


Skiepas susideda iš veikliosios medžiagos – ligos sukėlėjo dalelės. Ji yra organinės kilmės, o visi mes mokėmės ir žinome, jog organinės medžiagos labai greitai žūsta, todėl kad vakcinos galiojimas būtų pakankamai ilgas, kad ją galima būtų pagamintą atvežti ten, kur reikia, reikalingi tam tikri konservantai. Konservantai vis keičiasi ir tobulėja. Anksčiau buvo naudojami vienokie junginiai, dabar dedami kuo mažiau kenksmingi konservantai, be to, naudojamas fiziologinis skystis ir vadinamieji adjuvantai, aš juos vadinu skundikais. 


Kadangi leidžiami negyvi sukėlėjai arba tik jų dalelė, mūsų imuninė sistema jų gali net nepastebėti, tai šie „skundikai“ priverčia imuninę sistemą atsigręžti į sužeidimo vietą ir pradėti kovą. Adjuvantai – vietinės medžiagos, sukeliančios menką uždegimą, kad imuninė sistema pastebėtų ligos sukėlėją.


Vaikelio ir vakcinos asmeniniai santykiai


Pasaulyje kasdien skiepijama tūkstančiai vaikų, o pašalinių reakcijų pasitaiko tikrai nedaug. Tuomet kyla klausimas, kas dėlto kaltas – vakcina ar vaiko imuninė sistema? Be jokios abejonės, nepageidaujamas reakcijas sukelia ne pati vakcina, o konkretaus vaikelio organizmo ir vakcinos sąveika. Kartais jokie mokslininkai negali nuspėti, kad vaiko organizmas sureaguos žaibiškai ir netinkamai. Kitaip tariant, vaiko imuninė sistema pernelyg stipriai sureaguoja į vakciną, kad tuoj pat pasireiškia pašalinės reakcijos. Kol kas jokiais tyrimais tokios reakcijos numatyti neįmanoma. Jau ieškoma genų ar jų sąveikos, galbūt leisiančios atspėti, kuris mažylis į vakciną reaguos audringai. 


Įdomu ir tai, kad vaiko imuninė sistema skirtingais amžiaus tarpsniais į skiepus gali sureaguoti skirtingai. Norėčiau nuraminti visus tėvus ir patikinti, kad kiekvieną dieną daugybė mokslininkų ieško būdų, kaip dar labiau patobulinti vakcinas. 


Anksčiau buvo geros, dabar blogos?


Netiesa, tik taip galiu pasakyti, kai girdžiu, jog seniau vakcinos buvo geros, o dabar itin prastos. Vakcina su visais priedais, molekulinė, genetinė, biocheminė analizė ir visa kita tik tobulėja, atgal mes negrįžtame. Neteisingos ir kalbos, girdi, būtų skiepas nuo vienos ligos, būtų geriau, o dabar skiepija „puokštėmis“, ir tai labai blogai. Esmė ta, kad pašalines reakcijas dažniausiai sukelia ne skiepe esantis ligos sukėlėjas, o jį sudarantys priedai. Tarkime, skiepijama penkiavalente vakcina vienu kartu, negi jums atrodo – leisti penkis švirkštus yra geriau?


 Skiepijant vienvalente vakcina penkis kartus, vaikas gautų penkis kartus daugiau konservantų ir adjuvantų. Suleidus vakciną nuo penkių ligų, imuninė sistema kingai atpažįsta visus penkis ligų sukėlėjus vienu metu ir pagamina penkias skirtingų antikūnų grupes – skirtingas atminties ląsteles. Kodėl gi vienu šūviu nenušauti iškart penkių zuikių? 


Tėvai nuspręs, kuo sirgsime, o kuo ne


Kai gimdytojai sako, kad jie nuspręs, kokiais skiepais skiepys vaiką, man tai skamba, tarsi jie spręstų, nuo kokios ligos vaikeliui geriau numirti. Tarsi mes žinotume, kokia liga susirgsime, o kokia ne. Iš tiesų daugėja skiepų nuo ligų, kurios ne visiems mirtinos: jos tiesiog gali sutrikdyti gyvenimo kokybę ir stipriai iškankinti organizmą. Tarkime, rotavirusinė infekcija – nuo jos ne tiek jau daug ir miršta, bet per tas dvi savaites, kol vaikas serga (vemia, viduriuoja, tada guldomas į infekcinį skyrių, badomas), kiek skausmo ir kančių patiria, kaip išsenka...


