Jei vaikas neturi ryškių vystymosi sutrikimų, abu įgūdžius galima mokyti lygiagrečiai, t. y., mokyti suprasti prielinksnio reikšmę ir vartoti jį kalboje. Tačiau, turi būti susiformavęs tam tikras pagrindas: kitaip tariant, beprasmiška vaiką mokyti prielinksnių, jei jis visiškai nesuvokia gramatinių kategorijų, t. y., nekaito žodžių linksniais, giminėmis, skaičiais. Tad atkreipkite dėmesį į šiuos požymius: ar vaikas gerai suvokia kalbą? Ar sugeba išskirti prielinksnį kalbos sraute, ar sugeba jį išgirsti? Ar yra susiformavęs gramatinis pagrindas, t. y., sugeba pakeisti žodžio galūnę pagal atitinkamą linksnį? Ar susiformavo daiktavardžių vienaskaita ir daugiskaita? Ar susiformavo pirminis erdvės suvokimas?
Prielinksniai – tai erdvinio suvokimo kategorija ir jei vaikas kalboje praleidžia arba neteisingai vartoja prielinksnius, vertėtų patikrinti vaiko erdvės suvokimo lygį. Metukų vaikas suvokia „čia - ten“, dviejų – „aukštai - žemai“, „toli – arti“. Trijų metų vaikas supranta ir taria prielinksnius „Į, ANT, PO“, ketverių – „pirmyn – atgal, prieš – už“, penkerių – „virš, tarp, pirmas – paskutinis, kairė – dešinė“.
Tad, kaip suformuoti prielinksnių supratimą ir vartojimą vaiko kalboje? Tėvai išsako savo susirūpinimą: „Mes žaisdami mokome prielinksnių, bet vaikas jų tiesiog neprisimena!“ Pagrindinė klaida - vaikui rodomi paveikslėliai: „Žiūrėk, katė tupi ant stogo. Kur tupi katė?“ „Ant stogo“ - vaikas klusniai pakartoja paskui suaugusį, jei nesutrikusi girdimoji atmintis, tačiau savarankiškai pats vartoti kalboje prielinksnį nemoka. Prielinksnis ne daiktas, ne veiksmas, jo negali pajausti ar pamatyti, tai mažytė abstrakti dalelytė kalboje. Todėl vaikui dažnai sunku ją suvokti.
Paprastų prielinksnių reikšmės supratimas – tai erdvinių santykių supratimas. Jei vaikas nesupranta „viršuje“, „apačioje“, „priekyje“, „už“ ir pan., tada vaikas negalės vartoti prielinksnių kalboje. Pirmieji prielinksniai, kuriuos turi suprasti nuo 3 metų, tai: Į, ANT, PO. Sudėtingėjant sakinio konstrukcijai, kalboje atsiranda ir kiti prieveiksmiai: VIRŠ, NUO, ŠALIA, IKI, SU, IŠ, PRIEŠAIS, UŽ (su vietos reikšme) ir kt. Pirmiausia mokomas vienas prielinksnis ir viena prasme! Pavyzdžiui, ANT. „Ant stalo“, „ant kėdės“, „ant galvos“, „ant stogo“ ir pan. Nemokykite kelių prieveiksmių iš karto, nesistenkite iš karto parodyti visų erdvinių santykių. Išmokykite vaiką suprasti ir vartoti kalboje vieną prielinksnį, tada kitą, o tada juos diferencijuokite, pvz., „padėk ant stalo“, „padėk po kėde“.
Siekiant, kad kalboje atsirastų nauja gramatinė kategorija (šiuo atveju prielinksnis), būtinas pakankamas pakartojimų skaičius. Tai labai svarbu. Jei vaikui šlubuoja gramatinių formų suvokimas, nepakanka kelis kartus pažaisti su vaiku, rodant mašiną UŽ garažo, PRIEŠ garažą, Į garažą ir t.t. Tiesiog tai nesukels jokio reikšmingo poveikio – vaikas ir toliau painios prielinksnius arba jų visai nevartos. T.y., žaidžiant ar mokantis kartu su vaiku reikia sukurti tokią situaciją, kad jis galėtų kartoti vieną prielinksnį apie 40 - 60 kartų. Žinoma, kai kurie vaikai atsimins greičiau, bet dažnu atveju - tai gali būti ilgas procesas.
Kita svarbi mokymosi ypatybė: vaikus iki 3 metų nereikėtų mokyti prielinksnių rodant plokščią vaizdą, t. y., iš paveikslėlių. Geriau mokyti kiemo ar buto erdvėje, apžaisti įvairias situacijas. Pavyzdžiui, prielinksniai: ANT – PO. „Gyvūnai slepiasi nuo pikto vilko PO...“ arba „Lėktuvas nutūpė ANT...“ ir vaikas pagal jūsų instrukciją nešioja žaislus: ant palangės, ant lovos, po spinta ir t.t. Duoti vaikui didinamąjį stiklą ar žiūronus, tegul suranda gyvūnus ir pasako kur jie pasislėpė.
Kitas pavyzdys, prielinksniai Į - IŠ: „Renkame kaštonus“ . Vaikas pagal instrukciją dedą į kišenę, į pirštinę, į kojinę. Jei mokome tik suprasti prielinksnius, tai vaikas tik vykdo; jei vaikas jau supranta prielinksnius, tada klausinėjam: „Kur įdėjai?“ Iš kur ištraukei?“ Analogiškai galima žaisti: „Ieškom lobio, dovanų, saldainių ir t. t.“
Kaip jau minėjau, nuo 3 iki 5 metų vaiką geriausia mokyti prielinksnius jį supančioje erdvėje. O vyresni nei 5 metų vaikai jau turi suprasti daiktų padėtį piešiniuose bei siužetiniuose paveikslėliuose, t. y., plokštumoje. Šio įgūdžio prireiks, kai vaikas mokysis skaityti ir rašyti, t. y., nepasiklysti lape bei padės suprasti, ką reiškia: „padėk varnelę virš raidės (Ž)“; „padėk taškelį virš raidės (Ė)“; pridėk nosinę raidės apačioje ir pan.
Didžiajai daliai vaikų gramatiškai taisyklingos kalbos atskirai mokytis nereikia, tačiau yra vaikų, kuriems (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) ne taip pasisekė. Ir tik pačių, vaikui artimiausių žmonių dėka, galima laiku padėti įsisavinti gimtąją kalbą, o jei nežinote kaip, kreipkitės į logopedą pagalbos, pasikonsultuokite.
