Anot specialistės, pozityvaus mąstymo raumenį reikia treniruoti nuolat, o tai yra ir paprasta, ir sudėtinga. Paprasta, nes kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką galime sustoti ir pagalvoti: ką prasmingo ir naudingo sau galiu padaryti? Ką aš veikiu ir kur esu? Sunku, nes pozityvų raumenį reikia treniruoti visada, neužtenka vieną dieną nuveikti ką nors dėl savęs. Pozityvaus raumens treniravimas – tai lyg ėjimas į sporto salę, kai dėsningai siekiame tikslo. Kaip bebūtų, lietuvių tauta nėra labai pozityvi ir šiuo metu gyvename apsupti nemažų iššūkių, mus veikia aplinka ir viskas, kas joje vyksta.
Vaikai taip pat susiduria su įvairiais iššūkiais, prasta emocinė atmosfera juos slegia. Artėjant Rugsėjo 1-ajai jiems, jų tėveliams ir mokytojams kyla nemažai sunkumų. Ką daryti, jeigu vaikas neturi motyvacijos mokytis arba nenori eiti į mokyklą? Visų pirma, tėveliams reikėtų savęs paklausti: kas man, kaip tėčiui ar mamai, yra Rugsėjo 1-oji, ar aš jaukiai jaučiuosi šią dieną ir kodėl jos bijo mano vaikai? Kodėl tas pasiruošimas būna sudėtingas ir įtemptas, kas yra tokio baisaus, kad reikėtų bijoti?
Žmogus dažniausiai bijo nežinomybės, o jos mokykloje yra labai daug, nes vaikai neretai nežino, į kokią klasę pateks, kiek pasikeitę bus jų bendraklasiai, ar sulauks patyčių, kaip jiems seksis, ar bus sunku. Todėl ką geriausio savo vaikui gali padaryti tėvai – tai pabandyti pasmalsauti ir paklausti: kas laukia? Kas baisiausio gali nutikti mokykloje? O ką galima ten atrasti? Kas yra smagaus mokykloje? Taip kartu paanalizavę situaciją sugebėsime nuraminti ir vaiką, ir save.
Labai svarbu analizuojant situacijas ir stengiantis nusiteikti pozityviai neužstrigti ties blogomis emocijomis, nereikia koncentruotis į dalykus, kurie gąsdina ir atrodo kaip dideli iššūkiai, reikėtų susitelkti į vieną džiuginantį dalyką.
Mokytojams šioje nežinomybėje tenka labai svarbus vaidmuo, nuo jų daug kas priklauso – atmosfera klasėje, vaikų nusiteikimas ir pan. Vieniems jų įkvėpti save ir vaikus sekasi geriau, kitiems – prasčiau. Mokytojai dažnai visuomenėje būna nuvertinami, tačiau reikėtų nepamiršti, kad jie atlieka labai vertingą ir reikalingą darbą – ugdo asmenybę. Kaip ir tėvai, mokytojai augina ir ugdo jauną žmogų, nuo jų abiejų priklauso, koks užaugs tas žmogus. Taip, būna įvairių iššūkių: vaikai neklauso, atsikalbinėja, nesimoko… Tačiau mokytojams patarčiau įjungti „smalsumo mygtuką“ ir paklausti, o ką tas vaikas turi unikalaus, gražaus, kaip aš galėčiau tam unikalumui padėti atsiskleisti? Sutinku, kai klasėje yra 30 vaikų, labai sunku pastebėti, nepasiduoti stresui. Kai būna itin sunku, labai kviečiu mokytojus sustoti ir prisiminti, kad jų darbas yra be galo vertingas, jie įneša labai didelį indėlį į visuomenės formavimą. Kuo mes esame smalsesni, norime atrasti, pamatyti kituose ką nors gražaus, unikalaus ir padėti tam unikalumui atsiskleisti, tuo daugiau sukuriame vertės. Kiekvienoje situacijoje ir kiekviename žmoguje yra to grožio, bet ką mes išryškinsime ir ką atskleisime – tai yra mūsų pasirinkimas.
Pozityvų mąstymą galima pritaikyti ir sprendžiant patyčių problemas mokykloje. Žinoma, tai reikalauja daug laiko ir pastangų. Visų pirma, reikia nepamiršti kalbėtis su savo vaiku, klausytis ir įsiklausyti į jį, tačiau kalbant leisti vaikui suprasti, kad tai, ką pasako kitas žmogus, yra ne apie jį, o apie besityčiojantį žmogų, ir tikrai nėra tai, ką vaikas turi priimti. Frazę „tai ne apie mane“ sau reikia kartoti dažnai, kad ji taptų vidine siena ir padėtų susiformuoti atsparumui patyčioms. Per ilgą laiką vaikas išmoksta elgesio ir mąstymo modelių, kurie jam padeda arba trukdo gyventi. Mūsų, kaip tėvų, atsakomybė yra padėti vaikui išsigryninti, kurie iš išmoktų elgesio modelių yra vertingi, o kurie žalingi. Kai vaikui sunku, reikia pabrėžti jo gerąsias savybes ir kur jam gerai sekasi. Viskas, ką mes galime padaryti dėl savęs ir vieni dėl kitų – tai palaikyti. Vaikui labai svarbu žinoti ir jausti, kad jis yra ne vienas.