Kai šitai matai, turėtum pagalvoti, ar ne geriau būtų buvę paskiepyti. Arba paimkime meningokoką ir pneumokoką, didesnė rizika, be jokios abejonės, yra meningokokinė infekcija. Tačiau jei vaikas nuolatos serga pneumokokinėmis infekcijomis, dažnai vartoja antibiotikus, serga plaučiu uždegimu. Galbūt jį pavyksta išgydyti, bet vaikelio imuninė sistema tinkamai nesiformuos, nes bus tiesiog pervargusi nuo nuolatinės kovos su ta bakterija. Juk plaučių uždegimo baimė atėjusi iš mūsų tėvų ir senelių kartos, kai nuo šios ligos neretas ir į dausas iškeliaudavo.


Šiais laikais yra skiepų nuo pneumokoko, tai kam tėveliams nuolat bijoti, jei galima tiesiog paskiepyti savo vaikiuką. Ligų yra pačių įvairiausių, bet niekas negali pasakyti, kokia užpuls jūsų vaiką. Tos kalbos, esą kam skiepyti nuo poliomielito, nes jis jau išnaikintas, yra absoliučiai neteisingos. Jeigu neskiepysime savo vaikų, visos tos neva išnaikintos ligos tiesiog sugrįš. Kito kelio, kaip išvengti visų tų ligų, be skiepų, nėra!


Kada negalima?


Neskiepijama tada, kai gydytojai dėl tam tikrų priežasčių nusprendžia, kad skiepai gali sukelti itin dideles pašalines reakcijas. Mūsų šalyje imunologija nėra taip išvystyta kaip užsienyje, kur ištisi skyriai ir begalės gydytojų sprendžia, kaip paskiepyti vaiką, turintį imunodeficitinę ligą (kai nesigamina visiškai jokie antikūnai, t. y. nesiformuoja imunitetas). Mokslininkai suka galvas, kaip paskiepyti tokį vaiką, kad jis būtų apsaugotas nuo mirtinų ligų. Sergant onkologinėmis ligomis ar persodinus organus, imuninė sistema slopinama medikamentais, tačiau galvojama, kaip apsaugoti net tokius mažylius.


Tobulėjant imunologijos mokslui, kontraindikacijų, kai nerekomenduojama skiepytis, vis mažėja. Kartais nusprendžiama skiepus šiek tiek atidėti, bet tuomet tėvai turi pasaugoti vaikelį: derėtų pamiršti visas keliones, nevaikščioti po didžiulius susibūrimus, galbūt nelankyti darželio, žodžiu, būti itin atsargiems. Skiepų atidėjimas – nemenka rizika vaikeliui, tėčiai ir mamos neretai to nesupranta, laksto visur su mažuoju kaip be galvos, kitaip nei liūto tampymu už ūsų aš to nepavadinčiau. 


Ištirta, apgalvota, patikrinta


Skiepų kalendorių ne šiaip sau sugalvojo koks medicinos biurokratas iš neturėjimo ką veikti. Jeigu jau taip nepasitikime Lietuvos medicinos sistema, atsiminkite, kad esame dar ir Europos Sąjungoje, tad daryti nesąmonių mes tiesiog negalime. Galų gale visame pasaulyje su skiepais niekas nekvailioja – tai labai prižiūrima ir stebima sritis visuose žemynuose.


Dažnai skiepų priešininkai priekaištauja, kad vakcinos netiriamos Lietuvoje. Kam mėtyti pinigus, jei tos vakcinos per visus galus išnagrinėtos visame pasaulyje ir daug turtingesnėse valstybėse? Skiepų kalendorius patvirtinamas po itin atidaus stebėjimo ir tyrimo: jeigu jau rekomenduojama skiepyti tokiu metu, vadinasi, nustatyta, kad būtent tuomet mažiausia tų skiepų šalutinių reakcijų tikimybė. Kartais girdžiu, esą gaila skiepyti tokius mažulyčius. Bet jie ir skiepijami tik todėl, kad jų imunitetas labai menkas: kuo mažesnis kūdikis susirgs, sakykime, kokliušu, tuo didesnė tikimybė, kad jis numirs.


