Fizinis kontaktas mažyliui yra būtinas, todėl apie jokį lepinimą čia negali būti nė kalbos. Kuo vaikas yra mažesnis, tuo fizinio kontakto jam reikia daugiau. Ir tik vaikui augant šis poreikis mažėja. Dažniausiai jį diktuoja pats mažylis. Todėl jokių ribų, kiek ilgai ir kaip dažnai nešioti mažą žmogutį, nėra ir negali būti. Psichologė pataria nešioti mažylį tol, kol jį galite panešti. O ir tuomet, kai panešti jau nebegalėsite, nevenkite apkabinti ar priglausti. Žinoma, jei pačiam to dar norėsis.
Kas kita, kai vaikas pradeda ieškoti fizinio kontakto manipuliuodamas. Kaip? Įsivaizduokite vaizdelį, kai mama ir vaikas kartu važiuoja autobusu. Mama kalba telefonu, o mažylis vis glaudžiasi prie jos kartodamas, kad ji pažiūrėtų pro autobuso langą į šalimais važiuojantį automobilį. Vaiko tikslas vienas – atkreipti telefonu kalbančios mamos dėmesį.
Ką ji turėtų daryti? Jei yra labai užsiėmusi ir skirti laiko savo atžalai negali, turėtų pasistengti surasti žmogų, kuris tuo metu, kol ji yra užsiėmusi, galėtų pasirūpinti mažyliu. O jei tai tik trumpas neplanuotas pokalbis telefonu, pasakyti vaikui, kad dabar kalba telefonu, todėl negali kartu žiūrėti į rodomą automobilį. Neretai tėvai nesupranta, kad mažą žmogutį bei jo norus ir poreikius (kad ir kokie jie suaugusiesiems atrodytų maži ir nesvarbūs) gerbti taip pat būtina. Vadinasi, vaiką reikia įspėti, kad šiuo metu jūs jam skirti laiko negalite. Antraip nereikėtų stebėtis, kad vaikas ims lipti ant galvos tiesiogine to žodžio prasme ir reikalaus dėmesio visais įmanomais ir nebūtinai pačiais maloniausiais būdais.
Kaip žurnalui "Tavo vaikas" yra teigusi R. Pipirienė, perdėtą mažylio lipšnumą, kai mama ar tėtis jam nepasako, kad dabar šis netrukdytų ir pažaistų vienas, reikėtų vadinti ne vaiko lepinimu, bet nenustatytomis ribomis. Dažniausiai bėdų, nustatant ribas, turi mamos, kurios labai stipriai prisiriša prie savo atžalos, be kurios net nemoka gyventi, nes ši yra vienintelė jos saviraiškos galimybė.
Ribos - ne tik vaikams
Turbūt dažnas nustebs, bet ribos turi būti nustatomos ne tik mažiesiems. Kaip jau minėta, tėvai neturėtų vengti ir vyresnio vaiko priglausti ar apkabinti. Tačiau yra vienas „bet“. Tėvai taip pat turi jausti vaiko nustatytas ribas. Puiku, jeigu fizinis kontaktas abiem pusėms yra vienodai malonus. Tačiau būna, kai apkabiname atžalą, ją bučiuojame, o ši stovi nelaiminga, tarsi būtų kankinama. Kūdikiui fizinis kontaktas yra būtinas kaip oras ( tokio amžiaus mažylis yra visiškai priklausomas nuo mamos, o ši – nuo vaiko), bet penkiametis jau yra gan didelis, kad galėtume atsitraukti ir palikti jam asmeninės erdvės.
