Žinoma, tai scenarijus, pažįstamas ir aktualus daugiausia tiems, kurių aplinkoje vyrauja žmonės, ne(be)planuojantys šeimos pagausėjimo – draugai, besimėgaujantys vienišių, bevaikių ar jau paauginusių vaikus gyvenimo laisve ir nepriklausomybe. Tiems, kurie vaikų sulaukia kartu su dideliu draugų ar giminaičių būriu, labai pasisekė – jų draugystės tik sutvirtėja, suklijuotos naujų bendrų interesų, neišsenkančių kalbų apie kūdikius ir jų reikalus. O ką daryti tiems, kurių draugai toliau sukasi darbų, pramogų, kelionių, egzotiškų pomėgių ir savęs realizavimo sūkuryje?
Pirma bėda tai, kad jūsų ir bevaikių draugų dienotvarkės ir gyvenimo ritmai visiškai nebesutampa. Nors jie įtempti beveik vienodai smarkiai, bet dėl visiškai skirtingų priežasčių, todėl atokvėpio valandos arba minutės sutampa retai. Jie įstrigę savo voverės rate, jūs – saviškiame, ir tie ratai labai sunkiai besusisiekia. Tik įvairovės kupinas bevaikių draugų gyvenimas jiems leidžia lengviau jūsų nepasigesti.
Ar tebeturime, apie ką kalbėtis?
Tačiau antroji bėda – dar didesnė. Dramatiškai išsiskiria jūsų ir draugų interesai. Žinoma, nebūtina visą laiką su jais kalbėtis vien apie tėvystės patirtis ir kūdikio reikalus, tačiau pokalbis tik apie jų keliones, naujas pažintis, matytus filmus, madingus pomėgius ir augintinius taip pat neišpildo jūsų lūkesčių. Abipusiškam santykiui reikia kažko per vidurį, tačiau bėda ta, kad kai kurie bevaikiai draugai tiesiog „alergiški“ kūdikiams ir jūsų naujoms patirtims. Kaip tik dėl šių beveik nepadoriai jaučiatės tą kartą per mėnesį ar dar rečiau socialiniuose tinkluose pasidalydami savo naujojo gyvenimo įspūdžiais ar vaiko nuotrauka. Arba suburiate draugus į „vaikams tolerantiškų“ ir „nepakančiųjų“ ratus, kad nereikėtų jaustis nepatogiai rodant tai, kas jūsų gyvenime nuo šiol svarbu. Bet nejaugi tikrai pasaulis nuo šiol privalo būti griežtai perskirtas į šiuos du nesusisiekiančius indus?!
Vilnietė Milda, Linos mama, apie gyvenimą Stokholme tapus mama:
„Dalis draugių mane tarsi nurašė kaip neįdomią ir neaktualią, nes... tiesiog nemanau, kad vaikai yra gyvenimo trukdis.“ Mildos draugai išsibarstę Stokholme, Vilniuje ir po visą pasaulį. Kaip jai sekasi išsaugoti bendravimą tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, maža to, susilaukus vaiko? Milda pasakoja, kad Vilniuje iš draugų jie buvo tretieji, sulaukę vaiko, netrukus kelios draugų poros irgi pasekė jų pavyzdžiu. „Turbūt nereikia ir sakyti, kad dėl to kiekvieną kartą būdami Vilniuje neįtikėtinai atsigauname, o draugai su vaikais čia tapo pagrindine kompanija, deja, kiti atbyrėjo,
– pasakoja Milda. – Stokholme pajutau, kad iš senųjų draugų daugiausia laiko praleidžiame su tais, kurie vaikų nori arba juos jau planuoja. O dauguma tarptautinių draugų dėl nuotolinio bendravimo turbūt net nepajuto, kad mūsų šeimos padėtis kaip nors pasikeitė. Bet tų, kurie taip pat jau galvoja apie vaikus, mūsų pasikeitusios pokalbių temos yra priimamos labai geranoriškai.“
Vaikai nėra gyvenimo trukdis
Milda atvirai sako, kad dalis jos draugysčių natūraliai nuslopo dėl atstumo. „Bet net ir įvertinusi šį veiksnį aiškiai jaučiu, kad su kai kuriais draugais (nors, tiesą sakant, labiau draugėmis) aš tiesiog nebelabai randu bendrų taškų. Dėl to gerokai apmaudu, nes buvimas mama man nėra pirminė savęs identifikacija, taigi, bendravimu su bevaikiais draugais mėgaujuosi labiausiai dėl to, kad galima pasišnekėti ne apie vaikus Nors ir kaip ten būtų, vis tiek pajuntu, kad dalis draugių mane tarsi nurašė kaip neįdomią ir neaktualią, nes esu gerokai mažiau lanksti susitikimų planavimo klausimais, nes kartais tiesiog neturiu kito pasirinkimo, tik į susitikimus pasiimti Liną, nes... tiesiog nemanau, kad vaikai yra gyvenimo trukdis. Taip, jie kartais būna dideli nenuoramos ir reikalauja dėmesio, bet taip pat labai džiaugiasi tėvų ir jų draugų kompanija, o aš džiaugiuosi savo šeimos ir vaikų kompanija. Kaip tik šito dalis mano ankstesnių draugų visiškai negalėjo suprasti.“
Bevaikystė – ne nuosprendis draugystei su naujais tėvais
Vis dėlto mitas ar tiesa tai, kad su vaikus auginančiais draugais patys jų sulaukę praleidžiame daugiau ir kokybiškesnio laiko, o bevaikiai lyg natūraliai atitolsta? Milda pritaria, kad šiuo metu smagiau būnasi su vaikų turinčiais draugais. „Daugiausia dėl to, kad jie supranta, kodėl susitikus visiems su vaikais nepavyksta baigti kas antro sakinio ir kad tai nerodo, jog jie man nesvarbūs. Galų gale ir mūsų vaikai jau pradeda žaisti kartu.