Didžiausia rizikos grupė susirgti meningokokine infekcija – kūdikiai. Norite palaukti, kol vaikui sukaks dešimt metų, nes dabar dar gaila, labai mažas? Galite pabandyti, bet vargu ar vaikas iš viso tokio amžiaus sulauks. Lietuva pirmauja pasaulyje pagal meningokoko B susirgimus ir mirtingumą. Lygiai dėl tos pačios priežasties visai mažyčius skiepija ir nuo tuberkuliozės – mūsų šalyje šia liga sergančių žmonių nepaprastai daug. Hepatito skiepai taip pat rekomenduojami kuo anksčiau: galima juos atidėti, tačiau tuomet tėveliai neturėtų prašyti atlikti vaikui kraujo tyrimų, neverti kūdikiui auskarų, nes bet kokia skylutė vaiko odoje didina riziką susirgti hepatitu B. 


SVARBU! Kalbėti su tėvais


Gydytojas privalo viską išaiškinti, rasti tokių argumentų, kuriais tėvai patikėtų, ir tik tada skiepyti mažylį. Negaliu suprasti savo kolegų gydytojų pasiteisinimo, neva jie neturi laiko kiekvienam aiškinti. Man tai nepriimtina. Juk kalbame apie vaiko gyvybę! Negalite patys, paprašykite slaugytojo, kad paaiškintų, nukreipkite tėvus į seminarus, galų gale atraskite laiko ir parašykite raštu, kodėl reikia skiepytis, pateikite geros literatūros sąrašą. Reikėtų į savo darbą žiūrėti kaip į didžiulę atsakomybę, o ne vien valdiškai atidirbti. Džiaugiuosi, kad daugėja gydytojų, puikiai nusimanančių apie vakcinas ir teikiančių tinkamą informaciją pacientams. 


Svetimų baltymų pasaulyje


"Svetimas baltymas kenkia“ – tai dar vienas kliedesys apie skiepus. Mes įkvepiame svetimus baltymus, mes valgome ir geriame svetimus baltymus, kai kam perpilamas kraujas, transplantuojami organai, visai tai – taip pat svetimi baltymai. Net gerosios bakterijos yra svetimas, ne mūsų organizmo antigenas. Mes gyvename svetimų baltymų pasaulyje.


Po skiepų


Jeigu tėvai skiepų dieną šiek tiek labiau pasaugotų vaiką, pašalinių reakcijų į skiepus greičiausiai būtų kur kas mažiau. Kai mažylis paskiepijamas, gydytojai rekomenduoja tos vietos nešlapinti, vaikelio nemaudyti, per daug neleisti dūkti. Jei mažius irzlus, sukilus temperatūrai reiktų duoti vaistų. Vaikučiui reikia ramybės, kad jo organizmas ramiai suformuotų imunitetą. Pasitaiko, kad medikai nepasako gimdytojams akivaizdžių dalykų, tad kai kurie jų paskui dėl to priekaištauja. Kiti gi įsižeidžia, kad gydytojas aiškina jiems žinomus dalykus, esą juos laiko kvailiais. Kalbėti reikia bet kokiu atveju ir labai smulkiai, suprantamai viską išaiškinti.


Lengviau, kai kažkas kaltas


Tie, kurie griežtai protestuoja prieš skiepijimą, veikiausiai artimoje aplinkoje patyrė šalutinį skiepų poveikį. O galbūt paprasčiau psichologiškai kokią nors rimtą bėdą nurašyti skiepams – juk lengviau, kai kas nors kaltas. Suprantu tą mamą, kuri, palaidojusi vėžiu sirgusį vaikelį, dėl to kaltina skiepą. Nors navikų priežastis niekaip negali būti skiepai. Mums lengviau, kai yra ką apkaltinti: kaltas paprastai būna arba gydytojas, arba skiepai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis