Kaip pratinti vaiką žaisti vieną?

Su savo mažyliu praleidžiate 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę? Bet ateina metas, kai reikia mokytis jį po truputį paleisti. Geriausias būdas – pratinti vaiką žaisti vieną. Kaip tai padaryti? Konsultuoja Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė.

Skirtingais amžiaus tarpsniais skiriasi ir vaiko poreikiai. Kūdikiui svarbiausia saugumas, kai jaučiasi sotus ir sausas, jis gali žaisti vienas tik tada, jei kur nors jo akiratyje šmėžuos mama. Tuomet mažylis gali tyrinėti, kas jo lovytėje, ir žaisti sau vienas. Aišku, tai netruks ilgai, nes jis dar negali ilgam sutelkti dėmesio.


1,5–2 metų vaikas pradeda savarankiškai judėti, jam viskas smalsu, įdomu, prasideda savarankiškumo amžius, kai tėvų reikia daug mažiau, nes jie mažyliui daug ko neleidžia, trukdo pačiam tyrinėti aplinką, juk norisi viską imti, kišti pirštukus visur, kur tik lenda. Tokį palikti vieną žaisti yra nesaugu. Bet galima jam sukurti saugią aplinką.


Pasak psichologės, tėvai žino, kad dvimetis ilgai tikrai neužsiims vienas su kokiu nors minkštu žaislu, bet medinis šaukštas ir puodas gali sudominti ilgesniam laikui. Tokio amžiaus mažyliui labai smalsu, kaip vienas ar kitas daiktas veikia, kam jį galima panaudoti. Išradingi tėvai gali sukurti specialią žaidimų lentą, ant kurios bus prisukinėta įvairiausių jungiklių, telefonų ragelių, skambutis, kuris skambėtų, ir panašių daiktų, su kuriais vaikas ilgam gali užtrukti vienas. Tai, atrodo, paprasti buityje randami daiktai, kurie saugiai pateikti ilgam sudomins mažylį. Reikia tik tėvams pasukti galvą – ir vaikas turės kuo užsiimti, ir patys pasidovanosite ramesnę minutę kitą. Žinoma, butaforinis elektros jungtukas vargu ar atstos tikrą, kurį paspaudus užsidega šviesa, tačiau tai – taip pat išeitis.


Dvejų metukų vaikui nėra tokio stipraus saugumo poreikio, kad mama nuolat būtų šalia, priešingai – jis labai apsidžiaugia, pajutęs laisvę ir galimybę vienas tyrinėti aplinką. 


Kiek suaugusysis turi dalyvauti vaiko žaidimuose?


Didžioji tėvų užduotis – užtikrinti vaiko saugumą, sukurti tokią aplinką, kuri būtų saugi, rami ir įdomi. Aprūpinkite mažylį tinkamais daiktais ir patys galite atsipalaiduoti. Vaikui tikrai nereikia aiškinti, kaip turi žaisti, geriau palaukti ir pažiūrėti, kaip pats sugalvos, kad, tarkime, paprasta kaladėlė gali tapti mašinyte. Tėvai tikrai gali atsipalaiduoti, ne jų reikalas skatinti vaiką žaisti ir fantazuoti, o mažyliai tai puikiausiai geba ir patys.


Tėvai neretai daro klaidą, įsikišdami į vaiko žaidimą ir taip atpratindami ar net atgrasydami žaisti vieną. Matote, kad jūsų vaikas įdomiai žaidžia, tegul – nesikiškite, leiskite pasimėgauti džiaugsmu, kai žaidžia vienas pats. Kai tėvai nuolat kišasi, vaikai gali nebemokėti ir nebenorėti žaisti vieni. Be to, suaugusieji juk jaučiasi protingesni, galintys patarti, kaip įdomiau žaisti. Patikėkite, vaikui dažniausiai tie patarimai neatrodo geri, jie net gali pasijusti kritikuojami ir menkinami. Tėvai tik gali užkrėsti džiaugsmu žaisti, pavyzdžiui, pastatyti palapinę ir parodyti, kaip joje smagu, arba, pasiėmus prožektorių, ieškoti lobio ir pan. Tai bus daug naudingiau, nei rodyti, koks žaislas kokią funkciją galėtų atlikti.


Žaislai pagal amžių


Tėvams reikėtų atkreipti dėmesį, kokių žaislų vaikas turi, t. y. ar jie atitinka vaiko poreikius ir amžių. Trimetis vargu ar sudės penkiamečiui skirtą „Lego“ ir tai jam neteiks jokio džiaugsmo, mažylis tik patirs nesėkmę ir savimi gali nusivilti. Būna ir priešingai, kai keturmetis gauna žaisliuką, kurį jau seniai „išaugo“. Todėl negalima pirkti žaislų „išaugimui“ arba bet kaip.


Žurnalą TAVO VAIKAS pirkti internetu pigiau - tik 2.99 Eur/vietoj 3.99 Eur. Spausk NORIU!


Būkite konkretūs


Nereikėtų vaikui sakyti abstrakčiai: „Aš dabar užsiėmusi, o tu eik, pažaisk vienas.“ Gal penkiametis ir supras, ką reiškia pažaisti vienam, tačiau nežinia, kaip į tokią žinią sureaguos. Mažesniam – 2–3 metų vaikui geriausiai pasakyti konkrečiai: „Dabar aš turiu virti sriubą, o tu pažaisk, kol aš pas tave ateisiu.“ Jokiu būdu nesakykite žodžio „vienas“, mažylį tai gali ir išgąsdinti, jam net gali pradėti atrodyti, kad vienas jis liks amžinai, tuomet jau tikrai įsikibs į sijoną ir nebepaleis. Tokio amžiaus vaikams galima sakyti: „Pažaisk pats“, tai toks amžiaus tarpsnis, kai viską norisi daryti pačiam, tik nereikėtų juo piktnaudžiauti, nes tuomet galite paskatinti priešingą reakciją. Tik mama supranta, kad, užsiimdama savais reikalais, ji tarsi nuo savo vaiko atsiskiria, o mažylis, kuriam pabrėšite: „Pažaisk pats“, tai suvoks kaip įdomią veiklą.


Kartais labai greitai ir staiga prireikia surasti, kuo vaikas gali užsiimti vienas, tarkime, sulaukėte skambučio iš darbo.


„Tokiam reikalui tėvai gali turėti kozirių krepšelį ar brangenybių dėžutę, – sako psichologė. – Tai gali būti nedažnai buityje naudojami, tačiau įdomūs daiktai, tikrai kiekvienuose namuose tokių niekučių rasite. Išmanieji įrenginiai, kuriais vaikus dažnai bandome papirkti, šiukštu netinka, nes, kartą pabandę, sunkiai nuo jų atpratinsite.


Paieškokite, kas paprastesnio galėtų sudominti vaiką – gal koks nors smėlio laikrodis, įdomesnis įrankis, mamos brangenybių dėžutė ir pan. Tokiu krepšeliu galima ir atsidėkoti, pavyzdžiui, už tai, kad jis ilgai pabuvo vienas: „Tu taip kantriai palaukei, kol baigiau pokalbį, todėl noriu tau atsidėkoti“, ir ištraukiate, tarkime, brangenybių dėžutę. Tos brangenybės gali būti ir niekučiai, svarbu, kaip vaikui jas pateiksite.“ 


Pasitikėkite


Nemanykite, kad vaikas staiga pats gali išmokti žaisti vienas. Tikrai nesuveiks, jeigu jūs atvesite į kambarį ir pasakysite: „Dabar metas pažaisti vienam“, ir uždarysite duris. Mažesnis išsigąs, didesnis supyks. Jei vienąkart taip pasielgsite, žinoma, nieko nenutiks, tačiau jei elgsitės taip nuolatos, vaiką tikrai traumuosite ir kada nors jis tai jums primins. Vaikais reikėtų pasitikėti, nevertėtų sukurti labai jau patogių šiltnamio sąlygų, kai apgalvotas kiekvienas padėtas žaisliukas ir kokią funkciją jis atliks, svarbu jūsų emocija, kūno kalba, kai pateikiate tą faktą, kad jam teks pažaisti vienam.


Kartais tikrai būna akimirkų, kai mamai norisi pabūti vienai, bet nereikia to pateikti vaikui irzliai. Jis gali sunerimti, kas mamai nutiko, mažylį net gali aplankyti jausmas, kad dėl tokios būsenos kaltas jis, aišku, to vaikai negali suvokti sąmoningai, tačiau jausis blogai. Visada galima surasti bendrą kalbą su vaiku, jeigu, žinoma, tarp jūsų yra ryšys.


Kaip mokyti žaisti vieną patį?