Antra vertus, abu su vyru esame be galo dėkingi tiems savo bevaikiams draugams, kurie supranta ar bent bando suprasti, kad mes vis dar esame tie patys jų draugai, tiesiog labiau pavargę ir turintys daugiau atsakomybės, – pripažįsta Milda. – O tie, kurie to nesupranta, kelia tam tikrą nepatogumą net ir tada, kai susitikus su jais dukters nėra šalia. Todėl ir bendravimo su šiais žmonėmis natūraliai norisi mažiau“.
Atsisijoję draugai – ne pasaulio pabaiga
O ką daryti, ko imtis, kad draugai, ypač bevaikiai, neišsibarstytų visam laikui ir neliktum vienas kaip pirštas su kūdikiu ant rankų? Milda šiuo klausimu nenusiteikusi dramatiškai, ji sako nesanti tikra, ar apskritai reikia tikslingai ko nors imtis. „Juk keičiantis gyvenimo aplinkybėms natūraliai pasikeičia ir draugai. Pavyzdžiui, baigus mokyklą didelė mokyklinių draugų dalis nueina užmarštin, ir niekas tragedijos iš to nedaro. Galbūt apmi-rusios draugystės natūraliai atsigaus vaikams paaugus?“
Gal išeitis – įsitraukti į naujas mamų ir tėčių kompanijas? Milda tokius pasiūlymus vertina skeptiškai: „Kadangi savęs nelaikau tik mama, man draugysčių vien mamystės pagrindu užmegzti kažkaip nepavyksta, nors tai padaryti bandžiau ne kartą. Šiomis aplinkybėmis labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mano geriausias draugas tėčiu tapo tą pačią dieną, kai aš tapau mama, ir šitą draugystę mūsų duktė tik dar labiau sustiprino.“
Kaip išlaikyti santykius?
Viena vertus, nusivylimas bevaikiais ir bendravimas tik su vaikų turinčiais draugais atrodo logiškas sprendimas ir kuriam laikui palengvina gyvenimą. Juk su šiais naujais pažįstamais tikrai sieja galybė naujų interesų ir pokalbio temų. Bet ar to pakanka? Rimčiau pagalvojus, tokios naujos draugystės, be plepėjimo apie vaikų reikalus, nelabai ką ir turi bendra, todėl dažniausiai kapituliuoja prieš laiko egzaminą paaugus vaikams. O su senaisiais bevaikiais draugais juk sieja ilga linksmybių ir sunkių laikotarpių, nuotykių ir kelionių istorija ir kaip kvaila visa tai užmiršti dėl tokio paprasto dalyko kaip tėvystė! Kokia išeitis?
-Kartais užtenka žengti pirmą žingsnį: pasikalbėti. Paskambinti, pakviesti, pasakyti, kad jums trūksta senų pasibuvimų, net jei gyvenimas šiek tiek pasikeitė atsiradus vienam ar keliems vaikams. Dalis draugų galbūt niekada nesusidūrę su tokia situacija, kai gimsta vaikas, ir tiesiog nežino, kaip dabar su jumis bendrauti.
-Ar tikrai neužgriūname bevaikių draugų savo naujuoju kūdikėlių pasauliu kaip lavina sniego? Žvilgsnis į save iš šalies ir šiek tiek empatijos tikrai būtų pravartu: juk iš tiesų fiziškai sunku išsėdėti tris valandas esant vaikų šurmuliui ir pokalbiams tik apie juos, jei nieko apie tai neišmanai ir bent artimiausius keletą metų iš viso neketini tuo domėtis...
-Bet nereikia bijoti ir paleisti: kai kurie draugai, kuriems jūsų naujasis gyvenimo būdas svetimas ar juos dėl kokių nors priežasčių erzina, nutolsta, ir tiek. Galbūt iki jūsų vaikų pilnametystės, galbūt kol pagausės pačių šeima, o galbūt ir visam.
-Mano asmeninė patirtis rodo, kad gimus vaikams senieji draugai gali net ir labai nustebinti – tie, iš kurių laukei daugiausia šilumos ir paramos, dingsta mėnesiams ar net metams, o tie, iš kurių visai nesitikėjai šeimyniškumo, ima labai nuoširdžiai domėtis jumis ir tampa beveik šeimos nariais. Būna ir taip!