Stebėkite žaidžiantį vaiką per atstumą, kad jis jaustų jūsų buvimą, kartkarčiais pagirkite, koks jis šaunuolis, kaip puikiai moka žaisti pats.


Nepalikite vaiko vieno prie kalno žaislų, geriausia pasiūlyti du ir paklausti, su kuriuo jis nori žaisti.


Nors vaikas žaidžia kitame kambaryje, vis tiek pakalbinkite – jūsų balsas teiks jam saugumo, galima įjungti ir mėgstamos muzikos.


Pirma užkrėskite vaiką noru žaisti, parodykite, kaip tai smagu, tik tada imkitės savo reikalų.


Dažnas vaizdelis: pas tėvus ateina svečių, tada norima kur nors „nukišti“ vaiką, kad tik netrukdytų, bet paprastai to niekaip nepavyksta, mažylis taip pat nori visur dalyvauti. Ir svečiai, dažniausiai bevaikiai, burba: „Koks neišauklėtas vaikas...“ Tačiau jis dėl to nekaltas. Atminkite, vaiko poreikiai nesikeičia, kad ir ko norėtų tėvai! Gali ateiti svečių, mama gali susirgti, šeimą ištikusi krizė, lauke siaučia audra, vaizdžiai tariant, bet vaiko poreikiai nepasikeis! Mažylio norus ir poreikius galime pabandyti kontroliuoti, tačiau svarbiausių – NETŪPČIOKITE APLINK, BET DŽIAUKITĖS KARTU


Nors augdamas vaikas vis labiau mokosi sutelkti dėmesį, jis vis tiek dar negali ilgam susikaupti. Jis nori, kad mama ką nors paduotų, reaguotų į jo žaidimą – žodžiu, dar reikia kompanijos. Metų-dvejų kūdikis gali vienas žaisti maždaug dešimt minučių, aišku, tai labai individualu, priklauso nuo vaiko charakterio. Nusibodus vienam žaidimui, pasiūlykite kitą pagal norus ir poreikius.


Labai svarbu, kad vaikas išmoktų žaisti vienas pats. Žaidimas – vienas būdų mokytis gyventi. Žaisdami vieni, vaikai išmoksta išlaikyti dėmesį, auga savarankiški. Jeigu nelakstysite ir netūpčiosite aplink, greitai įsitikinsite, kad mažyliui pačiam patinka įveikti tam tikrus iššūkius, pavyzdžiui, pačiam ką nors pasiimti, pastatyti ir pan. Žinoma, gyvenimas nėra vien asmeniniai įgūdžiai, tai taip pat ir bendradarbiavimo džiaugsmas: jei kas nors pavyko, pasidalijama laimėjimais. Todėl nereikėtų manyti, kad vaikas gali žaisti vienas savo kambaryje visą dieną.


Tam, kad visapusiškai ugdytųsi, reikalinga ir tėvų parama, kartkarčiais kartu pasidžiaugti yra tiesiog būtina. tėvų darželis vaiko poreikiai saugumo, dėmesio ir kt. – neatidėsi vėlesniam, patogesniam jums laikui. Jeigu mažyliui dabar prireikė parodyti mamai, kad pastatė pilį, tai jis ir rodys dabar. Vaikas per mažas, kad suprastų, jog tėvai nori pabūti su svečiais ir pats 2–3 valandas užsiimtų savimi.


Gera žinia ta, kad, vaikui augant, tai praeis, bet kol jis mažas, suaugusieji taip pat turėtų riboti savo poreikius. Jie atsakingi už tai, kaip jausis jų svečiai, bet lygiai taip pat atsakingi, ką mažylis jaus tuo metu. Galbūt geresnė išeitis tokiu atveju, jei norite labai norite su draugais, o vaikai jums trukdo, būtų vaikus palikti močiutei ir nueiti patiems pas draugus. 


Naujas žurnalo "Tavo vaikas" numeris - jau prekyboje! Ieškokite parduotuvėse, spaudos kioskuose, o įsigyti galite pigiau internetu - už 2.99 EUR vietoj 3.99 EUR. Prenumeruoti žurnalą ir gauti dovanų galite užsukę į prenumeratos puslapį čia - PRENUMERUOTI, arba paskambinę telefonu: 8 5 2477730.


Žurnalo
Žurnalo "Tavo vaikas" kovo numeris
Redakcijos archyvo nuotr.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis